Minčių galerija

Knygos vertinimas gali būti labai įvairus. Jos vertei įtakos gali turėti: autorius, knygos turinys, leidėjas, iliustracijos, teksto dizaino sprendimas, apdovanojimai, parodos, knygos leidimas, ar tai autoriaus pirmoji, paskutinė knyga, ar knyga su autoriaus autografu. Laikmenos vertei įtakos turi medžiagos, surišimo būdas, tai, ar knyga rišta rankiniu būdu ar mašinomis, knygrišys, tiražas, yra ar ne numeracija ir t.t. O turbūt svarbiausia knygos vertė yra paties skaitytojo emocija ir minčių srautas, kuriuos jis patyrė gaudamas ir skaitydamas knygą.

Knygas reikia skaityti tas, kurios svarbios pagal poreikį ir praturtina žmogų. Vieni žmonės mėgsta grožinę literatūrą, o kiti dvasinį pasitenkinimą jaučia skaitydami mokslinę literatūrą, todėl rekomendacijos, kuri tiktų visiems nėra ir negali būti.

Taip.

Man asmeniškai patinka tik spausdintos knygos ir jų kuriama nuotaika liečiant, vartant, užuodžiant. Tačiau būna atvejų, kai skaitmeninė knyga yra geriau, kad ir kelionių metu, kada yra galimybė „pasiimti“ neribotą knygų skaičių pagal poreikį. Yra žmonių, kurie mėgsta minimalistinį namų interjerą ir tingi vaikščioti į bibliotekas, tokiems skaitmeninės knygos labai gerai. Kitaip tariant, spausdinta ir skaitmeninė knyga truputį konkuruoja, tačiau yra spausdintų knygų kategorija – rankų darbo knygos, kurios bus paklausios dar ilgai ir be konkurencijos tarp tų, kurie knygą vertina kaip meno kūrinį.

Vertinant tėvus, save ir vaikus jaučiasi kartų ryšio skirtumai. Seniau pagrindinis informacijos šaltinis buvo knyga, viena iš dominuojančių laisvalaikio praleidimo formų taip pat buvo knygos skaitymas. Mano kartos žmonės dar tie, kurie mėgsta knygas ir mato jose vertybę.

Savo pačios rištos.

Niekada apie tai negalvojau. Būtų romanas arba biografija gal.

Neturiu mėgstamos šalies autorių, gal labiau įdomūs kraštai, apie kuriuos rašoma. Europos kraštai visi labai įdomu. Bet jei reikia išskirti autorius, tai įdomiausi šiuo metu Lietuvos.

Knygų nerašau, bet jas leidžiu ir kuriu joms laikmenas, įrišu rankiniu būdu. Šią vasarą bus įrišta poeto Vytauto Stulpino poezijos knyga.
Jeigu peržengtume tradicinį požiūrį į knygą ir konceptualią knygą – objektą įvardintume kaip knygos „parašymą“, sukūrimą, kada knygos turinį kuria į objektą žiūrintis žiūrovas, tai temos objektui kurti neturiu, tačiau praėjusią savaitę buvo baigtas objektas pavadinimu „Psichė“. Manau, kad objektas tapo naujo knygų – objektų ciklo pradžia.

Šiuo metu skaitau, analizuoju kelių lietuvių autorių knygas, kurių meniniai įrišimai bus kitų metų meninės knygrišystės parodoje „Polymnijos įkvėptieji“. Į esamą klausimą atsakymą bus galima išvysti natūra, o šiuo momentu tai paslaptis.

Man knyga – tai visų pirma tekstas: papasakota istorija, kultūrinis nuotykis, provokacija mano vertybėms ir nuostatoms ar „skylių išsilavinime užpildymas“. Todėl man visai nesvarbu, koks tai formatas – tradicinis ar elektroninis. Žinoma, senosios knygos, knygos su vertingomis iliustracijomis turi savo vertę. Kadangi nesu nei bibliofilė, nei kolekcionierė, į tokio tipo knygas taip ir žiūriu: vertę suprantu, jaučiu ir vertinu kaip kultūros paveldą, meistrystę. Kadangi ne vienerius metus tai buvo mano darbo dalis, tam įvertinti taikau aiškius kriterijus. Skaitymui renkuosi senuosius pripažintus arba dažniau šiuolaikinius autorius.

Perskaičiusi knygą, dažnai rekomendacijomis pasidalinu savo feisbuko paskyroje. Siūlyčiau bibliotekininkams pasiskaityti Tomo Vaisietos „Ch.“. Galėčiau nurodyti net ir puslapius, kuriuos kolegoms reikėtų perskaityti :). O šiaip psichologijos, emocinių traumų prasme labai rekomenduočiau Daniel Keyes „Gėlės Aldžernonui“.

Jeigu nešiojamo kompiuterio paaukštinimą vadinsime „ne pagal tiesioginę prasmę“, tai tikrai taip.

Ne. Kaip jau rašiau, man svarbu tekstas. Labai vertinu galimybę elektroninę knyga skaityti telefone. Kai reikia kažkur ilgėliau palaukti, tuo pasinaudoju. Mane labai erzina tokios beprasmiškos diskusijos. Prieš keletą metų, kai buvo labai populiari Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“, su viena kolege diskutuodama apie elektronines knygas paklausiau, ar, jei ketvirtoji „Silva Rerum“ dalis išeitų tik elektroninė, ši jos neskaitytų? Kolegė atsakė, kad elektroninės neskaitytų. Sutikit, kad tai nesąmonė. Tiek spausdinto šlamšto prileista, ir jis netaps niekuo geru, nors ir ant popieriaus.

Nesiimčiau vertinti mano kartos ryšio ir požiūrio į knygą. Visais laikais buvo skaitančių ir neskaitančių, vertinančių ir nevertinančių. Na, mano karta iki 1990 metų juto gerų knygų stygių, daug užsienio literatūros buvo versta iš rusų kalbos, turinys kontroliuojamas. Situacijai pasikeitus, tikrai gavome gero turinio leidinių, mus pasiekia naujausių kūrinių vertimai.

Skolinčiau bet kurią ir bet kam, na, nebent iš vyro profesinių rinkinių ne.

Šiek tiek nuotykių, šiek tiek vadybos, šiek tiek žinynų ir enciklopedijų.

Šiaip jeigu „užsikabinu“ už autoriaus, stengiuosi perskaityti kuo daugiau jo išverstų knygų. Todėl atspėkite, kokio autoriaus iš Portugalijos, Nobelio premijos laureatės iš Lenkijos, knygos istoriko, filosofo iš Italijos, kito Nobelio premijos laureato iš Turkijos ar estų kilmės suomės, rašančios apie Ukrainą, knygoms daugiausia skyriau laiko.

Tikriausiai atsiminimai. Vadovaujuosi principu: jeigu gali nerašyti – nerašyk :).

Olgos Tokarzcuk „Dienos namai, nakties namai“. Labai patinka šios autorės gilių tekstų paprastumas. Eilėje laukia Tahir Shah „Mago mokinys“.

Vertinga knyga pavadinčiau pirmiausia tą, kuri palieka pėdsaką: priverčia juoktis, verkti, diskutuoti apie turinį, atsako į rūpimus klausimus. Ir visiškai nėra svarbu, ar tai enciklopedija, detektyvas, romanas, ar poezijos rinktinė. Svarbiausia, kad kūrinys tinkamu laiku atsidurtų tinkamose rankose, nes žmonėms skirtingais gyvenimo etapais reikia skirtingų knygų, ir būtent laikas nusprendžia, kada jos tampa mums pačios vertingiausios.

„Susidėti“ su bibliotekos darbuotojais visuomet sunku, nes jie turi galimybę skaityti pačias įdomiausias knygas, todėl ką čia parekomenduosi?! Bet jei jau tenka rinktis, tai sakau – Krzysztofo Czyżewskio „Mažasis pasaulio centras. Idėjų praktiko užrašai“ (Versus, 2020). Man tai – gyvenimo prasmės skaitiniai, knyga apie tai, kokią galią gali turėti humanitarinis išsilavinimas, jei išties jį taikai praktikoje. Mes, humanitarai, dažniausiai žinome dešimtis teorinių būdų, kaip būtų galima ką nors padaryti, tačiau niekuomet nesame pabandę patys. Tai štai, K. Czyżewskis tikrai sukūrė savo mažąjį pasaulio centrą Lenkijos pasienio kaime Krasnogrudoje ir, prisipažinsiu, skaitydama šią knygą kaskart galvoju, ką turėčiau padaryti savo kasdienybėje, kad sukurčiau daugiau prasmės. Paskaitykit, gal ir jums patiks.

Banalus atsakymas – esu iš jų dėliojusi Kalėdų eglutę.

Nemanau. Pati mėgstu einant ar bėgant klausytis garsinių knygų, darbui dažnai tenka naudoti skaitmenines knygas, tačiau nėra nieko maloniau, nei rankomis vartyti popieriaus lapus. Tikiu, kad klasikinės knygų lentynos dar ilgus metus išliks ne tik bibliotekose, bet ir namuose.

Man labai sunku kalbėti apie mūsų kartą. Kažkada maniau, jog gimę 1983–1984 m. yra visiški nevykėliai. Mes knygų skaitėme mažai, nes kai išmokome skaityti, prieš mums kaip tik atsivėrė nepriklausomos Lietuvos ir Vakarų pasaulio teikiamos galimybės, visų pirma – televizorius. Tačiau dabar apsidairius aplinkui matau, kiek daug mano bendraamžių dirba kultūriniame lauke, ir imu galvoti, kad kažkuriuo metu mes knygas vis tik skaitėme.

Gerais dalykais reikia dalintis. Skolinčiau viską, ką turiu.

Sakyčiau, tiesiog istorinė kronika su nedideliu meilės romano intarpu.

Skandinavų detektyvai. Ir čia net nelabai yra kaip plėstis.

Esu parašiusi keletą knygų, ir visos jos yra istoriniai tyrimai.

Ant darbo stalo guli krūva knygų apie Lietuvos išeiviją. Tai nesibaigiantys skaitiniai, kuriuos vėl ir vėl imu į rankas ir „vartoju“ dalimis. Pastaruoju metu ypač noriai skaitau prisiminimus. Namuose ant naktinio stalelio guli Tom Standage „A History of World in 6 Glasses“, o grojaraštyje sukasi Antano Šileikos „Basakojis bingo pranešėjas“.

Man knygos vertė slypi jos atskleidžiamame turinyje ir kalbos kokybėje.

Nemanau, kad bibliotekos darbuotojai turi skaityti knygas tik apie knygas… Juk kiekvienas žmogus yra toks individualus! Bet daug kam patariau, tad ir dar kartelį galiu patarti visiems besidomintiems paskaityti Volterio Aizeksono (Walter Isaacson) biografinę knygą, skirtą Styvui Džobsui (Steve Jobs). Joje atsiskleidžia ne tik daugelio mūsų jau šiandien įprastų technologijų istorija, bet ir gilus sluoksnis apmąstymams apie gyvenimo tikslą, veiklos motyvacijas, valios jėgą.

Žinoma, teko. Esu pasinaudojusi jų svoriu ir storumu…

Manau, kad abu knygų variantai turi lygias teises ir abu gali puikiai gyvuoti vienas šalia kito, tarsi papildydami vienas kitą. Žinoma, labai norint susitelkti į knygos dvasią, tai lengviau padaryti per spausdintą knygos pavidalą. Tačiau norint susipažinti su knygos turiniu greičiau (o greitis yra labai išraiškingas šių dienų kriterijus) – elektroninė knyga parankesnė, ją paprasčiau skaityti keliaujant…

Manau, kad apibendrinant galima sakyti, jog kiekviena karta turi savo ryšį su knyga. Tai lemia gyvenamasis laikas, to laiko suteiktos techninės galimybės, gyvenimo ypatybės ir pan. Bet vėlgi – kiekvienas žmogus yra labai individualus, tad būdamas kurios nors kartos atstovas, nebūtinai bus „grynas“ tos kartos atspindys. Tad galiu kalbėti tik apie save – išaugau su knygomis, su bibliotekomis, jų tuo metu nebuvo per daug, kiekviena knyga buvo vertinama, mokomasi jose dėstomą turinį reflektuoti. Ir jau kai užaugau, į mūsų gyvenimą įsiveržė skaitmena ir virtualusis pasaulis… Knygų nepamiršau, bet negaliu nesidomėti ir virtualioje erdvėje sklandančia informacija. Kartu gyvenimo tempas greitėja – tad nuolat siekiu tam tikros lygsvaros tarp dėmesio abiem sritims, tradicinei knyginei ir naujajai skaitmeninei.

Draugui, kuriuo pasitikiu, galiu skolinti bet kurią knygą – bet kuo toliau, tuo toks poreikis mažėja…

Manau, tai būtų tiesiog paprasta dokumentika, detektyvo žanro aspektų mano biografijoje tikrai nėra, nors detektyvus skaityti mėgstu…

Man patinkančių knygų neskirstau pagal autorių kilmės šalis. Esu skaičiusi įvairių ir visomis kilmėmis žavėjausi – japonų, ispanų, lietuvių, vokiečių, belgų, anglų, turkų…

Gal detektyvas?…

Šiuo metu skaitau Kezuou Išigurou (Kazuo Ishiguro) romaną „Klara ir saulė“. Labai dėkoju kolegei už patarimą perskaityti šią knygą – ji tikrai įdomi, turininga, aktuali, teikia daug minčių apmąstymams ir parašyta puikia anglų kalba.

Knygos skaitymą galima palyginti su nėrimu į nepažįstamus vandenis, kai virš galvos užsiveria takas, skiriantis du pasaulius, o tu bandai surasti tai, ko nuolat žemėje ieškojai. Skaitytojai nardo ir atranda skirtingų dalykų, nes nuostabus žodis knyga kartais gali būti paprasčiausia bjaurastis. Vertinga knyga vadinu kūrinius, kuriuose gilinamasi į žmogaus prigimtį, jo likimą istorinėje aplinkoje, kuriuose atrandu tikruosius rašytojo išgyvenimus.

Laimingiausi darbuotojai tie, kurie dirba bibliotekose. Man jie asocijuojasi su likimo apdovanotaisiais, nes juk bibliotekose sukaupta daugybė knygų. Bibliotekų darbuotojai kasdien savo lankytojams siūlo knygas; man atrodo, kad jie daugiausiai ir skaito. Bet jeigu jau klausiate rekomendacijos, tai galėčiau pasiūlyti knygą, kuri iki šiol yra pasaulio rašytojų kūrybos šaltinis. Siūlyčiau skaityti Šventą Raštą.

Darbe. Kai kompiuterio ekranas stovėjo per žemai, po juo sudėdavau daug didelio formato knygų.

Jos sugyvens kaip tolerantiškos konkurentės. Popierinė knyga, tikiu, bus amžina, nes ji kvepia, ją gali liesti, to jausmo pasiilgsti, jo atkartoti nesugebės joks kitas daiktas.

Istorinės aplinkybės daro poveikį sąsajoms su knygomis ir požiūriui į jas. Mano karta neturėjo galimybės skaityti puikių klasikų, buvo uždraustos visos knygos religine tema, tik iš pogrindžio spaustuvės galėjai jų gauti. Turėjau kelis tokius maldynėlius, labai juos branginau, bet žinojau, kad jų negalima niekam rodyti. Tačiau kiekvienoje kartoje yra skaitančiųjų ir to nemėgstančiųjų arba neturinčiųjų galimybių tai daryti. Tai šia prasme visos kartos panašios.

Į mūsų namus kartais atvykdavo monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Jis visuomet atveždavo pilną portfelį knygų – Bažnyčios kronikų, Šventą Raštą, dar sovietmečiu leistą Naująjį Testamentą, kitų. Šių knygų neskolinčiau, nes jos man yra truputį daugiau nei knygos.

Jau nugyvenau 58 metus, tai į apsakymą nesutilptų. Turbūt reikėtų romano.

Prancūzų (nes su šios šalies kultūra susipažinau dar pirmoje klasėje), austrų, vokiečių, skandinavų ir, aišku, lietuvių, nes tai mano tautos rašytojai.

Esu penkių knygų autorė – romanų Vanduo nemoka kalbėti, Juokingos moters agapė, Visada, Tėve, bus Amerika, novelių romano Įpėdiniai ir esė Bilietas į Grįžulo Ratus, skirtos pasaulio rašytojams. Apie ką šios knygos? Jos visos skirtingos, tačiau jas visas sieja žmogaus vidinės laisvės troškimas.

Skaitau iš karto kelias knygas, mėgstu jas kaitalioti, priklausomai nuo nuotaikos. Šiuo metu tai – Madlenos Miler (Madeline Miller) Achilo giesmė, Antano Šileikos Laikinai jūsų ir Boriso Kremniovo Šubertas.

Manyčiau, tai būtų tokia knyga, kurią perskaitęs nepamiršti –  ne dėl to, kad ji sunervino ar šokiravo, o tiesiog dėl savo gražumo ir tikrumo. Kuris gali būti ir skausmingas, ir liūdnas, ir juokingas.

Siūlyčiau šias: Alice Munro „Brangus gyvenime“ ir Fernando Pessoa „Nerimo knyga“.

Teko. Regis, kažką prislėgiau (suklijuotus lapus kažkokius). Ir aišku, tam pasitarnavo ne kokia brošiūrėlė, o Dickenso „Pomirtiniai Pikviko klubo užrašai“.

Man – tikrai ne. Patinka jausti knygos faktūrą, kvapą, o senose knygose (iš bibliotekos paimtose ar pirktose senų knygų knygynuose) dar būna įdomių dedikacijų, sudžiovintų lapų, įrašų ir netgi piešinėlių paraštėse.

Sunku pasakyti. Tačiau veikiausiai kiekvienoje kartoje bus žmonių, kurie skaitys ir kurie neskaitys dėl įvairių priežasčių: skirtingo išsilavinimo, pasaulėžiūros, interesų, pagaliau – snobizmo, mados ar nuobodulio.

Kai kurias knygas žmonės skolinasi iš snobizmo. Viena draugė prapuldė man „Feminizmo ekskursus“ būtent dėl šios priežasties. Manyčiau, kad esmė – ne knyga, o žmogus, kuriam tą knygą paskolini.

Manyčiau, kad tragikomedijos.

Sakyčiau, anglosaksai. Ir klasikai (G.K. Chestertonas, C.S. Lewisas, J.R.R. Tolkienas, A. Huxley, E. Waugh, E.A. Poe), ir mokslinės fantastikos bei detektyvų autoriai (jų labai daug, paminėsiu tik žanro klasikę A. Christi).

Pusiau distopinį romaną „Laumžirgis“.

Fernando Pessoa „Nerimo knygą“. Grožiuosi teksto poezija ir minties gelme.

Labai sudėtingas klausimas. Esu linkusi manyti, jog tam tikra prasme neįmanoma pamatuoti knygų vertės. Tai labai individualus dalykas. Juk kas vienam svarbu ir vertinga, kitam gali nieko nereikšti…

Ką galima rekomenduoti knygų pasaulio žmonėms, geriau už skaitytojus žinantiems ką jiems skaityti? Manau, jog bibliotekos darbuotojams knygų rekomenduoti nereikia, jie patys skaitytojams duoda rekomendacijų.

Manau, kad ne. Knygas labai vertinu, branginu ir gerbiu, todėl stengiuosi jas naudoti pagal jų tiesioginę paskirtį.

Aš esu už pasirinkimus. Vieniems priimtinesnės elektroninės knygos, kitiems – niekas neatstoja spausdintųjų. Vis dėlto, aš priklausau pastarųjų kategorijai. Esu seno kirpimo žmogus – man tikros knygos jausmo niekas neatstos. Jaučiu neapsakomą malonumą laikyti ir vartyti seną knygą, gėrėtis jos estetine išvaizda ar įsivaizduoti kelis šimtus metų skaičiuojančius jos autorius! Tačiau, kad ir kaip romantiškai tai skambėtų, visų reikalingų profesinės, specializuotos literatūros spausdintų knygų nerandu, tad neretai tenka pasinaudoti ir skaitmeniniais jų variantais.

Manau, kad labai skiriasi skirtingų kartų požiūris į knygą. Vienaip knygas vertino mano seneliai, kitaip – tėvai, skirtingai ir mano karta. Asmeniškai aš, augau su knyga, tiesiog buvau jų apsupta. Buvau prisirašiusi į bemaž visas miesto bibliotekas, iš kurių kas kartą išeidavau su glėbiu knygų. Maža to, knygų įkvėpta, maža būdama pati kurdavau ir rašydavau įvairias istorijas – juk knygos įkvepia! Džiaugiuosi, jog laikui bėgant meilė knygoms niekur nedingo, priešingai – tik stiprėjo ir aktyviai reiškėsi, o ir profesijos pasirinkimas mane amžiams susaistė su knyga. Man knyga neapsakomai svarbi. Ji verčia mąstyti, skatina diskutuoti, niekada neleidžia pasijusti vienišu, pripildo sielą emocijomis, praplečia akiratį, o ir kiek daug ji gali pasakyti apie žmogų! Nepaprastai džiaugiuos šiandien galėdama suktis aplinkoje, kurioje į knygą žiūrima su pagarba, kurioje ji vertinama ir branginama. Vertinu turimą galimybę bendrauti su knygas išmanančiais žmonėmis, knygos  brangintojais ir bičiuliais –  su tikrais knygų žmonėmis.

Knygos turi būti naudojamos pagal jų tiesioginę paskirtį, tad tikriausiai skolinčiau visas.

Tikrai nedrįsčiau pretenduoti į knygą apie save.

Negalėčiau išskirti. Skaitau dalykinę, mokslinę literatūrą, tad dažniausiai mano akiratyje lietuvių, vokiečių tyrėjai.

Veikiausiai būtų su mano profesija susijęs leidinys.

Šiuo metu mažai lieka laiko grožinei literatūrai. Ant darbo stalo nuolat nugula profesinė literatūra. Kalbant apie laisvalaikį, šiuo metu skaitau klasika tapusį vieno svarbiausių olandų kultūros filosofo, istoriko Johano Huizingos (ol. Johan Huizinga, 1872–1945) veikalų – „Viduramžių ruduo“.  Ne tik praplečiu savas žinias, bet tikrai patiriu ir didžiulį skaitymo malonumą.

Man knyga yra vertinga, jei ji užkalbina, sudomina, įtraukia. Džiaugiuosi, galėdamas atrasti ką nors naujo, netikėto. Man svarbu geras turinio ir formos santykis, kad pastarosios kreivė nebūtų aukščiau pirmojo: tai yra, kad nebūtų įmantriai pasakojama apie daugmaž nieką.

Nelabai įsivaizduoju, kad aš galėčiau būti perskaitęs kokią nors gerą knygą, o bibliotekos darbuotojai – ne. Turbūt greičiau aš turėčiau klausti tokios rekomendacijos. Iš paskutiniu metu skaitytų gerų įvairaus žanro, stiliaus knygų man labai įstrigo Jevgenijaus Vodolazkino „Lauras“. Skaitydavau po skyrelį prieš miegą ir laukdavau kito vakaro. Radau daug gyvenimo išminties, senolių išminties, aktualumo gijomis persipinančios su šia diena. Stebino netikėtos įžvalgos, siužeto posūkiai ir pasakojimo linija, vienoje srityje besileidžianti, o kitoje – nuolat kylanti. Dar skaitydamas pasidžiaugdavau savąja karta, nes prisimindavau, kad autorius yra mano bendraamžis, vos pora metų vyresnis. Sukildavo toks „savas svetimas“ džiaugsmas 🙂

Gynybai tikrai nepamenu, kad būtų tekę naudoti…

O varge! Kažkada vaikystėje su jaunesniu broliu žaisdavome stalo tenisą. Stalu buvo paprastas stalas, o vietoje tinklelio išrikiuodavome knygas! Kažkaip barbariška. Bet kas buvo, tai buvo. Va, dar ir brolį pridaviau…

Tam tikra prasme turbūt taip. Elektroninė knyga sutaupo vietos lentynose, yra patogesnė kelionėje, leidžia naudotis patogiomis paieškos priemonėmis. Visgi, džiaugiuosi, galėdamas į rankas paimti tikrą knygą ir priešais save turėti ne ekraną, kurio ir taip gyvenime per akis.

Negalėčiau apibendrinti. Man knyga nuo vaikystės buvo labai gera draugė. Gal ir dėlto, kad nebuvo tiek daug „greito maisto“, kuris ją nukonkuruotų. Tai aš taip ir žiūriu į gerą knygą kaip į seną gerą draugę, kuri atveria medžiu kvepiantį langą į pasaulį, į autoriaus patirtį, protą ir širdį, mankština vaizduotę, „nesušvirkšdama“ visko efektingu vaizdu per ekraną. Žinoma, viskam yra savas laikas, bet labai norisi, kad jo skirčiau ir knygai.

Negaliu įsivaizduoti nei tokios knygos, nei tokio draugo. Kaip tik labai įdomu skaityti knygą kartu su kitu. Nebūtinai esant vienoje vietoje, ir vienu metu, bet pasidalinant tuo, kas patiko, įsiminė. Kito įžvalgos praturtina ir padeda geriau ir giliau pažinti turinį.

Knygos ji tikrai neverta. Net ir elektroninės. Negali gi visko suguldyti į lentynas ar skaitmenines laikmenas. Mano gyvenimo knyga – tai atmintyje pasiliekantys santykiai, susitikimai su įvairiais žmonėmis, prisilietimas prie jų istorijų, bendras darbas ar kokybiškas laikas prie kavos puodelio, bendra kelionė. Visa tai labai paprasta, bet ir labai asmeniška, brangu. Nėra kažkas tokio, ką pavydžiai turėtum tik sau, nes savanaudiškumas žudo gyvenimą. Tiesiog tai yra tokie „mažatiražiai“ dalykai, kurie pasilieka gyvame bendravime. Ir Dievo atmintyje, nes Jam tai tikrai rūpi kiekvienas mūsų žingsnis.

Nesu itin daug ir plačiai apsiskaitęs žmogus, bet autoriai, kurių knygos patiko, yra įvairaus stiliaus ir įvairių šalių. Žinoma, tai vertimai. Amerikietis Thomas Merton, kanadietis Wm. Paul Young, Airijoje gimęs C. S. Lewis, anglas Graham Greene, danas Henri J. M. Nouwen, graikas Nikos Kazantzakis, australas Alan Marshall, švedas Fredrik Backman… Ir kiti.

Žinau, kad tikrai ne apie indėnus. Išbandytas reikalas. Ankstyvoje paauglystėje, prisiskaitęs šio bei to iš „Drąsiųjų kelių“ serijos, pagalvojau ir aš šia tema knygą parašyti. Jau po kokių dešimties minučių supratau, kad nieko nebus.

Apskritai – žinau, kad knygos neparašysiu. O jei galėčiau parašyti, norėčiau, kad tai būtų iš gyvenimo patirties išplaukianti knyga, bet nemokanti, kaip gyventi. Galbūt kalbanti vaizdais, fantastiniu siužetu, bet tokia, kurią perskaičius norėtųsi labiau gyventi, mylėti, kurti.

Gerai jau, gerai, ko čia kuklintis? Norėčiau parašyti „Žiedų valdovą“. Tik aišku, visai kitokį. Na, ne pamėgdžiojimą gi jau esančio. Labai originalų.

Po truputį skanauju Thomo Mertono „Nė vienas žmogus nėra sala“. Prieš kiek laiko gavau dovanų Liselotės Velskopf-Henrich „Harką“, tai atostogų metu sugrįžau į vaikystę. Po to įsigijau kitas senas šio ciklo „Didžiosios Lokės sūnūs“ knygas, ir šiuo metu, nors ir nereguliariai, keliauju su „Sugrįžimu pas dakotus“. O šv. Kalėdoms pasidovanojau Vandos Juknaitės „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“. Labai patiko interviu su autore, kuriame pristatoma ši knyga. Mielai perskaitysiu. Bet laukiu Kalėdų.

Prieš daug metų atsidaręs pašto dėžutę Paryžiuje nustebau, radęs laišką iš Niujorko. To labai trumpo Jono Meko laiško pagrindinė mintis buvo, kad literatūroje svarbiausia kalba. Perskaitęs pirmą pastraipą, pašokinėjęs po puslapius, aš jaučiu, ar autoriaus kalba kuria pasaulį, man pasakantį, atskleidžiantį daugiau nei mano kasdienis. Ar ji pačia savo kalba man ką nors bylo.

Tebūnie ne knyga, tebus tik trumpas apsakymas – ilgas romanas.
Jorge Luis Borges. BABELIO BIBLIOTEKA.

Prisimenu, kaip pernai žiemą per šalčius su drauge į židinį mėtėme knygas, anais laikais mumis manipuliavusias. Tai nebuvo knygos, tai buvo tik popierius, suliepsnojantis ir plėnimis byrantis. Man buvo gaila tik popieriaus ir kad tokiu laiku gimiau – jeigu ant to popieriaus būtų buvę išspausdinta kas nors kitka, gal jau tuomet man būtų atsivėrę kiek platesni akiračiai, nei atsivėrė po Lietuvos išsilaisvinimo?

Jos – kaip ramentai. Kai susilaužai koją. Noriu pasakyti, ypatingomis sąlygomis. Kai labai nori skaityti lėktuve, metro, autobuse, o knygos tampytis nenori. Bet skaitmenos niekada neatstos skaitymo malonumo, verčiant popierinės knygos puslapius. Žinoma, laikai keičiasi, ir jaunesnės kartos galbūt šį intymų santykį su tekstu užmezga ir per ekraną?

Kas yra karta? Mano kartą sudaro labai skirtingi žmonės, įsivaizduoju, kad ir šiuolaikines. Tik tiek, kad anuomet mums vienintelė prieiga prie platesnio pasaulio buvo knyga, kartais kseroksu spausdinta ir draugo iš po skverno vienai nakčiai paskolinta. Nenoriu plėtotis, nė vertinti, tik matau, kaip keičiasi požiūris į tai, kas yra knyga ir kas yra rašytojas. Gal ir nieko tokio, kad nuo rašytinio žodžio nuimta šventumo aureolė, tik neramu, kad atsiveriančios jo sklaidos galimybės jį banalina ir kartais paverčia politinio, visuomeninio, kultūrinio, pagaliau estetinio manipuliavimo įrankiu.

Visas paskolinčiau, tik paprašykite. Iš noro pasidalinti. Kaip kai kuriais labai gražiais saulėlydžiais nuo Pont Neuf.  Saulėlydžių nesugrąžinsi. Bet jei perskaitėte knygą ir norite ją pasilaikyti, tai ir turėkite. Jei neperskaitėte, irgi turėkite – gal kada nors ji savaime jums atsiras po ranka?

Tai kad aš ją jau parašiau. Kiekviena mano knyga – tai išgyvento išgyvenimas. Tik tiek – kaip peržiesti savo asmenines patirtis, kad jos nebūtų tik mano asmenis dienoraštis, kad jos ir kitiems imtų kalbėti?

Lotynų amerikiečiai. Pinklės, manęs nepaleidžiančios. Ligi šiol parankinė knyga „Žaidžiame klases“.

Apie neįmanomybę/ nenorą susikalbėti, net jeigu kai kada ir stačia galva trenki į mus skiriantį stiklą. Neįmanomybę/ nenorą susikalbėti, gal grėsmingesnę nei virusas ar klimato kaita.

Skaityti – labai asmeniška. Kita vertus, dabar daugybė apžvalgų, anotacijų, kurios padeda susiorientuoti neaprėpiamoje knygų gausybėje.

Į knygos vertę žvelgiu iš įvairių perspektyvų. Mokslinės knygos vertė – jos turinio unikalumas, išsamumas, tikrumas, tikslumas. Grožinės knygos vertė – patirčių, jausmų atspindys, su kuriuo gali asmeniškai susitapatinti. Gražiausio dizaino knygų vertė – jų formos ir turinio dermės konceptualumas, įžvalgų ir sąsajų subtilumas, išpildymo braižas. Senų, retų, rankraštinių, riboto tiražo knygų vertė – fizinio vieneto unikalumas.

Aš dažniausiai knygose ieškau žinių ir idėjų, kurias galėčiau pritaikyti praktikoje. Pavyzdžiui Madlen Ziege knygą „Jokios tylos miške“ įsigijau vien dėl termino „biokomunikacija“  – iš karto kilo idėjų bibliotekos edukacinėms veikloms.

Bibliotekoje dirba labai daug skirtingų patirčių, kvalifikacijos, interesų specialistų. Rekomenduočiau kiekvienam skaityti tas knygas, kurios atliepia asmeninius poreikius.

Namuose teko vieną didelę knygą storu viršeliu panaudoti kaip lentą popieriaus pjaustymui. Darbe būna, kad senos, nurašymui skirtos knygos tampa bibliotekos interjero dekoro elementais, meninėmis instaliacijomis.

Žmonių poreikiai įvairūs, svarbu, kad skaitytų (klausytų). Man asmeniškai patogiausios yra spausdintos knygos ir garsinės knygos.

Manau, kad žmogaus ryšį su knyga formuoja laikmetis, kuriame jis gyvena, sociokultūrinė aplinka, asmenybės amžiaus tarpsniai. Man knyga yra turtas. Ji įdomi dėl savo turinio, formos, leidybinių ir dizaino sprendimų, savo funkcijos visuomenėje.

Neturiu tokių. Skolinčiau bet kurią, kurios tik reikėtų.

Ne kartą esu pagalvojusi, kad gyvenu kaip pagal vadovėlį, bet pirmoji mintis perkaičius klausimą – stebuklinė pasaka.

Laikau pareiga perkaityti (kiek spėju) Anykščių krašto, iš Anykščių kilusių autorių knygas, nes pati esu anykštėnė.

Knygos nerašyčiau, tačiau visai nesenai esu pasakiusi draugei, kad jei būčiau pasakotoja, pasakočiau apie nuotykius.

Šiuo metu audiotekoje atidarytą Norberto Černiausko „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“.