Garso įrašų galerija

Lietuvos istorijos instituto XX amžiaus istorijos skyriaus vedėja dr. Vitalija Stravinskienė, tyrinėdama Vrublevskių bibliotekoje saugomą rankraštinį palikimą, publikuoti parengė čia aptiktą netyrinėtą istorinį šaltinį – Justino Garbėno dienoraštį, rašytą 1940⁠–⁠1946 metais. Pradinių klasių mokytojo, lietuvių švietėjo ir politinio kalinio Justino Garbėno dienoraštis atskleidžia Rytų ir Pietryčių Lietuvos, vadinamojo Vilniaus krašto, istoriją politinių lūžių laikotarpiu.

Dienoraščio išskirtinumą sudaro jo autoriaus padėtis visuomenėje – to meto įvykiai Lietuvoje ir Europoje pateikiami eilinio piliečio, „mažo žmogaus“ akimis. Kaip sako leidinio autorė Vitalija Stravinskienė, tokio žvilgsnio ir trūksta kitiems anų laikų šaltiniams ir istorinei literatūrai. Iš dienoraščio puslapių ryškėja šio krašto gyventojų požiūris į esmines socialines ir politines permainas sovietų ir nacių režimų tarpsniu, į kilusias įtampas bei jų išgyvenimo strategijas.

Pokalbio metu tyrėja aptarė ir rankraštinius dar nepublikuotus mokytojo literatūrinius bandymus, taip pat saugomus Vrublevskių bibliotekoje.

Nuo disertacijos iki monografijos tyrėjo kelią nuėjusi dr. Kotryna Rekašiūtė Vrublevskių bibliotekos studijoje pristatė pirmąjį leidinį lietuvių kalba apie Prūsijos Lietuvos ir Klaipėdos krašto masonus. Knygoje dėmesys sutelktas į masonų sąsajas su lituanistika, plačiau aptarti su ja susijusių ir masonams priklausiusių Prūsijos veikėjų ryšiai, galėję sutelkti lituanistiniam darbui. Siekdama atverti naujus istorinius kontekstus, autorė kviečia pažvelgti plačiau – į lituanistinę veiklą, perpintą masonų draugijos ryšiais.

Istoriografijoje teigiama, jog masonai – vienas sėkmingiausių Didžiosios Britanijos kultūrinio eksporto pavyzdžių. XVIII amžiuje plintant Apšvietos epochos idėjoms, masonų judėjimas neaplenkė ir Prūsijos. Masonystę be priešiškumo priėmusi evangelikų liuteronų bažnyčia sudarė palankias sąlygas įsikurti ir pirmajai masonų ložei Klaipėdos krašte bei dabartinėje Lietuvos teritorijoje – 1776 metais Įsteigtai „Memphio“ ložei. Tačiau kaip pažymi dr. Kotryna Rekašiūtė, rašyti apie masonus dėl uždaros draugijos veiklos tyrėjui nėra dėkinga – jų veiklą liudijančių dokumentų paieškos buvo sudėtingos. Naujų istorinių šaltinių tyrimai vedė ne tik į Lietuvos atminties institucijas, bet ir į Prūsijos kultūros paveldo Slaptąjį valstybinį archyvą Berlyne. Kokius masonų ložių sąrašus čia pavyko aptikti, kieno pavardės yra siejamos su lituanistiniu sąjūdžiu Prūsų Lietuvos ir Klaipėdos krašte ir kokią įtaką tai darė lietuvių kalbos įtvirtinimui – apie visa tai pasakoja dr. Kotryna Rekašiūtė, pristatydama vieną naujausių Vrublevskių bibliotekos leidinių.

Leidinį galima įsigyti Bibliotekos abonemente arba Knygų mugėje „Litexpo“centre vasario 26 – kovo 1 d. (Bibliotekos stendas – 3.10.6 salėje).

Vrublevskių bibliotekoje po truputį pildomas aktoriaus Juozo Budraičio dovanojamų knygų fondas. Beveik kasdien peržiūrėdamas savo namų knygas, J. Budraitis žino, kur guli tos pačios širdžiai artimiausios ir kur jau atidėtos tos, kurios galėtų keliauti į Biblioteką. Kaip sako aktorius, jis nedovanoja tų knygų, kuriose žymisi jam labiausiai patikusias mintis, rašosi pastabas. Tad bent kol kas iš šių namų neiškeliaus tos mylimiausios, dažniausiai skaitomos knygos, tokios kaip M. Martinaičio poezija, T. Mano „Užburtas kalnas“, brolių Gonkūrų dienoraščiai ir daugelis kitų.

Bibliotekos fonduose jau galime rasti aktoriaus, dirbusio Maskvoje kultūros atašė, surinktas knygas apie poetą, diplomatą Jurgį Baltrušaitį. Kaip pasakojo pats aktorius, rengiant Maskvoje Lietuvos reprezentacijai skirtas konferencijas, jis gilindavosi į kiekvieną temą,skaitydamas knygas. Jos taip pat papildys bibliotekoje kaupiamą jo vardo kolekciją.

Pokalbio metu sužinojome, kokias knygas aktorius skaitydavo filmavimo aikštelėje, kokias knygas skaito šiuo metu. Be galo įdomus ir turiningas pokalbis su tiek knygų perskaičiusiu aktoriumi įvyko jo išskirtiniuose namuose, kuriuose visur karaliauja knygos. Kaip sakė aktorius, gal tik vonios kambaryje jų nėra…

Vrublevskių bibliotekos studijoje svečiavosi Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas dr. Marius Ėmužis, pristatęs naujausią savo knygą „Šeimininkas ir jo dvariškiai“.

Pokalbio metu bandėme atskleisti ilgamečio okupuotos Lietuvos administracijos vadovo Antano Sniečkaus fenomeną. Šis sovietinis veikėjas politinės arenos zenite išsilaikė beveik 34 metus. Tapti šeimininku, apsuptu jam palankių „dvariškių“, padėjo asmeninės charakterio savybės, gebėjimas burti apie save patikimus bendražygius, meistriškai neutralizuoti oponentus. Aptarėme, kokie žmonės sudarė artimą sovietų Lietuvos vadovo ratą, kaip Sniečkus, panaudodamas įvairias taktikas, pvz., bendravimą medžioklėje ar paramą paveldo objekto – Trakų pilies – atstatymui, virtuoziškai konsolidavo savo valdžią. Ne tik gebėjimas suvaldyti vidines įtampas, bet ir geri santykiai su SSRS lyderiais bei elitu lėmė Sniečkaus ilgalaikį buvimą valdžioje ir net savotiškų mitų apie jį ir jo laikmetį kūrimą jau Nepriklausomoje Lietuvoje.

Kokios Sniečkaus kulto priežastys ir kodėl iki šiol neatsikratėme iš praėjusių epochų paveldėto Šeimininko ir dvariškių aplinkos formato? Apie tai – vaizdo įraše su knygos autoriumi dr. M. Ėmužiu.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, bendradarbiaudama su LMA Vrublevskių biblioteka, tęsia pašnekesių su vertėjais ciklą „Knyga ir vertėjas“. Aštuntuoju pokalbiu pristatome vertėją Marką Rodunerį ir jo iš retoromanų kalbos verstą šveicarų rašytojo Leo Tuoro romaną „Vilkė“.

Leo Tuoras gimė ir gyvena Grižuno (Graubiundeno) kantone Surselvos regione. XIX a., kai dėl ekonominių pokyčių kantone vis labiau plinto vietinė vokiečių tarmė, išstumdama retoromanų kalbą, kaip tik Surselvoje užsimezgė kultūrinis judėjimas, pavadintas Retoromanų renesansu, ir galiausiai retoromanų kalba tapo svarbia Šveicarijos tautinės tapatybės dalimi (1938 m. paskelbta ketvirtąja valstybine Šveicarijos kalba).

Romanas „Vilkė“ yra vidurinioji Leo Tuoro „Surselvos trilogijos“ dalis. Joje berniukas, kurio vardas nėra minimas, pasakoja apie savo didelės šeimos – po vienu stogu gyvena keturios kartos – gyvenimą ir savo brendimą tuose namuose. Knyga pilna stebinančių keistenybių, nes šeimos nariai ne iš nuobodžiųjų. Senelis vienarankis kalba tik citatomis ir žino viską apie Napoleoną, pasak jo, taip pat vienarankį, o mama išvis nebekalba. Per šeimos istoriją skleidžiasi Surselvos regiono istorijos dešimtmečiai ir sykiu pasauliniai įvykiai.

Kviečiame žiūrėti / klausyti:

Leokadija Kairelienė tiksliai prisimena savo profesinį pasirinkimą baigus chemijos studijas Vilniaus universitete: jaunai specialistei rūpėjo ne tik pritaikyti įgytas žinias, bet ir dirbti kultūros nestokojančioje aplinkoje. Ir tokia mėgstamo darbo vieta penkiasdešimčiai metų tapo Lietuvos mokslų akademijos biblioteka.

Pati Leokadija kaip specialistė ne kartą peržengė jai apibrėžtas pareigas – tapo gera restauratore, viena iš administracijos vadovų. Vedina vidinių nuostatų, ji save užaugino iki visiems darbuotojams pažįstamo, patikimo, gerbiamo ir labai reikalingo žmogaus. Įkvepiančioji vadovė – tokią  nominaciją jai balsuodama paskyrė Bibliotekos bendruomenė.

Šiame pokalbyje su Leokadija Kaireliene prisimename jos nueitą darbo kelią, aptariame Bibliotekoje įvykusius pokyčius. Išgirsite, kaip keitėsi dirbančių restauratorių kvalifikacija ir darbo metodai, kuo naudingos buvo stažuotės ir išvykos į kitų šalių institucijas.

Apžvelgsime sovietmečio laikotarpio ypatumus, sužinosite, kaip Bibliotekos administracija balansavo tarp ideologinio valdžios kišimosi ir pastangų praskaidrinti darbuotojų kasdienybę bei kartu kurti šventes.

Leokadijos Kairelienės pavyzdys rodo, kad net 50 metų vienoje įstaigoje trunkantis darbas gali būti itin turiningas, spalvingas ir perspektyvus. Remiantis tradicijomis, toliau kuriama modernios Bibliotekos ateitis, kurios dalis yra ir mūsų Jubiliatė.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, bendradarbiaudama su LMA Vrublevskių biblioteka, tęsia pašnekesių su vertėjais ciklą „Knyga ir vertėjas“. Septintasis vaizdo įrašas skirtas šveicarų rašytojo Gerhardo Meierio kūriniui “Bauras ir Bindšėdleris. Amraino tetralogija”. Jį pristato vertėja Austėja Merkevičiūtė ir redaktorė Deimantė Kukulienė.

Amraino tetralogija, kurią sudaro romanai „Mirusiųjų sala“, „Borodino“, „Baladė apie snygį“ ir „Vėjų kraštas“, neišdildomai įtraukė į pasaulio literatūros žemėlapį gimtąjį Gerhardo Meierio kaimą Nyderbipą (alias Amrainą), ir rašytojas neretai vadinamas Proustu iš Amraino. Šiuose romanuose rašytojas neįtikėtinai nugludino savąją eksperimentinę prozą, išpuoselėjo jo paties deklaruojamo „rašymo apie nieką“ metodą ir stilių. Romanų veikėjai Bauras ir Bindšėdleris tarsi nedaro nieko, tik šnekučiuojasi vaikštinėdami po miestą ar kaimą, bet jųdviejų pokalbiai ir vieno iš jų nebylūs mintijimai apie kasdieniškiausius dalykus asociacijomis natūraliai nuklysta į literatūrą, kiną, dailę, muziką, mokslą, nuostabiai atspindėdami visą pasaulį. Paties rašytojo, įsitikinusio provincialo, manymu, kas vyksta kaime, vyksta pasaulyje, o kas vyksta pasaulyje, vyksta kaime, ir pasaulio piliečiu tampi tik per provincialą.

Akademikas Juras Požela įėjo į mokslo istoriją kaip puslaidininkių fizikos mokslinės mokyklos Lietuvoje įkūrėjas. Tapęs fizikos ir matematikos mokslų daktaru, J. Požela pradėjo naują plazminių reiškinių puslaidininkiuose mokslinių tyrimų kryptį. Jo iniciatyva ir didelių pastangų dėka 1967 m. įkurtas Puslaidininkių fizikos institutas. Jis buvo daugelio naujų mokslinių tyrimo krypčių iniciatorius ir pradininkas, kartu su bendradarbiais S. Ašmontu ir K. Repšu tapo pirmojo mokslinio atradimo Lietuvoje, įrašyto į atradimų rejestrą, bendraautoriumi. Tai buvo labai produktyvus ir kūrybingas mokslininkas: parašė daugiau kaip 400 mokslinių straipsnių, 9 monografijas, patvirtino daugiau kaip 100 išradimų. Greta įvairiapusės mokslinės veiklos daug dėmesio skyrė jaunųjų mokslininkų rengimui, išugdė 48 mokslo daktarus. Dirbdamas didžiulės apimties mokslinį darbą, akademikas J. Požela aktyviai dalyvavo mokslo organizacinėje ir visuomeninėje veikloje, 1972 m. išrinktas Lietuvos MA viceprezidentu, 1984 m. – Lietuvos MA prezidentu, 1992–1996 m. buvo LR Seimo nariu. Dirbdamas mokslo ir visuomeninį darbą, nešdamas įpareigojančią savo pavardės naštą, ir sovietmečiu, ir atgavus Nepriklausomybę akademikas sugebėjo išsaugoti bendražmogiškas vertybes, moralinius principus, pelnyti kolegų pagarbą ir gerus atsiminimus. Garso/vaizdo įraše – pokalbis su fiziku, habil. dr. Steponu Ašmontu.

Vrublevskių bibliotekos studijoje aptarėme naujausią istoriko dr. Artūro Svarausko knygą „Lietuvos visuomenė 1939–1941 metais. Įtampos, konfliktai, transformacijos“, svarbią ne tik akademinei bendruomenei.

Šioje knygoje apie mūsų visuomenę paskutiniais jos nepriklausomybės metais, nagrinėjami skirtingų socialinių, ideologinių ir politinių grupių lūkesčiai bręstančio tarptautinio konflikto akivaizdoje. Turime progą persvarstyti susidariusius stereotipus apie tai, kas buvo Lietuvoje prieš karą – sužinoti, kokioje tikrovėje gyveno skirtingų sluoksnių žmonės iki valstybės okupacijos ir pirmuoju sovietmečiu.

Sovietų okupacija įvyko, nes jai padėjo šalies politinio elito melas ir bandymas visuomenę užliūliuoti tikrovės neatitinkančia informacija. Bailaus elgesio pasekmės įsitvirtino daugiau nei penkiasdešimčiai metų, o ir dabar dar sudėtinga kalbėti apie traumuojančią istorinę patirtį.

Lietuvos visuomenės charakteristikų tyrimas per tarptautinės krizės konfliktus ir 1939–1941 m. vidaus įtampas tyrėjui leido pasiūlyti naują Lietuvos istoriografijoje teiginį, kad dėl sovietų okupacijos 1940 m. vasarą buvo prarasta galimybė kurti Lietuvos liaudies demokratinę respubliką.

Autorius, nekurdamas jam parankaus naratyvo, nagrinėja istorinius šaltinius ir suteikia skaitytojui galimybę priartėti prie istorinės tiesos, kad ir kokia nemaloni ji galėtų būti.

Abiejų Tautų Respublikos karo su Turkija kulminacija – Chotino mūšis, įvykęs1673 metais. Speiguotą lapkričio 11-osios naktį puolėjai panaudojo karinę gudrybę – demonstratyviais veiksmais privertė prie šalčio nepratusius turkus budėti, o ryte netikėtu puolimu nubloškė pavargusius gynėjus nuo stovyklos pylimų ir atėmė artilerijos pabūklus. Turkijos kavalerijos kontrataka žlugo.

Šia pergale buvo pasiektas svarbiausias tikslas – Turkijos kariuomenė nebepajėgė pulti Lenkijos ir Lietuvos, o po keleto metų Habsburgų imperijos kariuomenė galutinai sustabdė turkų ekspansiją į Europą. Chotino mūšis tapo ir paskutiniu didelio masto LDK kariuomenės įvykiu. Kad šis mūšis buvo itin svarbus liudija tai, kad nepraėjus nei metams Lietuvoje ir Lenkijoje pasirodė net keli šią pergalę įamžinę kūriniai. Vienas jų, laidoje aptariamas plačiau, – Jokūbo Beneto ir Andriaus Grinkevičiaus herojinė poema „Viešpaties dešinės galybė“, išversta iš lotynų kalbos ir išleista 2024 metais. Šiame senosios Lietuvos raštijos kūrinyje apdainuota pergalė, atskleista kautynių panorama, pagerbti žymiausi mūšyje dalyvavę karvedžiai ir karininkai. Laidoje aktualizuojamos ir kitos reikšmingos mūšiui įamžinti ir kariuomenės garbei pašlovinti skirtos atminties įprasminimo kultūrinės programos.

Dalyvauja senosios raštijos tyrėjas dr. Sigitas Narbutas ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus istorikas Arvydas Pociūnas.