Žurnalistė ir rašytoja Jurga Baltrukonytė apie knygas
Jurga Baltrukonytė – žurnalo „Happy 365“ redaktorė, leidėja, populiarių knygų vaikams autorė, „WoW University“ istorijų pasakojimo dirbtuvių dėstytoja. Įkūrė ir redagavo legendinį žurnalą „Panelė“, kurį augdamos skaitė kelios kartos. Jos rašiniai žaismingai, spalvingai pasakoja istorijas apie jausmus, drąsą būti savimi, spinduliuoja laimę, kviečia mėgautis gyvenimu. Jurga sako, kad inkaras, trukdantis išplaukti į atvirus vandenis, yra baimė. Po stipriausio sukrėtimo gyvenime – tėvų netekties, ji nebeskiria laiko neįdomioms veikloms, lengvai atsisako toksiškų santykių.
Labai reikli savo pačios tekstams, J. Baltrukonytė žurnalistikos studentams pataria: „Prieš tapdami rašytojais, tapkite skaitytojais. Skaitykite įvairaus žanro ir stiliaus literatūrą (poeziją, mitus, pasakas, humoristinius apsakymus ir t. t.), parašytą tekstą redaguokite, pavyzdžiui, tokias klišes kaip „lyja kaip iš kibiro“ ar „siaubinga tragedija“, trinkite lauk! Raskite kitų, unikalesnių žodžių… nes jų privaloma ieškoti“.
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Knygos vertė gali slypėti formoje arba turinyje, žiniose, emocijose, kurias suteikia perskaitytas tekstas. Įdomesnė knygos forma lavina fantaziją, leidžia išlipti iš įprastinio pasakojimo rėmų. Kartais tai tampa atsipalaidavimu tarsi žiūrint filmą, kartais – treniruote norinčiam išmokti rašyti.
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Esu beveik tikra, kad jie skaito visas knygas! Bet pirma, apie kurią pagalvojau, būtų prancūzų šedevras – Jean-Paul Didierlaurent SKAITOVAS. Nesakysiu net apie ką, bet tai bus visiškai kitoks prisilietimas prie knygų, nuspalvintas depresija, kasdienybės monotonija, meile – visomis gyvenimo spalvomis.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Mušti su knyga neteko. Kažkada, kai lūžo spinta, sudėjau knygas, kad paremtų baldą ir jis nenuvirstų.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Žinoma. Dabar žmonės dažniau keliauja, tad vežasi ne sunkias spausdintines knygas. Patogu, lengva, jei nepatiko – pradedi naują. Bet savo saloje jau sukaupiau beveik 500 knygų biblioteką, ir tikrai visi mieliau ima į rankas tą tikrą nučiupinėtą popierinę knygą. Turiu net tokią tradiciją, visiškai priešingą tai, kurią atsinešiau iš namų – prašau visų rašyti savo emocijas, pabraukti įdomias vietas knygose, nes tada matau puslapiuose gyvybę, atpažįstu draugus, kurie skaitė. Vaikystėje drausdavo net kampučius užlenkti, taip buvo saugojamos knygos.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Man knygos namie svarbesnės už sofas. Pirmiausiai žiūriu, kur stovės lentynos, o tik paskui kažkokie kavos staleliai.
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Visas mielai skolinu, dalinuosi, kai kurios negrįžta, bet juk jos toliau keliauja po pasaulį, nieko baisaus. Gal sunkiau būtų išsiskirti su tom, kuriose įrašyti tėvų palinkėjimai, jos jau tapo svarbesnės už tiesiog knygas. Turiu kažkokią valgių gaminimo knygą (o labai nemėgstu gaminti), bet ten mamos jaunystės užrašas, kad ši knyga skirta visoms po jos ateinančioms kartoms.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Jei rašyčiau pati, apjungčiau visas kartas – nuo probobutės, kuri gyveno kaime sandėliuke, iki mamos ir tėčio, kaip jie prasimušė į žmones. Daugybę dalykų prikurčiau, nes juk kaip kitaip – nebėra ko paklausti. Tai gal šeimos saga?
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Ispanai, prancūzai, skandinavai. Karštis, emocijos ir stingdantis šaltis.
Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?
Šiuo metu redaguoju vieną įdomią knygą vaikams ir tuo pačiu pati rašau savo knygą paaugliams. Kol kas man ji labai patinka. Pabaigusi norėsiu padėti brūkšnį ir grįžti tik į suaugusių literatūrą.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Nežinau kelintą kartą, bet skaitau Romain Gary „Meilutis. Smauglio vienatvė Paryžiuje“. O vakarais, kad užmigčiau su gera nuotaika ir ramiais sapnais, skaitau „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius“.