Aktorės Aldonos Vilutytės mintys
Aktorės Aldonos Vilutytės mintys
Aktorė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė, filmų įgarsintoja Aldona Vilutytė: „Niekas nepakeis knygos lietimo, vartymo malonumo, taip pat knygos kvapo – ypač senos, ilgai gulėjusios bibliotekos ar antikvariato lentynoje“.
Manau, visa gera literatūra yra vertinga, dėl įvairių, kartais skirtingų priežasčių.
Aš renkuosi klausti jų, kokią knygą jie man rekomenduotų. Kuo daugiau savo bibliotekoje esančių knygų bibliotekos darbuotojai bus perskaitę, tuo bus įdomesni pašnekovai lankytojams ir taip kurs skaitančių žmonių bendruomenę. O visiems žmonėms sunkiais gyvenimo etapais labai rekomenduoju skaityti gerą vaikišką literatūrą – padeda geriau, nei vaistai.
Taip, vaidinau spektaklyje, kuriame iš knygų įvairiai jas dėliodami kūrėme scenografiją ir savo pasaulį.
Tikiu, kad visada bus žmonių, kurie skaitys popierines knygas. Aš iki šiol skaitau tik tokias, nors pati jau daug audioknygų esu įskaičiusi. Niekas nepakeis knygos lietimo, vartymo malonumo. Taip pat knygos kvapo, ypač senos, ilgai gulėjusios bibliotekos ar antikvariato lentynoje. O jei dar randi prieš tai skaičiusio žmogaus pieštuku pažymėtas kai kurias tekstų vietas, komentarus, ar palinkėjimą žmogui, kuriam ji buvo dovanota, atsiveria dar vienas paslaptingas pasaulis, kurį pradedi tyrinėti. Ir visai kitoks bet taip pat džiuginantis jausmas pirmam atversti naujos knygos puslapį. Jei spausdintų knygų nebeliks, žodis „knyga“ irgi gali išnykti. Būtų liūdna.
Gimiau dar tarybiniais laikais. Manau, kad mano karta yra knygų žmonės. Mes iš knygų mokėmės, keliavome ir bėgdavome į iliuzijų ir svajonių pasaulį nuo pilkos, daug ką ribojančios ir draudžiančios kasdienybės.
Nežinau. Šiaip turiu tradiciją – pirkti knygas, perskaityti ir, jei geros, dovanoti draugams.
Psichologinės komedijos.
Knygų neskirstau pagal autorių šalį ir tautybę.
Apie žmones, kurie yra mano gyvenime. Esu apdovanota ypatingais draugais, bičiuliais, šeimos nariais, kolegomis, kurių kiekvieno gyvenimas tikrai vertas atskiros knygos.
Samantos Schweblin „Pilna burna paukščių“ – labai rekomenduoju. Man tai literatūros Davidas Lynchas ir dar daugiau.
Orientalistės doc. dr. Galinos Miškinienės mintys apie knygas
Orientalistės doc. dr. Galinos Miškinienės mintys apie knygas
Orientalistės, turkologės, vertėjos, Vilniaus apskrities totorių bendruomenės vadovės, doc. dr. Galinos Miškinienės mintys apie knygas.
Pastaruoju metu skaitau labiau specialią literatūrą, iš kurios galiu pasisemti reikalingos informacijos savo tyrimams. Tačiau vertinga laikau tą knygą, kuri padeda praplėsti žinių horizontą, padėti atrasti ką nors naujo, dar negirdėto ir nežinomo, taip pat suteikti malonumo.
Rekomenduočiau paskaityti Aišės Kulin (Ayşe Kulin) knygą „Sevdalinka“ (UAB Kronta, 2006). Man labai patinka ši rašytoja, bet į lietuvių kalbą yra išverstas tik šis romanas.
Ne, neteko. Kai kuriuos „šedevrus“ kaip ir galima būtų panaudoti židiniui pakurti, bet stengiuosi tokių knygų nepirkti.
Iš dalies, gal daugiau jaunimui.
Manau, kad kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga. Mano ir mūsų tėvų kartos žmonėms knyga buvo vertingiausias žinių šaltinis.
Neskolinčiau rankraštinės knygos.
Mistinio romano.
Geografija labai plati, tačiau skaitau daug Turkijos autorių.
Jeigu rašyčiau knygą, tai būtų pačios įvairiausios gyvenimiškos istorijos. O jeigu galėčiau užrašyti sapnus, tai būtų labai neįprastas, kupinas nuotykių siužetas su detektyvo elementais, o kartais – net siaubo istorijomis.
Kai keliauju, visada skaitau detektyvus. Kartais labai patinka grįžti prie jau perskaitytos knygos. Prie tokių priskiriu ir dviejų tomų Nerminos Bezmen romaną „Kurt Seyt & Shura“ ir „Kurt Seyt & Murka“, kurį skaitau originalo – turkų kalba. XIX a. pabaigos (iki 1924 metų) Rusijos ir Turkijos imperijų istorinių įvykių fone Krymo totoriaus Kurto (mirzos Eminovo), rusės Aleksandros (Šuros) Verenskajos ir turkės Miurvet (Mürvet, Murkos) meilės trikampis. Skirtingos kultūros, tradicijos, papročiai, Krymas, Rusija, Turkija…
Dėstytojos Vaidos Našlėnaitės Eberhardt mintys apie knygas
Dėstytojos Vaidos Našlėnaitės Eberhardt mintys apie knygas
Vaida Našlėnaitė Eberhardt – VU Filologijos fakulteto dėstytoja, šiuo metu pagal projektą „Užsienio baltistikos centrų ir Lietuvos mokslo ir studijų institucijų bendradarbiavimo skatinimas“ dėstanti lietuvių kalbą Frankfurto prie Maino universitete. Gimusi Vilniuje, širdyje – aukštaitė.
Platus klausimas, jį nagrinėja knygotyrininkai. Šiandienos požiūriu, kiekviena knyga, randanti savo adresatą, yra vertinga. Kurios šiuolaikinės knygos bus vertingos po šimto metų, sunku pasakyti, galbūt visai ne tos, kurias įsivaizduojame esant vertingomis. Prognozuoti neįmanoma. Vis dėlto sisteminiai mokslo veikalai tikrai bus reikalingi ir po šimto metų.
Kuo labiau apsiskaitęs bibliotekininkas, tuo įdomiau su juo bendrauti. Jis juk reprezentuoja skaitymo įstaigą. Neįsivaizduojama, kad bibliotekoje dirbtų neskaitantis žmogus. Gal nebūtina jam visas sritis gerai išmanyti, tegu bibliotekininkas skaito tai, kas domina. Gerbiu tuos bibliotekininkus, kurie gerai žino, kokių turtų galima rasti jų bibliotekoje.
Darbui su žmonėmis tikrai praverstų knyga apie emocinį intelektą, bendravimą.
Ne kartą. Storose knygose kietais viršeliais puikiai džiūva per atostogas surinkti reti augalai.
Norisi sakyti, kad ne, bet gali taip atsitikti, kad taps konkurentės, ypač laisvalaikio arba retųjų sričių knygos. Ne kiekvienai spausdintai knygai randasi pakankamas kiekis skaitytojų. Man pasitaikanti dažniausia situacija pasinaudoti skaitmeniais resursais, kai knygos prireikia kelionėje. Kita situacija – kai iki knygyno ar bibliotekos toli, o internetas po ranka. Na, o šiųmetis epizodas, kai užsidarėme savo butuose, tiktai padeda plėtotis skaitmeninių knygų tinklui.
Be abejonės. Mano kartos žmonėms tėvai pirko visas knygas, pasirodančias knygynuose. Stodavomės į eilę žymiųjų serijų prenumeratai. Liūdesys šeimoje, kai nepavyko užsiprenumeruoti populiariosios enciklopedijos. Vizitas į šalia esantį knygynėlį – tai taip paprasta, kaip suvalgyti ledų porciją. Prisimenu ir knygų kopijas, gautas dienai dviem. Kiekviena karta skaito skirtingai, todėl nelyginsiu.
Keleto knygų, primenančių brangius žmones, neskolinčiau. Dar yra tokių, prie kurių prieinu kasmet, per Kalėdas. Jos tiesiog privalo būti namuose ir laukti savo valandos.
Vienas skyrius – rami kaimo proza, kitas – kelionės dienoraštis, trečias – drama be epilogo, ketvirtas, be abejo, – interaktyvieji pokalbiai. Gal kur ne kur įsiterptų ir vienas kitas poezijos posmas ar gaidos.
Negaliu pasakyti. Pagal šalis neskirstau, svarbu knygos autorius.
Tai būtų pasakojimas apie tris mano drauges. Jų sutikimą jau turiu.
Darbui prireikia įvairios lingvistinės ir didaktinės literatūros. Laisvalaikiu šiuo metu – Peter Wohlleben „Paslaptingas medžių gyvenimas“, Rūta Oginskaitė „Žebriūnas. Nutylėjimai ir paradoksai“, Rüdiger Safranski „Goethe“, Will Gompertz „Ar tai menas?“.
Aktorės, renginių vedėjos Aistės Diržiūtės mintys apie knygas
Aktorės, renginių vedėjos Aistės Diržiūtės mintys apie knygas
Jono Dirsės nuotrauka
Aktorė, renginių vedėja Aistė Diržiūtė mėgaujasi ir geru kinu, ir gera knyga: „Knyga atveria pasaulį fantazijai, o kinas, porai valandų prikaustęs dėmesį, įvaizdžiais užkariauja sąmonę ilgam. Knyga atrakina mano fantaziją, o kinas parodo, ką turiu fantazuoti, kad atrakinčiau save.“
Nors premijos ir laimėjimai yra svarbu, tačiau tai nėra pats svarbiausias rodiklis, bent jau man. Knygos vertė man yra labai asmeniška ir priklauso nuo atsiradimo gyvenime tinkamu ir reikalingu momentu.
Rekomenduoti knygą žmonėms, kurie gyvena knygomis, yra didelė atsakomybė ir nelengva užduotis. Galvojau, ką naujo ar kitokio galėčiau pasiūlyti, bet prisiminusi vieną iš savo mėgstamiausių Polio Eliuaro eilėraščių, kuris prasideda eilute: „Knygos – mano akys“, pagalvojau, kad rekomenduosiu daugiau lyrikos, ypač Polio Eliuaro. Iš atsiminimų – Jono Meko „A Dance with Fred Astaire“ – labai šviesi ir šilta knyga, iš prozos – Toni Morrison „Mylima“ – labai reikalinga ir meistriškai parašyta.
Ne kartą. Knygų krūvelė tarnauja ir kaip stovas kamerai atrankų filmavimo metu, ir kaip „kaladėlė“ jogos užsiėmimų metu.
Manau, kad skaitmeninės knygos – tai tik dar vienas skaitymo būdas. Kiekvienas renkasi pagal savo poreikius ir patogumą. Pastaruoju metu naujai išleidžiama knyga pasirodo spausdintu, skaitmeniniu ir net audio variantais, ir kiekvienas variantas suteikia kitokios patirties. Aš senamadiška. Man patinka kaupti spausdintas knygas ir klaidžioti bibliotekose bei knygynuose. Tačiau visai neseniai pabandžiau klausyti audio knygų bėgiodama ir buvau maloniai nustebusi. Klausytis talentingai įrašyto teksto yra įdomu, susikaupti įmanoma ir, džiaugiuosi, kad dabar dar daugiau laiko galėsiu skirti knygoms, tačiau Dostojevskio taip turbūt „neskaityčiau“.
Žinoma, kad taip. Mano tėvų karta išgyveno cenzūrą ir mokėsi skaityti tarp politinių eilučių, o revoliucijoms ruošdavosi intelektualių pokalbių pilnose virtuvėse. Mano karta – pereinamoji. Nors internetas ir išmanieji telefonai mus pasiekė tik paauglystėje, kai skaitymo įpročiai jau buvo daugmaž susiformavę, tačiau ir mums ar bent daugumai iš mūsų taip pat teko susidurti su sunkumais susikaupti, valdyti dėmesį ir tiesiog skaityti netikrinant telefono. Negaliu kalbėti už visą kartą, tačiau, stebėdama savo bičiulius galiu pasakyti, kad TikTok niekada nepakeis knygos, bent jau mums. Kita vertus, pastebiu, jog ir jaunesnės kartos knygos nepaleidžia, o ir knygos visada sugrįžta.
Atsiradus televizijai dauguma sakė, kad radijas išnyks, tačiau radijas ne tik nedingo, bet ir sustiprino savo pozicijas ir tam tikra prasme su trenksmu grįžo į lyderiaujančias informacijos rinkos pozicijas tinklalaidžių pavidalu.
Viskas kinta ir viskas yra laikina. Stengiuosi neprisirišti nei prie daiktų, nei prie knygų. Dauguma knygų, kaip ir, pvz., dauguma draugų turi savo žydėjimo laikotarpius. Turėjau ir aš knygą, kurią skaičiau daug kartų, o paraštės buvo pilnos intymių pastebėjimų, pribraukymų, išgyvenimų, posmų, tačiau vieną dieną artimai draugei paprašius paskolinti jai kokią knygą, žiūrėjau aš į savo išgyvenimų ir suvokimų pilną „Dzeną ir lanko meną“ ir supratau, kad aš jos laiką jau išgyvenau, ir knygai laikas iškeliauti. Mano knygos keliauja, net ir pačios brangiausios.
Tragikomedija su magiškojo realizmo, dramos, kartais net detektyvo ir, žinoma, romantikos prieskoniais.
Pomėgiai ir polinkiai labai priklauso nuo augimo laikotarpio. Mano paauglystės lentynoje dominavo Pietų Amerika ir Prancūzija, matyt, reikėjo gaivalo ir laisvės. Kiek paaugus, prancūzišką prarastą laiką ir argentinietiškus klasių žaidimus pakeitė Vokietija su vilkais ir užburtais kalnais. Puikiai pamenu, kai dar paauglystėje vis bandžiau prisiliesti prie Hesės, tačiau vokiškosioms klajonėms ir pamokoms iš upės reikėjo sulaukti pilnametystės, o tada viską perskaičiau vienu ypu. Šią žiemą įkopiau į „Užburtą kalną“ ir nenustoju keliauti vokiškos literatūros laukais ir toliau.
Žinoma, kad apie meilę 🙂
Derek Jarman „Up in the Air“ ir Glennon Doyle „Untamed“ („Mielosios“ knygų klubo diskusijai).
Vidmanto Valiušaičio mintys apie knygas
Vidmanto Valiušaičio mintys apie knygas
Vidmantas Valiušaitis – LNB Informacijos ir komunikacijos mokslų departamento Informacijos politikos ir analitikos skyriaus vyriausiasis tyrėjas, knygų „Istorikai nenaudoja dalies šaltinių: Dr. Augustinas Idzelis ir Lietuvos okupacijų interpretavimo drama“ (2019), „Ponia iš Venecijos tavernos: „mūsiškiai“ ir kiti prašalaičiai savojoje istorijoje“ (2018), „Kalbėkime patys, girdėkime kitus: tragiškieji 1940-1941 Lietuvos istorijos metai“ (2013), Gyvuosius apraudu, mirusių šaukiuos: politikos skliaute – velnio arija“ (2013), etc. autorius.
Na, aš taip apibendrinti nedrįsčiau – tai, kas vertinga man, nebūtinai bus vertinga kitam. Ir atvirkščiai. Gaila, bet atrodo, kad praeina laikai, kai daugumą žmonių jungė daugiau ar mažiau panašus kultūrinis akiratis, kurio vertybinį pagrindą sudarė, sakyčiau, nekvestionuojamas humanitarinis minimumas: lietuvių ir pasaulinės literatūros klasika, humanistinė etika, pagarba savam ir pasauliniam kultūros paveldui, istorinei atminčiai ir pan.
Dabar jau matyti, kad tas pagrindas, nelyginant ledo lytis, nešama pavasario srovės, sparčiai tirpsta. Ir juo toliau, juo sunkiau darosi žmonėms susikalbėti. Beveik visais reikšmingesniais klausimais iškyla nesutaikomi požiūriai. Vietoj argumentuotų diskusijų, kurios skirtingas nuomones pagrįstų, vyksta viešųjų ryšių ir oponentų diskreditavimo kampanijos, siekiant parodyti, kad kitokias nuomones, nei galią ir įtaką užsitikrinusieji sluoksniai, turi tik „menkaverčiai žmonės“. O teisinga yra tik tai, kas skelbiama iš aukštų tribūnų. Net tokiu, atrodytų, elementariu klausimu, kaip simbolis Lukiškių aikštėje, nepajėgiama rasti tik minimumą „respekto“ kitaip galvojantiems reikalaujančio konsensuso: tokio simbolio, kuris visuomenę apjungtų, bet ne skaldytų. Ką jau kalbėti apie sudėtingesnius klausimus.
Kodėl taip vyksta? Todėl, kad „dyla“ tas anksčiau visuomenę jungęs humanistinis kultūros pamatas. Ir tai būdinga, deja, ne vien Lietuvai. Amerikiečių RAND korporacija neseniai atliko tyrimą, pavadintą „Truth Decay“ (Tiesos tirpsmas, irimas, nykimas). Tai didelis, kelių šimtų puslapių tyrimas, prieinamas internetu. RAND konstatavo, kad amerikiečių visuomenėje: a) didėja atotrūkis tarp faktų ir jų interpretacijų; b) nyksta riba tarp fakto ir nuomonės; c) didėja asmeninės nuomonės ir asmeninio patyrimo reikšmė bei rezultatyvus poveikis visuomenės nuomonei, faktų nureikšminimo atžvilgiu; d) mažėja pasitikėjimas anksčiau gerbiamais faktų šaltiniais. Manau, kad reikšminga dalimi tai būdinga ir Lietuvos visuomenei, ne vien amerikiečiams.
Tai priežastys, kodėl vengčiau apibendrinimų apie tai „kur slypi knygos vertė“. Kadangi tai subjektyvus santykis, priklausąs tiek nuo knygos autoriaus, tiek nuo skaitytojo vertybinės konstitucijos. Kiekviena žmogiškoji idėja turi daugiau ar mažiau, ryškių ar mažiau ryškių pasaulėžiūrinių bruožų, kylančių iš žmogaus atsakymo į būties ir gyvenimo tikslo klausimą: dėl ko gyvenu? A. Maceina sakė, kad nepasaulėžiūrinės kultūros nėra ir negali būti. Būtent tai, mano nuomone, ir yra tos vertybinės skirties priežastis. Rašytojo ir skaitytojo santykis panašus į radijo siųstuvo ir radijo imtuvo: gali būti puiki stotis, transliuojanti gerą muziką, bet reikia turėti reikalingo dažnio imtuvą, kad tai girdėtum.
Na, vėlgi – rekomenduoti nieko nesiimčiau. Galiu pasakyti kas man patinka, ką mėgstu, kas mane žavi. Bet tai – „mano imtuvas“: jis tas bangas gaudo, teikia dvasinį ir intelektualinį malonumą. Nebūtinai taip atsitiks kiekvienam kitam. Bet galiu pasidalyti.
Prieš kelis metus kolegos iš LNB prašė nurodyti 5 mėgstamiausias knygas. Atsakiau, kad išrinkti iš neperplaukiamo knygų okeano penkias geriausias knygas – uždavinys keblus. Tiek daug gerų knygų, įsirėžusių atmintyje ir širdyje, suteikusių žinių, supratimo, galbūt net išmanymo kai kuriose srityse. Tačiau dar daugiau neperskaitytų, kurias paimti į rankas norėčiau, bet tikriausiai jau niekada ir nepavyks – knygų taip gausu, o žmogaus gyvenimas toks trumpas! Ir jis skirtas toli gražu ne vien skaityti. Tad ne veltui sakoma: „Neskaitykite gerų knygų – skaitykite tik labai geras knygas!“
Bet ir labai gerų veikalų per daug, kad spėtum perskaityti geriausius ir jaustumeisi galįs patarinėti kitiems. Todėl pasidalysiu trumpomis pastabomis apie knygas, padariusias man stiprų įspūdį ir, galbūt, palikusias tam tikrų įspaudų ir mano paties pasaulėžiūroje.
Man patinka daugiaplanės knygos, jungiančios prasmingą turinį, pagaulų, įtraukiantį, dramatišką pasakojimą ir tuo pat metu žaismingą, elegantišką stilių ir gero tono humorą. Kitaip tariant, mėgstu knygas, kurias skaityti ne tik įdomu ar net smagu, bet kurios kupinos ir išminties, didelės jas parašiusių autorių erudicijos.
Taigi, štai mano „penketukas“. Labai sąlygiškas, žinoma, tokių penketukų galėtų būti ne vienas. Ir nebūtinai visos čia paminėtos knygos pasižymi „žaismingumu“ ar „elegantišku stiliumi“. Jos gali turėti ir kitų privalumų, čia nesuminėtų. Kalbu tik apie tendenciją, kuri man patinka.
Miguel De Cervantes Saavedra, Išmoningasis idalgas Don Kichotas iš La Mančos. Man tai nepranoktas grožinės literatūros klasikos pavyzdys. Vienintelė knyga, kurią skaitydamas garsiai juokiausi – negalėjau savęs valdyti! Bet tai jokiu būdu nėra juokų knyga. Tas juokas ten dažnai kyla pro ašaras, turi stiprų dramatinį užtaisą. Pasakojimas persmelktas išminties, gilaus pasaulio ir žmogaus prigimties pažinimo. Jį verta įdėmiai skaityti ir atsiversti ne kartą. Gaila, nemoku ispaniškai – veikalas originalo kalba, galiu įsivaizduoti, dar įspūdingesnis. Lietuviškų vertimų yra ne vienas, bet man ypač simpatingas Pulgio Andrušio vertimas, išleistas 1942 m.
Vincas Ramonas, Dulkės raudonam saulėleidy (1951). Iš lietuvių literatūros išskirčiau Lietuvoje beveik nežinomą, nuostabų išeivijos beletristą Vincą Ramoną. Tai išskirtinio talento impresionistas, mano akimis, pranokstantis ir Igną Šeinių, ir Jurgį Savickį. Ne vien pasakojimu, bet ir problematika. Jis piešia įspūdingus naikinamos Lietuvos vaizdus, Lietuvos, patekusios į pirmosios bolševikų ir vėliau nacių okupacijų kultuves. Ten yra visko: ir meilės, ir graudaus humoro, ir dramų, ir tragizmo. Ir visa tai perduota žavingu stiliumi. Apmaudu, kad ligi šiol jo kūryba neįtraukta ne tik į mokyklinius lietuvių literatūros vadovėlius, bet net ir nėra perleista Lietuvoje (išskyrus romaną „Kryžiai“, 1991 m.). Jis parašė nedaug, bet išraiškingus ir įsimenančius kūrinius: romanus „Kryžiai“ (1948 m.) ir „Dulkės raudoname saulėleidy“ (1951 m.), apsakymų rinkinį „Miglotas rytas“ (1969 m.). Tiesa, dar nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje buvo išleidęs apsakymų rinkinį „Dailininkas Rauba“ (1934 m.).
Roger Moorhouse, Velniška sąjunga: Molotovo–Ribbentropo paktas, 1939–1941 (2015). Mano hobis yra istorija, tad ypač mėgstu šios srities knygas. Viena įdomiausių pastaruoju metu mano perskaitytų istorinių knygų yra šis britų istoriko veikalas. Tai, sakyčiau, naujas žvilgsnis tiek Vakarų, tiek mūsų istoriografijoje į nusikalstamą nacių ir bolševikų bendradarbiavimą, dalijantis Europą ir smaugiant mažesnių valstybių laisvę ir nepriklausomybę, griaunant kaimynines šalis, naikinant žmones, grobiant jų turtą, kuriant koncentracijos stovyklų tinklus. R. Moorhouse‘as faktais ir dokumentų kalba parodo, kad skirtumas tarp dviejų totalitarinių režimų diktatorių buvo tik tas, kad vienas iš jų, pralaimėjęs karą, buvo visuotinai pasmerktas ir sulaukė paniekos, o kitas dalijosi karo laimėtojų nuopelnais ir iki šiol nei jis, nei jo politinis paveldas nėra deramai įvertinti.
Kazys Škirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos (1938–1940): atsiminimai ir dokumentai (1996). Tai viena geriausiai dokumentuotų ir kruopščiai parengtų atsiminimų žanro knygų. K. Škirpa pateikia plačią ir išraiškingą panoramą, atskleidžiančią Lietuvos valstybės žlugimo tarptautinį ir vidaus kontekstus, parodo veiksnius ir jėgas, lėmusius tragišką nepriklausomybės baigtį Antrojo pasaulinio karo metais. Apie autorių ir šią knygą įžangoje prof. Tomas Remeikis rašo: „Kazys Škirpa – tautinės valstybės kūrėjas – savanoris, Lietuvos Respublikos generalinio štabo pulkininkas, karinis attache, nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministeris Varšuvoje ir Berlyne, Lietuvos laikinosios vyriausybės premjeras – tai titulai iškilesnių eitų pareigų. Iškėlęs trispalvę vėliavą Gedimino kalne 1918 m., savo širdyje jos nenuleido ir dvidešimto amžiaus sutemose. Šis išsamus prisiminimų ir dokumentų rinkinys liudija jo, kaip Lietuvos valstybės vyro, vaidmenį.“ Pastaruoju metu K. Škirpos vardas viešojoje erdvėje minimas gana dažnai, tačiau neatrodo, kad su jo raštais didesnė visuomenės dalis būtų susipažinusi.
Antanas Maceina, Niekšybės paslaptis: antikristas istorijoje pagal V. Solovjovo pasakojimą (1964). Šis veikalas man yra palikęs bene didžiausią įspūdį iš visų skaitytų filosofinio turinio knygų. Tai nėra vien atitolęs, abstraktus gėrio ir blogio problemos svarstymas. Tai žvilgsnis pirmiausiai į mus pačius, stovinčius gėrio ir blogio akivaizdoje. Blogio samprata lemia mūsų pažiūras į gyvenimo eigą arba istoriją. Kam blogis yra tik paprastas gyvenimo trūkumas, tam istorija yra tik šiapusinė gyvenimo tėkmė, ramiai plaukianti nuolatinio išsivystymo ir tobulėjimo vaga. Tačiau kam blogis yra pikta jėga, tam istorija yra nuolatinės grumtynės, apimančios ir žemę, ir dangų, nes jose dalyvauja ne tik žmogus, bet ir Dievas. Blogis krikščionybei nėra tik pasyvus trūkumas, bet pirmiausia tai aktyvi pikta valia, kurios vykdytojai – piktoji dvasia ir puolęs žmogus – sąmoningai ardo ir kenkia Dievo žygiams, sako Maceina. Prieš šią piktą valią krikščionybė kaip tik ir stato gerą valią, iš vidaus susijungiančią su Dievo valia, iš jos gaunančią jėgos nugalėti blogį ir savyje, ir šalia savęs esančiame pasaulyje. Dvasios srityje blogis virsta tikrovės jėga, ardančia ir gamtą, ir pačią save. Čia blogis yra sąmoningas apsisprendimas prieš Dievą – Meilę. O iš šio apsisprendimo kyla daug piktų veiksmų, paverčiančių dvasinę sritį vienu nuolatinės, nepaliaujamos kovos lauku. Ne veltui tad šią jėgą, šiuolaikiniame pasaulyje besireiškiančią labai apgaulingais ir be galo sudėtingais pavidalais, šviesaus atminimo popiežius Jonas Paulius II yra pavadinęs „mirties kultūra“. Jos „alsavimą į pakaušį“ juntame labai aiškiai, pradedant nesąžiningos politinės raiškos pavidalais ir baigiant aiškiai išreikšta visuomenės socialinės degradacijos slinktimi.
Kol kas – ne.
Vengiu kalbėti „kartos vardu“. Man atrodo, kad tai gerokai pritempta, šiek tiek dirbtinė sąvoka. Kai kada lengviau susikalbėti su vyresnės ar jaunesnės kartos žmonėmis, nei mano paties kartos. Kaip jau minėjau anksčiau, manau, kad kur kas svarbesnis dalykas yra pasaulėžiūra ir vertybiniai pagrindai negu žmogaus amžiaus.
Aš apskritai vengiu skolintis knygas iš privačių žmonių. Tam yra viešosios bibliotekos. O privačios bibliotekos yra asmens intelektualinio integralumo dalis. Ir brautis ten, mano nuomone, yra neetiška ir neatsakinga.
Niekad apie tai negalvojau. Ir nemanau, kad esama priežasčių apie tai galvoti. Kadangi domiuosi praeitimi, įskaitant šeimos bei giminės, paminėsiu tik, kad esu parašęs knygą apie giminės istoriją – „Valiušaičiai: 400 metų istorijoje“ (2015). Drama geriausiai atitiktų giminės patirtį amžių bėgyje.
Vargu ar galėčiau sugrupuoti mėgstamiausius autorius pagal šalis. Prancūzai žavi gyvenimo aistra, elegancija ir žaismingumu, britai – savitvarda, subtiliu sąmojumi ir strateginiu galvojimu, vokiečiai daro įspūdį fundamentalumu, organizuotumu. Artimiausia man vis dėlto Europos literatūra.
Ne vieną knygą esu parašęs. Su mano sudarytomis ir parengtomis spaudai knygomis susidarytų keliolika. Mane labiausiai domina Antrojo pasaulinio karo istorija ir su tuo susijusi Lietuvos valstybės bei lietuvių tautos drama. Į tai gilinuosi. Apie tai rašiau ir tikiuosi dar šį bei tą parašyti.
Skaitau tas knygas, kurios siejasi su mano tyrimų tema. Dažniausiai – ne vieną, o kelias išsyk. Daugiausia mane dominančios literatūros išleidžia leidykla „Briedis“. Ji leidžia tiek puikių knygų, kad mano gyvenimui jau užtektų tik šios vienos leidyklos produkcijos. Ir net jeigu nieko kito neveikčiau, tik skaityčiau, visko neperskaityčiau, kiek ji pajėgia išleisti. Nuostabus darbas! Šį tą panaudoju savo paties tyrimuose. Bet vasarą žadu atsipūsti – šiek tiek atsitraukti nuo istorijos ir paimti į rankas literatūros klasiką. Noriu bent dalį Dostojevskio perskaityti originalo kalba.
Kristinos Janušaitės-Valleri mintys apie knygas
Kristinos Janušaitės-Valleri mintys apie knygas
Kristina Janušaitė-Valleri – publicistė, rašytoja, lituanistė, kultūrinių ir literatūrinių turų Venecijoje vadovė, 2004–2009 m. dirbusi Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje redaktore, jau 10 metų gyvena Italijoje ir rašo poeziją lietuvių ir italų kalbomis. Literatūros konkursų tiek Lietuvoje, tiek Italijoje dalyvė ir nugalėtoja. Jos tekstai buvo publikuoti įvairiuose literatūros žurnaluose ir poetiniuose rinkiniuose tiek lietuviškai („Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“, „Nemunas“ ir kt.), tiek italų kalba (žurnale “El Ghibli”; poezijos rinkiniuose: “Viaggio di versi: Nuovi poeti contemporanei”, 2013; “Invito alla poesia: oggi mi sento poeta”, 2013; “Il Federiciano”, 2014 ir kt.).
Žodį, kalbą K. Janušaitė-Valleri suvokia kaip savo esatį – vidinius namus. Rašydama gimtąja kalba sugrįžta prie savo ištakų, prie lietuviškosios tapatybės. Kurdama italų kalba, tarsi iš vidaus prisiliečia, priartėja prie naujos kultūros ir visuomenės. Žodyje tarsi veidrodyje atsispindi kūrėjos patirtys, kurios kūrybinėje plotmėje transformuojasi ir įgauna naujų reikšmių bei prasmių. Eilėraštis, (už)gimstantis dviejų kultūrų sandūroje, įtrūkyje, atveria kelią tarpkultūriniam bei kūrybiniam dialogui.
Tai labai individualu. Kita vertus, vertinga knyga tokia, kuri atliepia skaitytojo poreikius, lūkesčius. Taip pat tokia, prie kurios grįžtama, skaitoma ne sykį, ta, kuri, kaip relikvija, atminimas, perduodama iš kartos į kartą. Tokia, kuri išlieka aktuali net ir praėjus šimtmečiams. Tai literatūros klasika. Nesenstanti, atliepianti bendražmogiškas vertybes, skatinanti susimąstyti, permąstyti save patį per skaitomą tekstą, reflektuoti gyvenimą, būtį, buvimą.
Kadangi bibliotekininkai – knygos žmonės, tai visų pirma norėtųsi paminėti prieš porą metų Italijoje išleistą vertingą leidinį – „Guida tascabile delle librerie italiane viventi“ (it. Dabartinių Italijos knygynų kišeninis vadovas), kuriuo jau teko ne kartą pasinaudoti keliaujant po Bel Paese (liet. Gražioji šalis) ir aplankant kai kuriuos nurodytus knygynus. Sukaupta daug vertingos informacijos knygų ir knygynų mėgėjams, lankytojams, nes knygynai – taip pat daug pasako apie šalį, jos kultūrą, tautos mentalitetą.
Dar viena knyga, verta dėmesio, įvairiems gyvenimo atvejams (ypač kai galbūt užklumpa netikėta bibliotekos lankytojo užklausa) – „Curarsi con i libri. Rimedi letterari per ogni malanno“ (liet. Išsigydyk knygomis. Literatūrinės priemonės nuo kiekvieno negalavimo). Šie literatūriniai receptai siūlo autorių ir knygą tiek sielos, tiek kūno negalavimams įveikti: nesvarbu, ar tai būtų peršalimas, ar gripas, ar kokia nors fizinė trauma, ar sunkus melancholijos atvejis. Tinkama knyga perskaityta reikiamu momentu gali pakeisti gyvenimą, pakreipti jį kita linkme, įkvėpti, suteikti jėgų. Tai „gydomoji“ literatūros galia, nepavaldi laikui ir neapsiribojanti konkrečia šalimi ar kuriuo nors vienu autoriumi.
Retai kada. Nebent tarp puslapių (dar papildomai įdėjus į baltą popieriaus lapą) suspausti kokį gėlės žiedą ar medžio lapą – praėjusio laiko atmintį.
Nemanau. Spausdintos ir skaitmeninės knygos – tarsi du paraleliai pasauliai, kurie vienas kitam netrukdo. Tikiu spausdintos knygos galia, nes dabartiniame technologijų pasaulyje ir ypač pandemijos metu, kai, atrodo, visas gyvenimas persikėlė į virtualią erdvę, norisi ir konkrečių pojūčių: per lytėjimą, uoslę prisiliesti prie knygos, pajausti ją, puslapių faktūrą, kvapą. Galiausiai – pajausti skaitymo malonumą verčiant puslapius, galbūt pasižymint juose pastabas.
Tikiu, kad taip. Kita vertus, tokiam teiginiui pagrįsti reikėtų atlikti tyrimą. Galiu kalbėti tik vertinat savo pažįstamų ratą. Jie – taip pat knygos žmonės. Koks tas ryšys – labai individualu. Nedrįsčiau imtis apibendrinimų.
Asmeniškai man dedikuotos arba ypač brangios, vertingos, arba su mano pačios pastabomis paraštėse.
Būtų kelių žanrų sanpyna: istorinis-epistoliarinis romanas su poezijos elementais bei Lietuvos ir Italijos kontekstais.
Sunku būtų išskirti vienos kurios nors šalies autorius, juolab kad studijuodama literatūrologiją susipažinau su įvairių šalių literatūra. Galbūt kai kurie rašytojai svarbesni vieną gyvenimo etapą, kitą – kiti autoriai. Pastaruoju metu nemažai dėmesio skiriu italų literatūrai, ypač moterų poezijai, kuri savita tiek turiniu, tiek poetinėmis formomis, kontekstais. Įdomūs Alda Merini, Antonia Pozzi, Cristina Campo, Margherita Guidacci, Antonella Anedda tekstai. Italo Calvino „Le città invisibili“ („Nematomi miestai“) – italų rašytojo knyga, palikusi gilų įspūdį.
Įdomi ir japonų literatūra – tiek poetinis žanras haiku, tiek romanai. Išskirčiau XX a. pradžios japonų rašytojo Natsume Sōseki modernistinį kūrinį – „I am a cat“ („Aš esu katinas“).
Greičiausiai apie Veneciją, miestą-labirintą, kuriame slėpiningai susipintų žmonių ir venecijietiškų, XIII–XVIII a., palazzi (it. rūmų), calli (venec. dialekt. gatvelių) istorijos, likimai, išvagoti kanalų ir intrigų.
Šiuo metu ant naktinio arba kavos staliuko keletas skaitinių. (Profesinis įprotis, kai vienu metu tenka skaityti keletą knygų). Visų pirma itališkas žurnalas „Poesia“ – profesionalus leidinys, pristatantis tiek italų, tiek užsienio poetų kūrybą. Biblija – nesenstanti knyga, lydinti mane jau daugelį metų, keliaujanti kartu iš vienos šalies į kitą, turintį savo istoriją ir įsirašiusi į mano asmeninę istoriją.
Knyga, prie kurios nuolat grįžtu – vokiečių filosofo H. G. Gadamer „Istorija. Menas. Kalba“, kur reflektuojama gimtosios kalbos svarba ir vertė, kuri ypač atsiskleidžia gyvenant kitoje kultūrinėje ir kalbinėje erdvėje.
Paustovskio „Aukso rožė“ – refleksijos, trumpos novelės apie rašytojo darbą, pašaukimą. Knyga-relikvija – mamos dovana, jos pačios jaunystėje daug skaityta, su jos pastabomis.
Neįmanoma nepaminėti ir dalykinės literatūros, skaitinių – knygų apie Veneciją (jos meną, istoriją, architektūrą) bei lietuvių kalbos didaktikos, metodologijos veikalų, lituanistinių vadovėlių.
Na ir galiausiai – japonų rašytojos Hiro Arikawa romanas „Keliaujančio katino kronikos“ ir vienos šiuolaikinės italų poetės Ilarios Boffa eilėraščių rinkinys „Periferie“ (liet. Periferijos).
Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Elenos Stasiukaitienės mintys
Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Elenos Stasiukaitienės mintys
Mintimis apie knygas ir skaitymą dalijasi profesionali bibliotekininkė, bibliografė Elena Stasiukaitienė, nė dienos nebūnanti be knygos rankose, o skaitymą vadinanti „duona kasdienine“.
E. Stasiukaitienė bibliotekose dirbo 55-erius metus, iš kurių – 30 metų Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos periodinio leidinio „Tarp knygų“ redakcijoje, redaktore ir žurnaliste. Ji yra LMA Vrublevskių bibliotekos išleistos bibliografijos rodyklės „Lietuvos mokslų akademijos biblioteka. Paveldas ir raida, 1557–2007“ sudarytoja.
Vertinu knygas, kuriose randu atsakymus į egzistencinius klausimus. Jaučiu, kur dėstoma autentiška autoriaus patirtis, o kas, kaip sakoma, „laužiama iš piršto“.
Ne tik bibliotekininkams, bet ir visiems „knygiams“ rekomenduoju Yuval Noah Harari „Sapiens: glausta žmonijos istorija“ (2018). Perskaičiusi jaučiausi baigusi dar vienas studijas universitete.
Ne vieną kartą sunkią knygą naudojau kaip presą, kai reikėjo paslėgti suglamžytą popierinį banknotą arba išdžiovinti klevo lapus, gėlių žiedus.
Konkurencija tarp skaitmeninės ir spausdintos knygos yra ir bus. Bet skaitytojui – tai pasirinkimo galimybė. Man spausdinta knyga niekuo nepakeičiama. Tą, kuri patiko gilų įspūdį, grąžindama paglostau kaip vaiką, padėkoju už tai, ką man suteikė.
Kiekviena karta turi savitą požiūrį į knygą, skaitymą. Pastebėjau, kad mano kartos žmonės geriau suprato, vertino skaitymo naudą – gyvenimo pažinimui, jo tvarkymui. Mano buvę bendramoksliai, bendradarbiai, artimieji turi sukaupę savo namų bibliotekėles.
Skolinau net labiausiai branginamas knygas, jei visiškai pasitikėjau žmogumi.
Gimiau prieškaryje, augau daugiavaikėje šeimoje. Žinau, koks jausmas būti alkanam, dalintis pora batų su jaunesne seserimi, vaduojantis iš pokario metų skurdo dirbti sunkius darbus namuose, kolūkio laukuose. Mano biografija galėtų būti apybraiža.
Arti širdies šiaurės šalių, ypač norvegų rašytojų kūriniai.
Jei turėčiau kūrybinio „parako“ rašyčiau apie sutiktus gyvenime šviesuolius.
Skaitau (įklimpau ilgam) Juozo Baltušio dienoraščius. Tuo pačiu grįžtu prie anksčiau skaitytų puikių kūrinių „Sakmė apie Juzą“, „Parduotos vasaros“, „Su kuo valgyta druska“. Rašytojas vis kartojo, kaip sunkiai jam sekasi rašyti, bet rezultatas akivaizdus – Lietuva mylėjo ir gerbė šį žmogų. Lūžo salės, kai jis atvykdavo į susitikimus su miestų ir kaimų skaitytojais. Pati esu ne kartą dalyvavusi tokiuose susitikimuose.
Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Vytauto Sinicos mintys
Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Vytauto Sinicos mintys
Į 10 klausimų apie knygas atsako politologas, VU filosofijos doktorantas Vytautas Sinica:
„Vieną knygą jau išleidau pernai lapkritį ir tai buvo tekstų apie Lietuvos politinę situaciją rinktinė, jos esmę perteikiančiu pavadinimu „Ar mums dar reikalinga Lietuvos valstybė?“. Knygoje trys dalys – demokratijos būklė, vertybiniai karai ir pačios tautos klausimas. Pagrindinė mintis: ar lietuviai kaip tauta apskritai nori būti savo valstybės šeimininkais, ar jiems tai svarbu, ar svarbu tik gerai gyventi, nesvarbu, ar patiems valdant save. Tai ne teorinis ir ne vien okupacijos grėsmes liečiantis klausimas. Vargiai rastumėte politiškai pasyvesnę ir abejingesnę valstybės gyvenimui tautą Europoje. Tas susvetimėjimas ir privertė imtis tokios temos. „
Nėra vieno atsakymo. Anksčiau maniau, kad vertinga knyga privalo praturtinti žiniomis ir apskritai pasaulio suvokimu. Dabar taip nebegalvoju. Knyga gali sukelti emocijas, empatiją, priimti kitus žmones su jų keistumais ir išgyvenimais ir būti tuo vertinga. Pats nežinau, ar tai reiškia, kad mano kartelė knygoms krenta, ar kad augu kaip skaitytojas ir žmogus.
Bibliotekos darbuotojams, žinoma, privalau rekomenduoti Daliaus Stanciko knygą „Kūju per Lietuvos istoriją“. Ne todėl, kad ją išleidome, o todėl, kad ši garbinga ir ilgą istoriją turinti biblioteka praėjusio amžiaus viduryje buvo J. Noreikos darbo vieta, o dabar tapo visuomenės kovų dėl jo atminimo mūšio lauku. Būtent J. Noreika ir, konkrečiau, jo atminimas yra pagrindinis tos knygos objektas. Tai, kad biblioteką palietė ši istorija, gali būti nemalonu ir skausminga, tačiau faktas įvykęs ir neįmanoma užsimerkti. Geriau skaityti ir pažinti, koks iš tiesų buvo šis žmogus ir kas dabar iš tiesų vyksta juodinant jo atminimą.
Įvairiomis aplinkybėmis yra tekę knyga ir kamerą paremti, kad būtų teisingame aukštyje, ir sunkiomis knygomis užspausti svarbius lapus, kad išsilygintų. O vaikystėje, darželyje, teko tarp knygos lapų džiovinti medžių lapus ir žiedus.
Konkurentės rinkos prasme, nes dalis žmonių perėjo prie skaitmeninių knygų vietoje spausdintų. Tačiau tai netipiška konkurencija. Savo esme knygai svarbu atskleisti joje paslėptą pasaulį kuo daugiau žmonių ir visiškai nesvarbu, kokia forma ji pasieks skaitytojus. O ir komerciniu požiūriu, tą pačią knygą – skaitmeninę ar spausdintą – leidžia ir rašo tie patys žmonės, gauna tą patį atlygį. Visgi spausdinta knyga, nors ne tokia patogi, turi kažką ypatinga, ko niekada neperteiks skaitmeninė. Žmonės pirko ir pirks spausdintas knygas dėl tos atmosferos, jausmo, kurį suteikia knyga, dėl ritualo, pagaliau dėl verčiamų lapų kvapo ir garso. Naujienų portalai išstūmė spausdintus dienraščius, tačiau spausdintų knygų niekada neišstums niekas.
Galbūt ne kiekviena karta, bet kiekvienas laikmetis. Skirtingos kartos randa skirtingą ryšį su skirtingomis knygomis, didelė dalis tekstų, kuriuose savo pasaulį pažindavo jauni žmonės prieš 50 metų, neberanda atgarsio šiandieninio jaunimo mąstyme. Tai normalu. Bet tai ne naujas santykis su pačia knyga. Santykis su pačia knyga keičiasi pirmiausiai dėl jos prieinamumo: ilgus amžius knyga buvo turtingųjų privilegija, dar XX amžiaus pirmoje pusėje raštingumas nebuvo visuotinis, o bibliotekas turėjo toli gražu ne visi. Sovietmetį patyrusios kartos tikrai galėjo įpirkti milžiniškais tiražais leistas knygas ir buvo raštingi, tačiau knygos buvo neprieinamos turinio pagrindu ir ne visi tą žinojo. Nepriklausomos Lietuvos knygų, laisvojo pasaulio knygų reikėjo ieškoti pogrindyje ar specialiuosiuose fonduose. Knyga vėl buvo neprieinama. Sąjūdžio ir netrukus sekusiais metais knygos išgyveno aukso amžių, nes buvo prieinamos ir kainos, ir cenzūros prasme, o „įdomesnių“ alternatyvų nebuvo.
Dabar vėl keičiasi žmonių santykis su knyga, bet nebe dėl prieinamumo. Žmonės to paties turinio ieško skaitmeninėse priemonėse, išmaniosios priemonės keičia žmonių mąstymo struktūras, masiškai prarandamas gebėjimas susitelkti į ilgą daugiasluoksnį tekstą, nes ypač socialiniai tinklai, bet ir interneto naujienų svetainės užprogramuotos greitajam „informacijos kąsnelių“ vartojimui. Įpratome gauti trumpas žinutes, ne SMS prasme, o viso informacijos turinio prasme. Tai labai kenkia skaitymo įgūdžiams ir knygų populiarumui. Tai pagrindinis iššūkis, kurį turės įveikti knyga.
Turiu kelias širdžiai brangias knygas su jau mirusių autorių dedikacijomis arba leistas XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje. Nesakau, kad kategoriškai niekam jų neskolinsiu, bet žinau, kad ranka sudrebėtų (juokiasi).
Svarbu nebaigti gyvenimo detektyvu. Jeigu rimtai, tikrai nemanau, kad mano gyvenimas vertas biografinės ar apskritai knygos. Biografijų verti išskirtiniai gyvenimai, nors praktikoje artimieji dažnai stengiasi išleisti ir neišskirtinių, tiesiog jiems brangių žmonių biografijas ar atsiminimus. Tikiuosi niekada nebūti to dalimi. Niekas nežino, kas iš mūsų su Dievo pagalba galbūt nugyvensime biografijos vertą gyvenimą. Tikrai nė iš tolo nieko panašaus nesu padaręs šiandien.
Vaikystėje mėgstamiausi autoriai buvo Aleksandras Diuma, Karlas Majus ir Žiulis Vernas, taigi akivaizdu, nuotykių knygos. Ypatingai sukrėtė ir visam gyvenimui su manimi liko J.R.R. Tolkienas. Niekada nebuvau turistas, einantis garsių žmonių lankytų vietų pėdsakais, bet Oksforde po konferencijos susėsti būtent „Erelio ir vaiko“ užeigoje, kur sėdėdavo Tolkienas ir C. S. Lewisas, paliko įspūdį. Geriausias istorinio romano autorius man visada liks Mika Waltari – nepakartojamas jo gebėjimas įsikūnyti į visiškai kitokį skirtingų laikmečių mąstymą, kai beveik visi istoriniai romanai rašomi šių laikų žmogaus akimis. Taigi paminėjau du prancūzus, vokietį, anglą ir suomį. Nėra vienos šalies. Juo labiau nebūtų įmanoma atsakyti, kalbant ne apie grožinių knygų autorius.
Vieną knygą jau išleidau pernai lapkritį ir tai buvo tekstų apie Lietuvos politinę situaciją rinktinė, jos esmę perteikiančiu pavadinimu „Ar mums dar reikalinga Lietuvos valstybė?“. Knygoje trys dalys – demokratijos būklė, vertybiniai karai ir pačios tautos klausimas. Pagrindinė mintis: ar lietuviai kaip tauta apskritai nori būti savo valstybės šeimininkais, ar jiems tai svarbu, ar svarbu tik gerai gyventi, nesvarbu, ar patiems valdant save. Tai ne teorinis ir ne vien okupacijos grėsmes liečiantis klausimas. Vargiai rastumėte politiškai pasyvesnę ir abejingesnę valstybės gyvenimui tautą Europoje. Tas susvetimėjimas ir privertė imtis tokios temos.
Kita knyga greičiausiai bus apie Europos vienybę – ar ir kokiais pagrindais ji įmanoma. Tai mano disertacijos tema, taigi kryptis gana aiški. Turiu dar poros knygų idėjas, tačiau jų imsiuosi tik pabaigęs doktorantūros studijas.
Esu įpratęs vienu metu skaityti vieną mokslinę knygą studijoms ir vieną grožinę ar publicistinę atsipalaidavimui. Šiuo metu knyga studijoms yra Heikki Haara knyga „Pufendorf’s Theory of Sociability: Passions, Habits and Social Order“ (2018), o atsipalaidavimui – Anshel Pfeffer „Bibi: The Turbulent Life and Times of Benjamin Netanyahu (2018).
Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – kunigo Ričardo Doveikos mintys
Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Palmiros Galkontaitės mintys
Kunigas Ričardas Doveika: Už meilę knygai esu labiausiai dėkingas savo Mamai, kuri visuomet buvo žmogus su knyga rankose. Ji įskiepijo meilę knygai. Bei abi mano mokyklos laikų auklėtojos, kurios buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos. Tad meilė knygai man skiepyta kartu su motinos pieno lašu…
Man kiekviena knyga – kelionės erdvė. Knygos mintis, siužetas, autoriaus siekinys ir slypinti išmintis, kurios tikslas – brandinti ir auginti skaitytoją. Knyga, kuri atliepia žmogų, skatina ir drąsina, tampa ilgam stiprybės šaltiniu. Vertinga knyga, kurią galima visą išmarginti pabraukymais pieštuku. Į kurią įsigeria tavo laiko, rankų šilumos ir akių gelmės tikrovė. Labai vertinu istorinio žanro knygas, net istorinius romanus. Biografijas. Poeziją ir noveles. Nemažai tenka skaityti religinės literatūros. Džiaugiuosi namuose esančia ir kaupiama knygų biblioteka. Už meilę knygai esu labiausiai dėkingas savo Mamai, kuri visuomet buvo žmogus su knyga rankose. Ji įskiepijo meilę knygai. Bei abi mano mokyklos laikų auklėtojos, kurios buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos. Tad meilė knygai man skiepyta kartu su motinos pieno lašu…
Pasaulyje kasdien išleidžiama daug knygų. Bet pasigirsta raginimas skaityti tik vertingas knygas, neleisti laiko vienadieniams plepalams, pigioms istorijoms, pėdsako nepaliekančioms knygoms, kurias perskaičius, pasidaro gaila laiko. Bet gal reikia gyvenime bent pavartyti tokią knygą, kad suprastum ir paties laiko vertę. Geriausiai knygą įvertina gyvenimo patirčių tikrovė. Ar ji teliko tik šiek tiek pavartyta, ar tapo gyvenimo išminties ramsčiu. Tikruoju kriauklės perlu.
Tikiu, kad bibliotekos darbuotojai dirba ypatingoje erdvėje. Knygų erdvė visada paliečia. Taip, kaip ir kiekviename darbe, slypi pagunda apsiprasti ir nebevertinti aplinkos, bet tikiu, kad šiandien darbuotis bibliotekoje gali tik didelis knygos mėgėjas. Man bibliotekininkas yra tarsi kompasas tarp knygų lentynų. Visada džiugu ir net savitai sakralu matyti, kaip paklausus apie knygą pamatai bibliotekininko reakciją, kaip jis džiaugiasi ir gali pasakoti apie tą knygą, autorių, turinį. Juk ir ateinantys skaitytojai, ieškodami knygų, atsineša į biblioteką savosios šiandienos pojūtį. Linkiu skaityti tokias knygas, apie kurias norėtųsi pasakoti žmonėms, ieškantiems knygų. Nes labai smagu yra paprašyti bibliotekininko pasiūlyti knygą. Tikram bibliotekininkui nedrįsčau ką nors patarinėti. Nesu tokio gilaus lygmens žmogus. Man įdomiau būtų klausti ir klausinėti.
Taip 🙂 Sukrauti knygų krūvą ant žemės ir ant jų pastatyti stalinę lempą, kad galėčiau gulėdamas skaityti knygą 🙂
Nemanau. Spausdinta knyga turi tai, kas ir patraukia žmogų tapti knygos mėgėju. Lapų šnaresys, kvapas. Rankos ir poprieriaus draugystė. Spalvos, knygos forma. Bet viršelio palietimas veikia ypatingai ir savitai. Skaitmeninės knygos – iš bėdos, gal kelionėje, kai negali turėti šalia spausdintos. Turiu skaitmeninės knygos planšetę, bet… ji ir liko tik apžiūrėta. Bandžiau skaityti… nesužavėjo. Geriau lagamine vienu daiktu mažiau, bet knygai visada vietos yra. Spausdintai knygai. Man tai tarsi gero tono ir išsilavinimo ženklas. Patogumas patogumu, o pagarba knygos sakralumui man svarbi.
Tikiu, kad turi. Mano tėvų karta buvo daug skaitanti, mano karta skaitome, bet jau skundžiamės laiko stoka. Dabartinė karta išgyvena santykio su knyga lūžį, lūžį tarp skaitymo kultūros ir dėmesio vienadienės informacijos srautui. Skundžiamasi, kad po visos dienos tarp internetinės informacijos vakare skaityti knygą tampa dideliu iššūkiu. Ir vis dėlto knygų skaitymas parodo visuomenės brandą, intelektą ir stuburą. Vertybinį. Intelektualinį. Labai liūdna būna girdėti, kad knygas skaito tik nieko veikti neturintys žmonės. Mane toks požiūris pakerta. Esu dėkingas už visas pastangas, iniciatyvas, kurios skatina skaityti. Visada žaviuosi užsienio žmonių kasdienybės, laiko ir rutinos verpete matomu vaizdu – tai skaitantys žmonės. Metro, tramvajuje, autobuse, traukiniuose. Minios žmonių su knyga. Štai čia – pasiekimas. Esu girdėjęs gilią išmintį – tie, kurie skaito knygas, vadovauja tiems, kurie žiūri televizorių. Mane ši mintis pakerėjo. Joje – didi tiesa. Išsilavinusi, ateitį ir sąmonę turinti visuomenė yra tik ta, kurioje skaitančių knygas yra kritinė masė, dauguma. Ir ne bet kokias knygas, o tas, kurios ugdo ir taurina paties žmogaus gyvenimą. Visų mūsų užduotis – auginti skaitančią kartą. Skaitantį žmogų. Juk tai sąlyga, norint turėti laisvą, atsakomybę jaučiantį ir pareigai atsidavusį visuomenės lobį.
Neskolinčiau knygos be turinio ir prasmės. Vienadienio, neįpareigojančio skaitalo. Nes knygos esmė ir yra skatinti vertybinį įsipareigojimą, kilstelėti žmogaus gyvenimo kartelę aukštyn. Padėti atrasti atsakymus ir juos pritaikyti savo gyvenime. Išmintis byloja: jei tai, ką darai, neturi vertės Amžinybėje, tai nieko gero ir neveiki. Knyga turi auginti. Skolinčiau draugui visas perskaitytas knygas, kurios leido suprasti daugiau, įžvelgti giliau, atsikvėpti nuoširdžiau ir eiti tik pirmyn. Jei norėčiau draugui gero – atiduočiau visas knygas. Jei norėčiau draugą pažeminti – neduočiau geros knygos. Bet, ačiū Dievui, niekada neteko į kito žmogaus rankas įdėti vienadienės vertės knygos…
Hm… nelengvas klausimas. Kadangi gamtoje egzistuoja visos spalvos ir gyvenime būna potvynių ir atoslūgių bei įvairių patirčių, skausmo ir džiaugsmo raizgalynė, tai ir mano gyvenimo knygos puslapiuose būtų galima aptikti visokių žanrų pėdsakų. Gyvenimo harmoniją ir užtikrina skirtumų bei kitoniškumo darna. Mano gyvenimo knygoje skaitytojas atrastų įvairių žanrų. Nes gyvenančio, o ne tik egzistuojančio žmogaus gyvenime neišvengiamas augimas. O čia jau ir kiekvieno žanro indėlis svarbus. Iki pilnatvės atodangos.
Visuomet peržvelgiu savo tautos rašytojų pavardes bei kūrinius. Juk tai formuoja savitą tautos charakterio bruožą. Džiaugiuosi, kad turime gerų rašytojų, kuriuos skaityti yra didelė garbė, o gyvenime asmeniškai juos pažinti – privilegija. Man įdomūs ir kitų šalių autoriai. Bandau pagal patarimus peržvelgti laikmečio autorių kūrybą. Tad ir pakeliauju po įvairius kraštus knygų puslapiais. Šiuo metu mano skaitomų knygų autoriai yra italas, argentinietis ir ispanas.
Man šie metai – tikrų netikėtumų metai. Nes pačiam ir teko, ir ne rašyti knygą. Laimos Lavastės ir vienos leidyklos dėka radosi knyga, kurioje ir apie mane yra, ir mano minčių apie aplinką ir šiandienos tikrovę yra. Nes pats dar nesijaučiu drąsus rašyti knygą. Viduje kunkuliuoja visokių nuotaikų. Norėčiau parašyti ir prozos knygą, ir istorinę, gal net poezijos puslapį. Žavi mane istoriniai romanai, asmenybių aprašymai. Bet. Manau, kad dar anksti. Dar reikia subręsti. Gal kada nors, jei bus skirta. Juk, būkime sąžiningi, kiekvienas iš mūsų esame gyvoji knygos tikrovė. Ir istorija.
Stengiuosi nepraleisti dienos be skaitymo. Bent po pusvalandį, bent po puslapį. Šiuo metu mano akivaizdoje, rankose ir laike yra trys knygos: italų autorės Marijos Stiko (Maria Sticco) knyga „Šventasis Pranciškus Asyžietis“, portugalų autoriaus Fernando Pesojos (Fernando Pessoa) knyga „Nerimo knyga“ ir Argentinos autoriaus Chorchės Luiso Borcheso (Jorge Luis Borges) knyga „Smėlio knyga“.
Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Palmiros Galkontaitės mintys
Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Palmiros Galkontaitės mintys
Televizijos laidų vedėja ir žurnalistė Palmira Galkontaitė: Man vertinga knyga yra ta, kur autoriaus mintys priverčia mąstyti, nustebti, o žodžiai, sakiniai, pasakojimo maniera – gėrėtis.
Man vertinga knyga yra ta, kur autoriaus mintys priverčia mąstyti, nustebti, o žodžiai, sakiniai, pasakojimo maniera – gėrėtis. Todėl anaiptol ne kiekvieno talentingo užsienio autoriaus verstinę knygą galiu skaityti. Jauti, kad šis autorius turėjo parašyti sodriau, kitaip, ir kad vertėjas nepajėgia viso to sodrumo perteikti. O būna, kad vertimas nustebina ir skaitau jį kaip savarankišką literatūros kūrinį. Taip nutiko su mano labai mėgstama šiuolaikine rusų kilmės autore Lena Eltang. Poete, kuriančia ir prozą. Kaip prozininkę ją išgarsino pirmas romanas „Gervuogės ūgis“. Vėliau pasirodė antrasis „Akmeniniai klevai“. Skaičiau ir vieną, ir kitą originalo (rusų) kalba. O netrukus sužinojau, kad „Akmeniniai klevai“ išversti ir į lietuvių kalbą. Labai nustebau. Kas gi galėtų ryžtis tokiam iššūkiui? Išversti tokią poetišką, tokią daugiaprasmę autorę? Tad ieškojau tos knygos. O kai perskaičiau šį romaną antrąsyk, tik jau lietuvių kalba, verstą lietuvių poeto Vlado Braziūno, pagalvojau, gal tik vienas talentas gali taip pajausti kitą, vienas poetas – antrą. Man žiauriai patiko.
Rekomenduočiau nepamiršti klasikos. Daugybės knygų mes neatsiverčiame nuo studijų laikų. Nugrūdame į tolimesnę lentyną. Gal kada nors… Tik tas kada nors vis neateina. O juk ilgainiui, bręstant ir kaupiantis patirčiai, daug ką imi suprasti kitaip. Tarkim vienaip skaitei Dostojevskį būdama 20-ties, ir gerokai kitaip 50-ties. Kaip ir Čechovą, Marselį Prustą ar Skotą Ficdžeraldą (Scott Fitzgerald) bei Markesą.
Turit galvoje su knyga užvožti kam nors per galvą? Ne, neteko. Knygų gaila. Pakišti po kokiu vazonu – dėl tos pačios priežasties taip pat neteko. Išplėštus puslapius naudoti vietoj tualetinio popieriaus? Neteko. Net nesugalvoju dabar kokios kitos, ne tiesioginės, knygos paskirties.
Skaitytojui gurmanui – tikrai ne. Man patinka knygą laikyti, lytėti. Ją užuosti. Nauja, ką tik iš spaustuvės iššauta knyga, man kvepia nuostabiai. Nors esu skaičiusi, kad tonai popieriaus pagaminti reikia iškirsti maždaug 24 medžius. O kiek tų tonų popieriaus (turių galvoje ne tik knygas, bet ir biuro popierių) pagaminama per metus? Per metų metus? O po to kalbame apie nykstančius, kertamus miškus, nykstančius paukščius ir sparčiai kintančią ekologiją. Tad taip, vis tramdau save – mažiau knygų pirkti, daugiau naudotis bibliotekomis, keistis su draugėmis, ieškoti elektroninių variantų na ir pagaliau prisiminti geras, senas ir amžinas.
Nežinau, koks šių dienų jaunimo požiūris į knygą. Tarkim mano jaunėlis, kuriam devyniolia, iš viso neskaito. Kam? Jei galima smagiau pažiūrėti filmą, kai interneto smegenys išpampusios nuo informacijos gausos. Ir visi mano kalbėjimai apie vaizduotės lavinimą, apie kalbos išraiškos grožį, netikėtus jos viražus, nedaro jam įspūdžio ir neįtikina stvertis knygos. Knygą jis galėtų atsiversti tik tuomet, jeigu staiga liktų negyvenamoje saloje be jokio mobilaus ryšio.
Svetimiems ir neskolinu, o draugėms skolinu. Nes pasitikiu jomis, o jos žino mano požiūrį į knygą. Kartą neradau vienos iš mano mėgstamiausių knygų G. Markeso „Meilė choleros metu“. Sukau galvą, kam galėjau ją paskolinti. Apklausiau visas drauges. Visos neigė ją ėmusios. Buvau baisiai nuliūdusi. Draugės net ieškojo tos knygos knygynuose, kad mane nudžiugintų. Nerado, nes naujai šis romanas nebuvo perleistas. Ir štai tuomet viena draugė padovanojo man savąjį. O dar po kurio laiko, išvertusi perkrautą knygų lentyną, suradau ir manąjį. Taip dabar aš turiu dvi „Meiles choleros metu“.
Sakyčiau ne knygos, o melodramatinio serialo, kurio patrakęs autorius, geba kiekvienai serijai pametėti vis naujų iššūkių, kad herojus nenuobodžiautų ir neužsiliūliuotų įprastoje esamybėje. Tačiau esu tikra, kad jis, tas autorius, kad ir kas jis bebūtų, myli savo heroję.
Nerūšiuoju ir nesirenku pagal šalis. Svarbu, kad autorius suintriguotų. Įdomi ir japonų, ir indų gyvensena, mąstymas, kultūra. Patinka lenkų autoriai. Ilgesnį laiką kažkaip savaime dominavo Lotynų Amerikos ir skandinavų autoriai, tačiau pastaruoju metu vis daugiau skaitau lietuvių autorių. Tiesiog įdomu, kas domina mano tautiečius, apie ką ir kaip jie rašo. Su didžiausiu malonumu perskaičiau Jurgio Kunčino „Tulą“, Valdo Papievio „Odilę arba Oro uostų vienatvę“, Birutės Jonuškaitės „Užsagstyk mane“, Rūtos Mataitytės „Gundą“, eilėje laukia Liutauro Degėsio „Lengva nebus“. O kadangi pradėjau lankyti (nuotoliniu būdu) gidų kursus, tai šiuo metu dairausi knygų apie Vilnių ir jo legendomis apipintą istoriją.
Kaip ir visos kitos – apie gyvenimą ir žmogaus vietą jame.
Džono Fante (John Fante) „Sulauk pavasario, Bandini“. Labai visiems rekomenduoju.