Pratarmė. XVII–XVIII a. Vilniaus spaustuvės turi savitų bruožų, kuriuos lėmė jų priklausomybė didelėms įstaigoms su išplėtota administravimo sistema. Institucinė jėzuitų, pranciškonų, pijorų ir bazilijonų spaustuvių, veikusių Vilniuje iki XIX a. pradžios, prigimtis turi įtakos ir rašytiniams šaltiniams, susijusiems su jų veikla. Nors dalykinis bendravimas ir susitarimai tarp spaustuvių bei užsakovų dažnai vykdavo iš lūpų į lūpas, dalis spaustuvių veiklos dalykų būdavo sutvirtinama raštu. Išlikusiuose dokumentuose atsispindi žinios apie institucinių spaudos įmonių techninį įrengimą (inventoriai, vizitacijų aktai), teisinį statusą (privilegijos), veiklos kryptis ir vadovus, t. y. prefektus (organizacijų nuostatai, administracinis bei dalykinis susirašinėjimas). Iki šiol vieni mažiausiai žinomų lieka dalykai, susiję su pačiais spaustuvininkais: t. y. jų kilmė, amžius, socialinė padėtis, įdarbinimo ir darbo sąlygos, profesinis pasirengimas, specializacija ir t. t. Nagrinėti institucinių spaustuvių darbuotojų temą sudėtinga dėl šaltinių stokos. Tai patvirtina 1992 m. paskelbta išsami šaltinių rinktinė, skirta Vilniaus akademijos spaustuvės istorijai (Vilniaus akademijos spaustuvės šaltiniai 1992).

Nuo 1586 iki 1773 m. Akademijai priklausančią spaustuvę valdė Jėzaus Draugija. Ordiną uždarius, spaustuvė ir toliau priklausė Akademijai, taip pat sulaukdavo kitų valstybės įstaigų, pavyzdžiui, Edukacinės komisijos, nurodymų. Perėjus į pasaulietinių institucijų rankas, keitėsi spausdinamų leidinių tematika bei turinys, tačiau darbo organizavimas liko be esminių pokyčių. XVIII–XIX šimtmečių sandūroje pagal seną tradiciją Akademijos spaustuvės kolektyvo branduolį sudarė prefektas, atstovaujantis institucijai, spaustuvininkai ir mokiniai (pameistriai). Našiausiais laikotarpiais Akademijos spaustuvėje dirbo apie dvidešimt žmonių, įskaitant mokinius. Istorikė Irena Petrauskienė surinko 202 įvairios apimties spaustuvės veiklos šaltinius, apimančius beveik trijų šimtmečių laikotarpį (Vilniaus akademijos spaustuvės šaltiniai 1992). Tačiau, nepaisant gana didelio dokumentų skaičiaus, jai pavyko atskleisti vos dvylika asmenų, dirbusių Akademijos spaustuvėje arba sudarinėjusių su ja sutartis – du XVI a. pabaigos spaustuvininkus (Danielių Lenčickį ir Martyną iš Kazimiežo), tris XVII a. knygrišius (Joną Kapą, Motiejų Zakševskį ir Kondratą Brovką) ir du spaudmenų liejikus (Joną ir jo sūnų Luką Sozanskius) bei penkis XIX a. pradžios darbuotojus (du pameistrius – Ignotą Bogdanovičių ir Motiejų Počobutą, spaudmenų liejiką Opackį, prievaizdą Bžezinskį, nežinomos specializacijos darbuotoją Mioduševskį ir virėją Magdaleną Makarevičiūtę).

Taigi I. Petrauskienės rinkinys rodo, kad net didžiausios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spaustuvės šaltinių bazė turi didelių spragų. Kita vertus, pastaruoju metu skelbiami tyrimai apie kitas Vilniaus spaustuves (bazilijonų ir pranciškonų), kuriuose pasitaiko įvairių duomenų apie spaustuvininkus (Kažuro 2019; Kažuro 2021). Taip pat paminėtina 1702–1832 m. pranciškonų (Mažesniųjų brolių konventualų) nekrologų knyga, išleista 2020 metais, kurioje atskleisti septynių brolių pranciškonų, dirbusių Vilniaus pranciškonų vienuolyno spaustuvėje, vardai (Vilniaus Mažesniųjų brolių konventualų memorialas 2020). Vis dėlto, nepaisant per pastarąjį penkmetį pasirodžiusių tyrimų, vis dar svarbi naujų šaltinių, apimančių institucinių įmonių spaustuvininkus, paieška.

Ši publikacija skirta istorinėms žinioms apie XVIII a. Vilniaus spaustuvininkus papildyti ir unikaliam šaltiniui – Samdomų rinkėjų, spaudėjų ir knygrišių registrą (toliau – Spaustuvininkų registras) – pristatyti. Jame įrašyti duomenys apie 74 asmenis (spaustuvininkus ir kitus darbuotojus), dirbusius Vilniaus bazilijonų vienuolyno spaustuvėje 1774–1818 m.[1]

Vilniaus Švč. Trejybės bazilijonų vienuolyno spaustuvė yra viena didžiausių Vilniaus institucinių spaudos įmonių. Su pertraukomis ji veikė 1628–1838 metais, o 1845 m. jos įrenginiai buvo parduoti iš varžytinių. Bazilijonai išspausdino apie 800 spaudinių, daugiausia leido religinę literatūrą graikų ir lotynų apeigų katalikų Bažnyčioms lenkų, lotynų, bažnytine slavų, lietuvių kalbomis. Geriausi spaustuvės laikai sutapo su bazilijonų vienuolijos klestėjimu ir Apšvietos plitimu. Būtent šiuo laikotarpiu buvo sukurtas Spaustuvininkų registras. Kol kas tai vienintelis tokio pobūdžio dokumentas, susijęs su Vilniaus spaustuvėmis.

Spaustuvininkų registras saugomas Lvive, Ukrainos centrinio valstybinio istorijos archyvo (ukrainiečių kalba: Центральний Державний Історичний Архів України м. Львів; ЦДІАЛ України) fonde Lvivo graikų katalikų metropolito konsistorija. Šis fondas yra dalis Unijos istorijos archyvo, 1928 m. sukurto žymaus graikų apeigų katalikų Bažnyčios veikėjo, metropolito Andrejaus Šeptickio (1865–1944) (Шестакова 2001, 61). Šiandien A. Šeptickio archyvas išskirstytas po kelias atminties institucijas. Būtent ta archyvo dalis, kurioje saugomas Spaustuvininkų registras, sutvarkyta tik iš dalies – iki šiol vyksta įvairūs fondo tvarkymo darbai, sudaromi apyrašai, dokumentai grupuojami pagal temas, jiems suteikiami šifrai (Шестакова 2001, 62). Kadangi Spaustuvininkų registras iki šiol neturi nuolatinio šifro, šioje publikacijoje skelbiamas laikinas jo saugojimo šifras: 201 fondas, 4b apyrašas, byla be numerio (ukrainiečių kalba: ЦДІАЛ України, фонд № 201 – опис № 4б – од. зб. № [?]).

Skelbiamas Spaustuvininkų registras iš pradžių buvo dalis didesnio dokumento, padalinto į skyrius, skirtus pildyti, gavus naujų žinių. Šiandien išlikusi tik jo dalis be viršelio, susidedanti iš penkiolikos didelio formato lapų, sulenktų per pusę. Spaustuvininkų registro įrašai apima laikotarpį nuo 1774 iki 1818 metų, jų chronologinė tvarka sumaišyta, be to, trūksta 1784–1791 m. įrašų (žr. lentelę Dokumento struktūra). Antrasis puslapis (lap. 1v) pradedamas išsamia antrašte:

„Samdomų rinkėjų, spaudėjų ir knygrišių registras. Pradėta 1777 m., kadangi ligi šiolei skaičiuota iš atminties, dabar gi kiekvienas bus registruojamas šioje knygoje, nurodant tikslią priėmimo datą, kada į kokias pareigas priimtas, kiek gavo algos, kada, kodėl ir kaip ilgai buvo išėjęs, kokį darbą dirbo per šventes ir naktimis, kada nieko neveikė ir t. t.“

 

Lentelė. Dokumento struktūra

Lapai	Laikotarpis	Prefektas	Pastabos
1r	1774–1775, 1795	Narcizas	Veikiausiai, bazilijonas Narcizas buvo laikinasis spaustuvės valdytojas
1v–6v	1777–1782	Niceforas Neničius
7r–7v	1794–1804	Germanas Bieleckis	Antraštė: Ludzie Drukarscy Jurgieltowi
8r–10v	1792–1812	Germanas Bieleckis	Antraštė: Ludzie Drukarscy w Wysługach
11r–11v	1813–1818	Niceforas Šimanskis
12r–13v	Neužpildyti	–
14r–14v	1782–1783	Niceforas Neničius
15r	1776–1781	Niceforas Neničius
15v	1777	Niceforas Neničius

 

Spaustuvininkų registre sukaupti 44 metų užrašai lenkų kalba. Per šį laikotarpį pasikeitė keturi spaustuvės prefektai: 1777–1793 m. prefektas buvo bazilijonas Niceforas Neničius (1742–1814), 1794–1813 m. – bazilijonas Germanas Bieleckis (1753–1814), nuo 1814 m. iki spaustuvės veiklos pabaigos – bazilijonas Niceforas Šimanskis (1781–po 1840). Taip pat dokumente minimas vienuolis Narcizas, kuris rūpinosi spaustuvininkų reikalais 1774–1775 m., tačiau nerandama liudijimų, kad jis būtų ėjęs prefekto pareigas. Manytina, kad jis buvo laikinas spaustuvės valdytojas. Daugiausiai įrašų Spaustuvininkų registre padaryta, valdant bazilijonams N. Neničiui (aštuoni puslapiai) ir G. Bieleckiui (šeši puslapiai).

Dokumento sudėtyje yra du lapai (12-as ir 13-as) be prefekto įrašų. 12-ame lape išlikęs vėlesnių laikų (po penkiolikos metų nuo spaustuvės uždarymo) įrašas, niekaip nesusijęs su spaustuvininkais ar spaustuvės veikla. Kaip aiškėja iš teksto, 1851 ir 1857 m. Vosylius Pankevičius, Josifas Soroka, Ignotas Gajdamovičius ir Vosylius Kriukovskis paėmė ir grąžino slaviškas liturgines knygas – mišiolus ir kažkokį Vilniuje spausdintą psalmyną. Kol kas nėra galimybių nustatyti šių asmenybių, kadangi nežinoma, kur dokumentas buvo saugomas, uždarius bazilijonų vienuoliją.

Dokumente yra daug vertingų žinių apie vienos institucinės spaustuvės veiklą XVIII a. Vilniuje. Kadangi registre įrašyti tik samdomi darbuotojai, duomenų apie vienuolius spaustuvininkus jame nėra[2]. Visi samdomi darbuotojai skirstomi į penkias grupes – rinkėjai, spaudėjai, knygrišiai, pameistriai-padėjėjai ir skalbėjos. Padėjėjai piniginės algos (lenkų k. w wysługach) negaudavo. Dirbdami spaustuvėje, jie mokydavosi spaustuvininkų amato, jiems būdavo skiriamas išlaikymas (maitinimas, drabužiai, apgyvendinimas). Visi kiti samdomi darbuotojai dirbdavo už metinę algą (lenkų k. jurgieltowi), taip pat jiems būdavo teikiamos kai kurios buitinės paslaugos. Visus darbus spaustuvėje atlikdavo vyrai, išskyrus moteris skalbėjas, skalbdavusias baltinius ir drabužius.

1777–1778 m. vadovaujant prefektui N. Neničiui, į Spaustuvininkų registrą buvo įrašytos penkios sutartys su spaustuvininkų parašais, teikiančios vertingų žinių apie darbo spaustuvėje sąlygas. Iš viso N. Neničius įrašė keturis rinkėjus, du spaudėjus ir tris knygrišius. Prefektas įrašydavo pinigines išmokas ir darbuotojų atleidimo datą. N. Neničių pakeitęs prefektas G. Bieleckis sutarčių į registrą nebeįtraukdavo. Šis prefektas registravo darbuotojų priėmimo bei atleidimo datas ir išmokėtas sumas. Taip pat įsidėmėtina jo pastaba, kad padėjėjas priimamas į mokinius „pagal tradiciją penkeriems metams“ (lap. 9r). Iš tikrųjų G. Bieleckis įrašė labai daug darbuotojų vardų – septynis rinkėjus, du spaudėjus, 42 padėjėjus ir tris skalbėjas. Po G. Bieleckio atėjęs prefektas N. Šimanskis paliko labai mažai įrašų, tačiau pateikė daugiau žinių apie priimamus asmenis – priėmimo datą, amžių, įdarbinimo laikotarpį ir retkarčiais – jų vėlesnį likimą.

Taigi, Spaustuvininkų registras išsiskiria vardų gausa, tačiau jame apstu ir kitokių vertingų žinių, atspindinčių spaustuvininkų gyvenimą: apie sutarčių pratęsimą, darbuotojų kvalifikaciją ir elgesį. Taip pat minimi asmenys, nedirbę spaustuvėje, tačiau priklausę jos aplinkai, pavyzdžiui, darbuotojų giminaičiai. Vilniaus spaudos istorijai ypač vertingos žinios apie spaustuvininkų perėjimą iš vienos spaustuvės į kitą. Pavyzdžiui, rinkėjas Martynas Januškevičius 1798 m. sausį metė darbą ir „išėjo pas pijorus“ (lap. 7v). O 1799 m. į spaustuvę priimtas Motiejus Vaitkevičius, pusantrų metų dirbęs Akademijos spaustuvėje (lap. 9r).

Spaustuvininkų registras pristato tik vienos institucinės spaustuvės darbuotojus, bet reikšmingas jų skaičius leidžia teigti buvus gausią Vilniaus spaustuvininkų profesinę grupę. Nors Vilniaus spaustuvininkai neįsteigė profesinės organizacijos (cecho, gildijos), tačiau sudarė gana reprezentatyvų laisvai samdomos profesijos miestiečių sluoksnį.

Publikacijoje pristatomas visas Spaustuvininkų registro tekstas. Dokumento kalba (lenkų su lotyniškais intarpais), sakinių sintaksė ir stilius palikti kaip originale. Dalis trumpinimų išskleidžiama ir suvienodinama, ypač datos (d[nia], R[ok]u, Jan[uarii] ir t. t.) ir pinigai (zł[o]t[ych] ir t. t.). Be pakeitimų paliktos senojoje raštijoje paplitusios kunigo pareigų santrumpos JX (Jegomość Ksiądz), JX.dza (Jegomośći Księdza), JJ.XX (Ichmościowe Księża) ir pan. Kiti paaiškinimai pateikiami išnašose.

 

Registers and Contracts of the Vilnius Basilian Monastery Printing House, 1774–1818

Preface. The printing houses of the 17th–18th centuries in Vilnius possess specific features influenced by their dependence on large institutions with an elaborate administrative system. The institutional nature of Jesuit, Franciscan, Piarist, and Basilian printing houses operating in Vilnius until the 19th century is reflected in the written sources related to their activities. While professional communication and arrangements between the printing houses and their customers often occurred verbally, certain aspects of the printing houses’ activities were documented in writing. The surviving documents reflect information about the technical equipment of institutional printing companies (inventories, visitation records), their legal status (privileges or charters of organizations), their areas of activity, and their managers, namely the prefects (administrative and professional correspondence). Some of the least known aspects in the history of printing remain those related to the printers themselves, specifically their origin, age, social status, employment and working conditions, professional training, specialization, etc. Researching the employees of institutional printing houses is challenging due to the lack of sources. This is confirmed by the exhaustive collection of sources regarding the history of the Vilnius Academy Printing House (Vilniaus akademijos spaustuvės šaltiniai 1992).

The printing house belonging to the Vilnius Academy was managed by the Society of Jesus from 1586 to 1773. Following the suppression of the Order, the printing house fell under the control of the Academy. Though henceforth it also received instructions from other governmental institutions, such as the Educational Commission. When the printing house passed into the hands of secular institutions, the subject matter and content of its publications changed, but their method of work remained largely unchanged. At the turn of the 18th and 19th centuries, the nucleus of the Academy’s printing house team consisted of the prefect, representing the Academy, printers and apprentices, following an established tradition. During its most productive periods, the printing house employed about twenty people, including apprentices. Historian Irena Petrauskienė amassed 202 documents of various sizes related to the printing house’s activities, spanning nearly three centuries (Vilniaus akademijos spaustuvės šaltiniai 1992). However, despite these numerous documents, she only managed to identify twelve people who were employed by, or contracted to the Academy’s printing house. These include two printers from the late 16th century (Daniel Łęczycki, and Martyn from Kazimierz), three bookbinders from 17th century (Jan Kap, Mateusz Zakszewski, and Kondrat Browka), two typecasters from 17th century (Jan Sozański and his son Łukasz Sozański), and employees from the early 19th century (two apprentices Ignacy Bohdanowicz and Mateusz Poczobut, typecaster Opacki, foreman Brzeziński, Mioduszewski, employee of an unknown specialization, and cook Magdalena Makarewiczówna).

Thus, I. Petrauskienė’s collection highlights significant gaps in the historic source base of even the largest printing house of the Grand Duchy of Lithuania. However, recent studies have shed new light on other printing houses in Vilnius (Basilian and Franciscan) with further data about the printers emerging (Kažuro 2019; Kažuro 2021). The Franciscan (The Order of Friars Minor Conventual) obituary book of 1702–1832, published in 2020, is also worth mentioning. It reveals the names of seven Franciscan friars who worked in the printing house of the Vilnius Franciscan Monastery (Vilniaus Mažesniųjų brolių konventualų memorialas 2020). Still, even considering the studies that have appeared in the last five years, the search for new sources concerning the printers of institutional enterprises remains relevant.

This publication aims to supplement historical knowledge about the printers in 18th-century Vilnius and introduce a unique source – The Register of Hired Compositors, Pressmen and Bookbinders (hereinafter referred to as The Register of Printers). It records data on 74 persons, including printers and other employees, who worked in the printing house of the Vilnius Saint Trinity Basilian Monastery between 1774 and 1818.[4]

This printing house stands as one of the large institutional printing enterprises in Vilnius. It operated intermittently between 1628 and 1838. In 1839, the Russian Empire dissolved the Ruthenian Order of Saint Basil the Great, and the printing house ceased its operations. Subsequently, its equipment was sold at auction in 1845. The Basilians printed approximately 800 items, predominantly religious literature for the Catholic Churches of both Greek and Latin Rites, in Polish, Latin, Church Slavonic, and Lithuanian languages. The printing house’s heyday coincided with the flourishing of the Basilian Province of Lithuania (also called the Congregation of the Holy Trinity) and the spread of the Enlightenment. It was during this period that The Register of Printers was created and at present, it is the only document of its kind detailing the Vilnius printing house’s operations.

The Register of Printers is kept in Central State Historical Archives of Ukraine in Lviv (Ukrainian: Центральний Державний Історичний Архив України м. Львiв; ЦДIАЛ України), in the fonds called Lviv Metropolitan Consistory of the Greek Catholic. This fonds is part of the Archives of the History of the Union, created in 1928 by the doyen of the Greek Rite Catholic Church, Metropolitan Andrey Sheptytsky (1865–1944) (Шестакова 2001, 61). Today, A. Sheptytsky’s archives are divided between several memory institutions and the part where The Register of Printers is kept remains only partially organized. Presently, various works to order fonds are underway: inventories are being composed, documents are being subject grouped and assigned call numbers (Шестакова 2001, 62). As The Register of Printers has not been catalogued so far, this paper uses its temporary storage code: fonds 201, series 4b, file number [no number] (Ukrainian: ЦДІАЛ України, фонд № 201 – опис № 4б – од. зб. № [?]).

The source being published – The Register of Printers – was originally part of a larger document divided into sections, which were meant to be filled in as new information became available. Presently, only a fragment without a cover has survived, consisting of fifteen large-format folios folded in half. In total, The Register of Printers contains entries from 1774 to 1818; their chronological order is mixed, however, and records from the years 1784 to 1791 are missing (see the table Document structure). The second page (f. 1v) begins with a detailed heading:

“Register of Hired Compositors, Pressmen and Bookbinders. It began in 1777 since previously the calculations were done from memory, now everyone will be registered in this book, indicating the exact date of admission, when one was accepted to which position, what payment one received, when, why and how long one was absent, what work was done during holidays and nights, when one was idle and so forth”.

Table. Document structure

Folios	Period	Prefect	Notes
1r	1774–1775, 1795	Narcyz	Most probably, the Basilian Narcyz temporarily assumed the role of the manager at the printing house
1v–6v	1777–1782	Nicefor Nenicz
7r–7v	1794–1804	German Bielecki	Heading: Ludzie Drukarscy Jurgieltowi
8r–10v	1792–1812	German Bielecki	Heading: Ludzie Drukarscy w Wysługach
11r–11v	1813–1818	Nicefor Szymański
12r–13v	[not filled in]	–
14r–14v	1782–1783	Nicefor Nenicz
15r	1776–1781	Nicefor Nenicz
15v	1777	Nicefor Nenicz

 

 

                      The Register of Printers contains notes in Polish spanning a period of 44 years. Throughout this period, four managers of the printing house changed: Basilian Nicefor Nenicz (1742–1814) served as the prefect from 1777 to 1793, followed by Basilian German Bielecki (1753–1814) from 1794 to 1813. Basilian Nicefor Szymański (1781–after 1840) assumed the position from 1814 until the end of the printing house’s activity. The document also mentions a monk Narcyz, who managed the printers’ affairs from 1774 to 1775, although there is no evidence of him holding the position of prefect. It is plausible to consider him as a temporary manager of the printing house. The largest number of entries in The Register of Printers were recorded during the tenures of the Basilians N. Nenicz (eight pages) and G. Bielecki (six pages).

Within the document, there are two folios (12th and 13th) that were not completed by the prefects. On the 12th folio, there is an unrelated inscription dated fifteen years after the printing house’s closure, which does not pertain to the printers or the activities of the printing house. It is clear from this note, that in 1851 and 1857, individuals named Vasily Pankevich, Josif Soroka, Ignaty Gajdamovich, and Vasily Kriukovski took and returned Slavic liturgical books (several missals and a book of psalms printed in Vilnius). Currently, the identification of these individuals remains uncertain, since there are no records regarding the storage location of the document after the closure of the Basilian Monastery.

                      The Register of Printers encapsulates a wealth of valuable information concerning the operations of an institutional printing house in 18th-century Vilnius. However, it exclusively focuses on hired workers, and thus no data pertaining to monk-printers is available[5]. All hired workers are categorized into one of five groups – compositors, pressmen, bookbinders, apprentices, and laundresses. Apprentices were hired without any monetary compensation (Polish: w wysługach). They learned the printing craft through practical work within the printing house and received material support such as food, clothing, and accommodation. Conversely, the remaining hired workers were employed on an annual salary basis (Polish: jurgieltowi), while also receiving certain household services. All the work within the printing house was carried out by men, with the exception of female laundresses, who provided laundry services for linen and clothing.

During the period 1777–1778, under the leadership of prefect N. Nenicz, five contracts with printers’ signatures were entered into The Register of Printers, offering valuable insights into the working conditions within the printing house. N. Nenicz registered a total of four compositors, two pressmen, and three bookbinders. The prefect took notes on the money payments and recorded employment termination dates. However, after the replacement of N. Nenicz by prefect G. Bielecki, contracts were no longer documented. Instead, G. Bielecki recorded the dates of hiring and firing employees as well as the monetary payments. It is also worth pointing out his remark that the apprentice is admitted “for a five year term according to the tradition” (f. 9r). In fact, he extensively recorded the names of numerous employees – seven compositors, two pressmen, 42 apprentices, and three laundresses. The subsequent prefect, N. Szymański, left fewer notes overall. However, he provided more detailed information about the individuals employed, including their date of admission, age, period of employment, and occasionally, some facts about their subsequent fate.

Hence, The Register of Printers stands out by its abundance of names, but it is also filled with other valuable information that reflects characteristics of the printers. It encompasses data regarding contract extensions, qualifications, and professional conduct of employees. The document also mentions persons who were not employed in the printing house, but had connections to it, such as relatives of employees. The information regarding the transfer of printers from one printing house to another is particularly significant for studying the history of Vilnius printing practices. For instance, compositor Marcin Januszkiewicz resigned from his position at the Basilian printing house in January 1798 and “went to the Piarists” (f. 7v). Furthermore, Mateusz Wojtkiewicz was employed by the printing house in 1799, having previously worked at the Academy’s printing house for a year and a half (f. 9r).

While The Register of Printers exclusively showcases the employees of a single institutional printing house, the substantial number of individuals listed allows to infer the existence of a sizable professional community of printers in Vilnius. Despite the absence of a formal professional organization, such as a corporation or a guild, the printers in Vilnius constituted a notable segment of the independent urban craftsmen.

The publication presents the complete text of The Register of Printers, preserving the language of the document (Polish with Latin interjections), as well as its structure and sentence style. Some abbreviations have been expanded and standardized, particularly in relation to dates (d[nia], R[ok]u, Jan[uarii], etc.), and currency (zł[o]t[ych], etc.). However, certain abbreviations commonly used in the old script, such the priest’s honorific titles JX (Jegomość Ksiądz), JX.dza (Jegomości Księdza), JJ.XX (Ichmościowe Księża), etc., are left unchanged. Additional explanations and clarifications are provided in the footnotes.

 

Šaltinis

Центральний Державний Історичний Архів України м. Львів, фонд № 201, опис № 4б, од. зб. № [?]. Реестр працівників друкарні монастиря св. Трійці у Вільні. 15 арк.

[1] Šio šaltinio skelbimas – ukrainiečių istoriko, dosnaus kolegos, profesoriaus Igorio Skočiliaso (1967–2020) viena paskutinių dovanų Lietuvai. Už galimybę susipažinti su dokumentu ir jį paskelbti reiškiame Jam amžiną padėką.

[2] Apie vienuolius bazilijonus, dirbusius spaustuvėje žr.: (Kažuro 2019).

[3] Dr. Ina Kažuro prepared this publication as part of the project “Bazylianie prowincji litewskiej w latach 1617–1839” (The Basilians of the Lithuanian Province in the years 1617–1839), funded by the National Science Centre of Poland, nr 2020/39/B/HS3/01232.

[4] The publication of this source is one of the last generous gifts to Lithuania by Ukrainian historian, our esteemed colleague Professor Igor Skochylias (1967–2020). We express our eternal gratitude to him for the opportunity to acquaint ourselves with and publish the document.

[5] For further information on the Basilian monks who worked in the printing house, please see (Kažuro 2019).