Rašytoja, literatūros kritikė Virginija Kulvinskaitė-Cibarauskė apie knygas

2023-06-19

 

Rašytojai, literatūros kritikei, humanitarinių mokslų daktarei Virginijai Kulvinskaitei-Cibarauskei knygų skaitymas yra profesijos dalis.

Už esmines problemas, idėjas keliančius, savitu stiliumi pasižyminčius literatūros kritikos straipsnius bei recenzijas, įvairią, aktyvią ir principingą literatūros kritikės veiklą V. Kulvinskaitė-Cibarauskė apdovanota V. Kubiliaus premija. Jos eilėraščių rinkinys „Antrininkė“, romanas „kai aš buvau malalietka“ pateko į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto renkamus kūrybiškiausių knygų dvyliktukus. Poezija ir proza versta į anglų, vokiečių, rusų, latvių, ukrainiečių kalbas.

Pasak Virginijos, rašymas buvo ir yra labai asmeniška, prasminga, nesuteršta veikla, nes rašanti tik tuomet, kai iš tiesų norinti, ir būtent taip, kaip norinti.

Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?

Man vertinga knyga yra tokia, kuri mane perkeičia. Kartais tas efektas juntamas skaitymo metu, kartais – užvertus paskutinį lapą, o kartais – po savaitės, mėnesio. Sąmonėje kažkas pasikeičia, dalykai, kurie anksčiau atrodė savaime suprantami, aiškūs, tampa paslaptingi. Arba kaip tik atvirkščiai – tai, ko nesupratau, apie ką gal net nesusimąstydavau, perskaičius konkrečią knygą tampa klausimu, problema. Paslaptimi. Paprastai tokias knyga skaityti nėra nei lengva, nei malonu, nes mūsų sąmonė inertiška, ji nori to, kas atpažįstama, sava.

Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Paprašyta rekomenduoti knygą, visuomet sutrinku. Reikia žinoti, ką žmogus mėgsta, ko iš literatūros tikisi. O bibliotekų darbuotojai, man atrodo, skaito daugiau nei visi kiti ir tikriausiai yra perskaitę daug daugiau nei aš. O gal klystu?
Apskritai netikiu, kad yra viena ar kelios knygos, kurias būtinai visi turi perskaityti. Skaitymo patirtis, mano galva, subjektyvi. Tokie pat subjektyvūs ir skaitymo poreikiai.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Taip, ir ne kartą. Tarkim, knygą panaudojau kaip šaltąjį ginklą – trenkiau ja žmogui. Po to labai gailėjausi. Žinoma.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Nemanau. Turėtų pasikeisti mažiausiai kelios kartos, kad žmonės pamirštų tą jausmą, kai popierinę knygą laikai rankose, kai verti lapus. Kaip jie šnara. Turėtų pamiršti naujos ar senos knygos kvapą. Ir viso to nesiilgėti.
Skaitmeninės knygos labai patogios, visa biblioteka gali tilpti skaityklėje, kompiuteryje. Tai puiki alternatyva, bet netikiu, kad artimoje ateityje skaitmeninės ar audio knygos išstums popierines. Tiesiog mes esame jusliškos įpročio valdomos būtybės, prisirišame prie dalykų.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Sunku vienareikšmiškai pasakyti, nes tarp tai pačiai kartai priklausančių žmonių gali būti labai didelių skirtumų, susijusių su išsilavinimu, veiklos sritimi, vertybinėmis nuostatomis. Net tarp panašų išsilavinimą turinčių panašaus amžiaus žmonių skirtumų nemažai. Tarkime, dauguma mano kolegų filologų, humanitarų linkę kaupti knygas, sudarinėti asmenines bibliotekas, ieško pirmųjų mėgstamų knygų leidimų ir pan. Kitaip tariant, vis dar svarbu tą ypatingą knygą turėti. O man asmeniškai tai nelabai aktualu, mano namuose mažai knygų, mieliau skolinuosi iš bibliotekų, o apžvalgoms iš leidyklų gautas knygas perskaičiusi atiduodu draugams, kolegoms.
Vis tik keli bendri mano ir mano kartos santykį su knyga nusakantys aspektai yra – gimusieji devintame, dešimtame dešimtmečiuose vertina vadinamąjį kinematografiškumą, literatūrinio vaizdo tikslumą, konkretumą. Ir daug skaito angliškai.

Kokios knygos neskolintumėte net draugui?

Turiu kelias man asmeniškai svarbių, reikšmingų autorių knygas – seni leidimai, kai kurie su dedikacijomis, kai kurias padovanojo artimi draugai. Šių knygų niekam neskolinu. Visas kitas mielai skolinu ir net dovanoju.

Kokio žanro knygos verta Jūsų biografija?

Postmodernaus romano: tai būtų trileris ir tuo pat metu buitekas, bet su mistikos elementais. Šiek tiek siaubo, erotikos, pora gilesnių įžvalgų, bet ir juokingų scenų nestokotų ta knyga. Na, žodžiu, žanras sunkiai nusakomas. Vargiai telpantis į konvencines ribas.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Daugiausia tarp mėgstamiausių yra amerikiečių. Man labai patinka, kaip sugeba derinti aukštosios ir populiariosios literatūros elementus ir prozoje, ir net poezijoje.

Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?

Metų pradžioje pasirodė mano apsakymų knyga „Keturi“ ir buvau susitaikiusi, kad metus, o gal ir ilgiau neturėsiu jokių naujų idėjų, nieko nerašysiu. Taip buvo ir po eilėraščių rinkinio „Antrininkė“, ir po romano „kai aš buvau malalietka“. Bet nutiko įdomus dalykas. Vieno vakarėlio metu kalbėjausi su savo leidėju Gediminu iš „Kitų knygų“ ir jis užsiminė, kad mažiausiai iš vieno „Keturių“ apsakymo galėjau parašyti romaną. Pasakiau, kad tuo metu romano parašyti negalėjau. Bet mintis apie ilgesnės apimties kūrinį mano galvoje liko, augo. Suvokiau, kad iš tiesų noriu tęsti Mariaus ir Luko linijas, noriu, kad jie susitiktų. Abiejų apsakymų pabaigos atviros, personažai buvo palikti ties lūžio riba. Tiek vienas, tiek kitas dar turi ką atrasti – ir prarasti. Ir štai, vieną dienų atsisėdau ir parašiau pirmą sakinį, o tada ir pirmą skyrių. Labai lengvai, tarsi visai be pastangų.
Gaila, šiuo metu turiu kitų įsipareigojimų – vertimo, redagavimo. Bet atlikusi šiuos darbus turėsiu pakankamai pinigų, kad rudenį ir žiemą galėčiau skirti tik rašymui. Labai to laukiu. O kol kas apsiriboju trumpomis scenomis. Mini epizodais, iš kurių pamažu dėliojasi šaltas, nejaukus Mariaus, kuris užaugęs iš tiesų pasirinko kriminalinę veiklą, pasaulis, ir spalvinga, bet lėkšta daugiau nieko dėmesio verto taip ir neparašiusio Luko kasdienybė.

 Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Šiuo metu skaitau dvi knygas. Tiksliau, vieną skaitau, o kitą verčiu. Verčiu amerikietės bell hooks (vardą ir pavardę autorė rašo iš mažųjų raidžių) knygą „Viskas apie meilę“ – tai savotiškas esė ir savipagalbos knygos hibridas. Prozininkė svarsto įdomų paradoksą: dauguma teigiame norintys patirti meilę, tačiau negebame šio jausmo apibrėžti, o susidūrę su juo dažnai atsitraukiame, renkamės gyvenimą be meilės.
O skaitau Pilar Quintana nedidelės apimties romaną „Kalė“ – knyga įtraukianti, atmosferinė, nuo pat pirmų sakinių apima jausmas, kad tuoj nutiks kažkas baisaus.