Garso įrašų galerija

Jadvyga Juškytė – plačių pažiūrų asmenybė, suderinusi savyje rašytojos, tautosakos rinkėjos, publicistės, vertėjos, vadovėlių autorės, pedagogės talentus, dirbusi tą darbą, kurio visuomenei labiausiai trūko. Istorikai, tyrinėjantys Žemaitės, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės kūrybą, daug naujos informacijos apie jų gyvenimą aptinka skaitydami dar visuomenei mažai žinomos pastarųjų bendramintės ir bendražygės Jadvygos Juškytės atsiminimus ir laiškus. Atversdami šiuos šaltinius tyrėjai fiksuoja Jadvygą Juškytę bene visose svarbiausiose XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių tautinio atgimimo veiklose. Nesureikšmindama savo darbų ir pasirinkimų, pati Jadvyga Juškytė savo atsiminimuose mažai dėmesio skyrė asmeniniams išgyvenimams. Šis 107 lapų rankraštis, saugomas Vrublevskių bibliotekos fonduose, bene plačiausiai ir išsamiausiai atskleidžia svarbiausius J. Juškytės darbus. Laidoje dalyvauja literatūros tyrėja dr. Ramunė Bleizgienė ir mokslo darbuotoja Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė.

Merkinės seniūnas Antanas Kazimieras Sapiega paliko unikalų egodokumentą – 1722–1729 metais rašytą dienoraštį. Šis išskirtinės apimties ir savitos tematikos 750 puslapių tekstas saugomas Vrublevskių bibliotekoje. Prieš atsiversdama Antano Kazimiero Sapiegos rankraščius istorikė dr. Jolita Sarcevičienė manė, kad rankraštis atvers itin privačias herojaus kasdienybės akimirkas. Tačiau skaitant tekstus šią nuostatą keitė suvokimas, kad beveik prieš tris šimtus metų gyvenusio didiko dienoraštis labiau primena šių laikų gero vadybininko darbo užrašus. Didikas negailėjo laiko aprašydamas savo viešąjį gyvenimą, bet jo vidinis pasaulis, poelgių motyvai ir baimės liko amžių šešėlyje. Nors Sapiega savo dienoraštį rašė nuobodžiai, vienoda struktūra, tačiau tematikos požiūriu dienoraštis nepaprastai įvairus. Įrašai atskleidė, kokį aktyvų ir vertą savo garsios pavardės gyvenimą jis gyveno.

Pasiryžus pažinti šią XVIII a. asmenybę, jo gyvenimo kasdienybę, šiandien galime atsiversti Lietuvos istorijos instituto išleistą mokslo publikaciją „1722–1729 metų Merkinės seniūno Antano Kazimiero Sapiegos dienoraštis“ su tyrėjos paaiškinamais ir komentarais. Laidoje dalyvauja tyrėjai dr. Jolita Sarcevičienė, prof. Arvydas Pacevičius. Transliacija vyks per Balticum TV, 2025 m. lapkričio 2 d. 11 val.

Tarpukario Lietuvos žurnalistas Vincas Uždavinys (1902–1983) dienoraščiuose užrašydavo beveik kiekvienos savo gyvenimo dienos įvykius. 1919–1925 m. jis mokėsi I Vilniaus vyrų gimnazijoje (nuo 1921 m. – Vytauto Didžiojo gimnazija), tačiau už lietuvišką publicistinę veiklą buvo persekiojamas lenkų valdžios. Dėl to teko išvykti į Kauną, kur jaunuolis įstojo į Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą ir pradėjo dirbti Vilniui vaduoti sąjungoje. Būdamas šios organizacijos instruktoriumi važinėjo po Lietuvą, skaitė paskaitas visuomenei ir steigė sąjungos skyrius.

Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomas vienas iš Vinco Uždavinio dienoraščių (F183-22), kuriame nuosekliai aprašyta išvyka iš Kauno į Šeduvą ir Rozalimą 1932 m. gegužės 21–22 d. Vaizdinga kalba žurnalistas atskleidžia kelionės traukiniu ir arkliais smulkmenas, komentuoja kraštovaizdį bei vietos pasakojimus, pateikia sutiktų žmonių charakteristikas. Uždavinys smulkiai aprašo visus savo kelionės nuotykius, nors ir ironiškai, bet tuo pačiu geranoriškai pasišaipydamas iš provincijos ir savęs. Aprašymas suteikianemažai informacijos apie tarpukario Lietuvos kasdienybę.

Pasak Rankraščių skyriaus mokslo darbuotojos Rasos Sperskienės, Vilniui vaduoti sąjungos instruktoriaus Vinco Uždavinio kelionės į Rozalimą aprašymas akivaizdžiai atitinka egodokumentams keliamus kriterijus. Jis galėtų būti vertinamas kaip išsilavinusio, bendruomeniškai aktyvaus tarpukario Lietuvos žmogaus mąstymo kultūros atspindys. Be to, dokumentas svarbus Šiaurės Lietuvos vietos istorijos požiūriu, kadangi tokių liudijimų išlikę nedaug.

Su architektu Gintaru Čaikausku kalbėjome apie architektūros meną, mokslą, laiką, vietas, žmones ir prasmes. Vilniuje gimęs, augęs ir savo darbais svariai prisidėjęs prie miesto įvaizdžio kūrimo profesorius pasidalino mintimis apie dabartinį Lietuvos sostinės veidą, kokios ateities linkėtų šiam ypatingam miestui.

Gintaras Čaikauskas – žinomas šiuolaikinių pastatų ir urbanistinių projektų autorius – apibūdino savo darbo principus ir profesines vertybes. Svečias papasakojo, kuo jam svarbūs ir įdomūs memorialiniai projektai, kuriuos vadina architektūros juvelyrika. Kodėl simbolinių erdvių kūrimui būtina vidinė autoriaus branda, kokias galimybes suteikia dalyvavimas viešuose konkursuose, kaip vyksta skulptūros ir architektūros menų dialogas, komandos naujam projektui formavimas.

Profesorius Gintaras Čaikauskas – Lietuvos architektų sąjungos tarybos narys, dažnas ekspertų grupių dalyvis, todėl buvo įdomu sužinoti, kokiais kriterijais jis vadovaujasi vertindamas kolegų projektus. Prisiminėme, kaip nuolatinis kūrybos laisvės „troškulys“ jo paties studijų laikais tapo impulsu atsirasti SIKON – studentų statinių meno idėjų konkursui.

„Architektūra man nėra tik profesija. Tai nuolatinis buvimas atviroje pozicijoje: tarp istorijos ir dabarties, tarp idėjos ir realybės, tarp formos ir vertės,“ – sako Gintaras Čaikauskas.

Architektą kalbino Eglė Stasiukaitytė
Filmavo/montavo Vika Petrikaitė

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius Arvydas Pacevičius pasidalino naujausiomis savo įžvalgomis apie maždaug prieš du šimtus metų vykusį knygų judėjimą: jų įsigijimą, pirkimą ir pardavimą, paveldėjimą. Pristatydamas šį tyrimą, profesorius daug dėmesio skyrė Vilniaus universiteto profesūros asmeniniams knygų rinkiniams – kaip jie buvo kaupiami užpildant institucinių bibliotekų spragas ir apsirūpinant Vakarų Europoje leista moksline literatūra, kurios Vilniuje tuo metu trūko. Įvairūs ne tik sukauptų asmeninių akademinės bendruomenės bibliotekų įsigijimo būdai ir sklaida, bet ir likimai: vienos atiteko paveldėtojams, kitos dovanotos arba parduotos universitetui, trečios išparduotos – dažniausiai dalimis.

Tyrėjas aptarė, kaip buvo organizuojami parduodamų varžytynėse daiktų aukcionai. Įdomu tai, kad jie gana dažnai vykdavo privačiuose vilniečių, tarp jų ir profesorių, namuose. Deja, detalesnius knygų rinkos tyrimus labai apsunkina tai, kad nėra išlikusių spausdintų XIX a. asmeninių bibliotekų katalogų. Padedant atminties institucijoms ir bibliotekų darbuotojams pavyksta aptikti vis naujų netikėtų to laikmečio liudininkų. Tokių dokumentų yra ir Vrublevskių bibliotekos fonduose – juos prof. Arvydas Pacevičius apžvelgia knygų judėjimo XIX a. kontekste.

2025 metais minime visuomeninės politinės organizacijos Vilniaus vadavimo sąjunga, veikusios 1925–1938 m. Lietuvoje ir užsienyje, šimtmetį.

Vilniaus vadavimo sąjūdis sutelkė Lietuvos visuomenę, išugdė jos patriotizmą. Savita ir labai trokštama lietuviško pasaulio ateities vizija buvo patraukli ir visiems suprantama, todėl palaikoma visų gyventojų sluoksnių, nepaisant partinės, profesinės ir socialinės priklausomybės.

1925 m. balandžio 26 d. Lietuvos universitete įvyko steigiamasis Vilniaus vadavimo sąjungos susirinkimas. Draugijos sumanytojai – kun. Fabijonas Kemėšis, Mykolas Biržiška, Andrius Rondomanskis, Stasys Šilingas, Zigmas Žemaitis, kun. Mečislovas Reinys ir Antanas Smetona– tikėjosi suburti po pasaulį išsibarsčiusią lietuvių bendruomenę ir atgauti istorinę Lietuvos sostinę Vilnių. Tuo tikslu turėjo būti sutelkti siekiui pritariantys nariai, o Vilniaus klausimas keliamas ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.1933 m. pradžioje Lietuvoje veikė 358 sąjungos skyriai. Užsienyje 1937 m. veikė 61 sąjungos skyrius: 50 iš jų – JAV, kiti – įvairiose šalyse: nuo Monrealio iki Charbino. Plėsdama savo gretas Vilniaus vadavimo sąjunga vadovavosi principu, kad organizacijoje atsiras vietos visiems lietuviams ir nelietuviams, nepriklausomai nuo jų pažiūrų, pritariantiems, kad Vilnius būtų Lietuvos sostinė. Tokia nuostata padėjo sutelkti plačiausius gyventojų sluoksnius.

Apie tai, kaip buvo renkamos aukos, kaip į šį judėjimą buvo įsitraukę spauda ir mokyklos, pasakoja Vrublevskių bibliotekos mokslo darbuotoja Rasa Sperskienė.

Beveik trečdaliui įvairioms rūšims priklausančių Lietuvos augalų būdingos tam tikros nuodingos savybės. Šie augalai yra visai čia pat, mūsų pašonėje: namų kiemuose, gėlynuose, daržuose, taip pat miškuose, pievose, pelkėse ar prie vandens telkinių. Habilituotas biologijos mokslų daktaras, profesorius, kelių mokslo monografijų, vadovėlių, mokomųjų priemonių ir mokslo populiarinimo leidinių apie augalus autorius Jonas Remigijus Naujalis LMA Vrublevskių bibliotekos studijoje pristatė naujausią savo knygą „Nuodingieji augalai šalia mūsų“.

„Augalai nepavojingi, jie niekada nepuola žmogaus“, – sako profesorius J. R. Naujalis. Tačiau supainiojus valgomus augalus su nuodingais gali kilti labai sunkių komplikacijų. Dažniausiai nuo nuodingųjų augalų nukenčia mažamečiai vaikai. Patirtis rodo, kad vaikus dažniausiai vilioja neįprastos išvaizdos, spalvingi augalai, ypač kvapnūs žiedai ir įvairaus skonio vaisiai. Suaugusieji nuo nuodingųjų augalų įprastai nukenčia savarankiškai naudodami netinkamai paruoštus gydomuosius preparatus arba sveikatinimo priemones. Pavojus gresia ir naminiams gyvūnams.

Knyga gausiai iliustruota konkrečių rūšių augalus atpažinti padedančiomis nuotraukomis, pristato itin dažnai Lietuvoje aptinkamus nuodinguosius augalus, jų savybes, poveikį ir galimas grėsmes.

Apie visa tai vaizdo/garso įrašuose:

Trečiasis pokalbis apie meną viešose erdvėse vyko skulptoriaus Gedimino Piekuro dirbtuvėje. Čia jo pasiūlyta skulptūros „Žygimantas ir Barbora“ Vrublevskių bibliotekos kiemeliui idėja virsta realybe.

Skulptūros kelias į viešumą – ilgas ir sudėtingas, todėl buvo įdomu susipažinti su menininko darbo virtuve. Sužinojome, kodėl Gediminas Piekuras pasirinko eiti meno keliu, kiek tėvai, dėstytojai įtakojo moralines nuostatas, formavo profesinius pagrindus, kokią vietą jo gyvenime užima grafika bei tapyba.

Eskizų, maketų pilnoje erdvėje skulptorius papasakojo apie plastinių sprendimų paieškas dviems savo veiklos kryptims – laisvai kūrybai ir užsakymams. Išgirdome, kodėl Gediminas Piekuras drąsiai imasi sudėtingiausių istorinių temų, kaip didžiausia šalies trispalvė, iškelta ant Vilniaus televizijos bokšto, tapo atspirties tašku kuriant paminklus iškilioms asmenybėms.

Kalbėjome apie kūrybą viešosioms miesto erdvėms, dalyvavimą konkursuose: kaip praeitis, dabartis ir ateitis turi susilieti meno kūrinyje. Sužinojome, kieno nuomonė skulptoriui buvo svarbi prieš atiduodant vertinimui „Žygimanto ir Barboros“ skulptūros idėją.

Pokalbio pabaigoje paprašėme Gedimino Piekuro, savo kūriniais jau papuošusio svarbias Vilniaus istorines vietas, pažvelgti į miestą paprasto miestiečio akimis.

Šįkart savo atradimu dalijasi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto jaunesnysis mokslo darbuotojas Kęstutis Gudmantas, tyrinėjantis metraščius, kronikas, dienoraščius ir kitus senosios raštijos pavyzdžius. Tyrėjas, Vrublevskių bibliotekoje vartydamas Gžegožo iš Žarnovco knygą „Obrona postille ewanyelickiey“ (Vilnius, 1591), aptiko Pauliaus Daumanto-Siesickio dienoraštį. Įdomu tai, kad dienoraštis rašytas knygos teksto pabaigoje, papildomai įrištuose lapuose.

Dienoraščio autorius Paulius Daumantas-Siesickis gimė XVI a. IV dešimtmetyje turtingoje Ukmergės pavieto bajorų šeimoje, užėmė aukštas vietos valdžios pareigas – buvo Ukmergės pilies teismo teisėjas, vėliau – Ukmergės žemės teismo teisėjas.

Daumantas-Siesickis nebuvo itin išsilavinęs, tačiau nebuvo ir provincialas – jaunystėje, kaip Žygimanto Augusto aplinkos žmogus, 1559 m. vyko į Karaliaučių pas Prūsijos kunigaikštį Albrechtą, o 1581 m. dalyvavo Abiejų Tautų Respublikos seime Varšuvoje. Kaip rašoma P. Daumanto-Siesickio dienoraštyje, kartais jis apsilankydavo ir Vilniuje, palaikė artimus ryšius su Žemaitijos elito atstovais.

Dienoraštis rašytas lenkų kalba su rusėniškais elementais, o skaitytas veikalas, matyt, paties Siesickio pamargintas pastabomis, viena jų net lietuviška…

Daumanto-Siesickio dienoraštis, rašytas 1591–1603 metais, svarbus kaip religinės, konfesinės ir pilietinės savivokos dokumentas. Tai – ankstyviausi šiuo metu žinomi bajoro (ne didiko) tokio tipo užrašai, atsiradę etninėje Lietuvoje. Nežinia, kas P. Daumantą-Siesickį paskatino gyvenimo saulėlydyje tapti „istoriku“: gal Renesanso epochoje sustiprėjęs individualizmas ar kitų dienoraštininkų pavyzdžiai?

Apie tai žiūrėkite / klausykite:

Zenonas Rokus Rudzikas (1940 08 16 – 2011 06 08) – fizikos ir matematikos mokslų daktaras, profesorius, žinomas pasaulyje savo ir išugdytų mokinių darbais iš daugiaelektronių atomų teorijos ir jos taikymų astrofizikoje ir plazmos fizikoje.

Zenono Rudziko kelias į teorinę fiziką nebuvo paprastas, daug ką lėmė atsitiktinumai. Tačiau vaikystėje įveikus sunkumus, tekusius kaip lietuviui tremtiniui, tolimesnius žingsnius jau tėvynėje lėmė ne tik kliūtys iš praeities, bet ir sėkmė. Atomo teorija, kurios pradininkas fizikas A. Jucys pradėjo tyrimus Lietuvoje, sulaukė pripažinimo pasaulyje. Ir tuos svarbiausius šiuolaikinės fizikos fundamentalius darbus tęsė jo mokinys Z. R. Rudzikas. Vilniaus teorinės fizikos mokslinės mokyklos pripažinimas tarptautiniu lygiu siejamas ir su akademiko Z. R. Rudziko vardu.

1994 m. Z. R. Rudzikas buvo išrinktas Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu, o 2003 m. – jos prezidentu. Šešerius metus eidamas šias pareigas jis rūpinosi naujo Akademijos vaidmens formavimu, ypač tarptautinių ryšių stiprinimu. Jo iniciatyva Baltijos šalių mokslininkai ėmė dalyvauti europiniuose paskirstytųjų skaičiavimų plėtros projektuose, Lietuva pasirašė bendradarbiavimo susitarimą su Europos branduolinių tyrimų centru CERN. Z. R. Rudzikas atstovavo Lietuvos mokslui ir gynė jo interesus įvairiuose Europos Sąjungos komitetuose ir komisijose.