Vertinga – man ar vertinga apskritai? Knyga – veikalo ar konkretaus pavidalo prasme? Tai gana skirtingi dalykai, nes knyga kaip bibliografuojamas padaras vertinga, kai sena ar unikali, turi ypatingų proveniencijos ženklų, autorinių pataisų etc. Asmeniškai man vertingiausios kelios vaikystės eilėraščių knygelės, kurias pirmas skaitė a. a. mama, iš kun. J. Sabaliausko dovanų gautas Naujasis Testamentas. Kaip veikalas – vertinga ta knyga, kurios dabar, šiandien man reikia moksliniam darbui. Literatūrologo akimis, niekas nepadeda mums labiau suprasti save pačius nei Homeras, Biblija ir Shakespearas – tai čia ir sąrašas, ir kriterijus.

Ką nors, kas leistų iš kitos perspektyvos pažvelgti į biblioteką, bent akimirksniui suabejot, o gal po stalu ar už lentynos tūno baubukas, gal neatrastos slaptos durelės veda į požemines sales… Krūptelt ir atsipalaiduot – pvz., Carlos Ruiz Zafóno „Vėjo šešėlis“…

Pakuroms? Nemažai metodinių priemonių „Į pagalbą propagandistui“ šiuo būdu pasitarnavo sodyboje.

Daiktai nekonkuruoja – konkuruoja žmonės ir jų idėjos ar investicijos. Man labiau rūpi tas aspektas, kokiu mastu veikalą, ypač mokslinį, publikuojant elektroniškai pasinaudojama skaitmeninės terpės teikiamomis galimybės. Būtent tos galimybės teikia pranašumo, o nekokybiškai nuskenuoti pdf, kurie Lietuvoje kartais net rimtų institucijų pateikiami kaip suskaitmeninta medžiaga, kelia tik pasipiktinimą.

Nelabai galėčiau kalbėti apie kartą, o tik apie savo bičiulių ratą, – jame nestinga jautrių knygos estetikai, net kvapui, vargstančių dėl knygų gausos namuose, bet negalinčių jų atsisakyti, kaip ir aš, besijaučiančių saugiais, kai supa knygos, kai reikiama knyga – visuomet po ranka.

Tos, kurios šiandien reikia rašant savo straipsnį ar knygą.

Išnašos kritiniame leidime.

Britai – humoro subtilumu jiems niekas neprilygsta. O skaitant akademinę tikro brito knygą visuomet akivaizdu, jog ji rašyta skaitytojo patogumui ir naudai, bet ne savo gudrumui pademonstruoti (kaip beveik visi prancūzų veikalai…).

Grožinė? Apie negyvenamą salą – tokį romaną esu pradėjęs antroje klasėje.

Katarzyna Skowronek, Między sacrum a profanum: Studium językoznawcze listów pasterskich Konferencji Episkopatu Polski (1945–2005).