Įvadas. 1673 m. lapkričio 11 d. Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės prie Chotino sumušė didelį Osmanų armijos korpusą, o 1674 m. sausio 14 d. Vilniuje išėjo šią pergalę įamžinusi herojinė poema Viešpaties dešinės galybė (Virtus dexterae Domini 1674). Dabar šiems svarbiems įvykiams sukako 350 metų. Lietuvos kariuomenei vadovavo penkiasdešimtmetis didysis etmonas Mykolas Kazimieras Pacas. 2024-aisiais pagerbsime jo 400 metų gimimo jubiliejų. Visi trys įvykiai vienodai reikšmingi: pirmas iš jų žymi valstybės ir karo istorijoje vertą minėti pergalę, antras primena apie iškilų Lietuvos senosios literatūros kūrinį, o trečias – iškilią valstybės, politikos ir karo asmenybę. Šiuo straipsniu ir nauju herojinės poemos vertimu pagerbiu joje įamžintus asmenis ir jų atminimą ateities kartoms perdavusius amžininkus literatus.

Kelių autorių knyga Viešpaties dešinės galybė buvo pirmas, bet ne vienintelis veikalas, įamžinęs 1673 m. Chotino pergalę. Be jo ir po jo, Lietuvoje pasirodė dar trys herojinės poemos lenkų kalba: kunigo Motiejaus Ignoto Kuligovskio (m. po 1699) Galingojo Marso garsas (Kuligowski 1675), dviem laidomis Slucke tais pačiais 1674 m. pasirodžiusi arijono Zbignevo Morštino (1622, 1627 ar 1628–1689 XII 13) Šlovinga Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių pergalė prieš turkus (Morsztyn 1674; Ivanovič 1998, 107–108) ir Stepono Jono Šliženio (1650–1707) Turkams turkų krauju išmokėta duoklė (Ślizień 1674). Visos jos sulaukė tyrėjų dėmesio (Nowak-Dłużewski 1980, 66–72; Nowicka-Struska 2011; Ryba 2017, ir kt.). Lenkijoje, taip pat užsienyje ši pergalė taip pat buvo apdainuota lenkiškais ir lotyniškais kūriniais (daugiau apie juos žr.: Nowak-Dłużewski 1980, 72–85; beje, šiam literatūros istorikui J. Benetas ir Viešpaties dešinės galybė buvo nežinomi – šio kūrinio savo fundamentiniame veikale Proginė politinė poezija Lenkijoje jis neaptarė). Visų kūrinių literatūrologinis ir istorinis palyginimas gali suteikti daugiau žinių apie kiekvieno iš jų privalumus, o kartu – išplėsti šį straipsnį iki studijos ar net monografijos dydžio, todėl paliekamas ateičiai ir kitiems literatūros istorikams, kurie to ilgainiui imsis.

Kelią Viešpaties dešinės galybei ir vienam iš jo autorių lietuvių literatūros istorijon prieš 50 metų nutiesė šviesaus atminimo pedagogas, literatūrologas ir vertėjas Benediktas Kazlauskas (1909 I 24–1995 IV 24). 1974 m. moksliniame žurnale Knygotyra jis publikavo Viešpaties dešinės galybės vertimą ir straipsnį, kuriame pristatė autorių, kūrinį ir jo istorinį bei kultūrinį kontekstą (Kazlauskas 1974). Jokūbas Benetas nebuvo vienintelis Lietuvos neolotyniškosios literatūros autorius, kurį B. Kazlauskas įvedė lietuvių literatūros istorijon. XX a. 6–10 dešimtmečiais pasirodė jo išverstų Mikalojaus Husoviano (Kazlauskas 1963; Husovianas 1977), Jono Radvano (Kazlauskas 1965), Adomo Šrėterio (Šrėteris 1969), Lauryno Bojerio (Bojeris 1981, 1992) ir kitų autorių kūrinių. Dar daugiau jų buvo neišleisti, bet išliko šeimos archyve.

B. Kazlausko 1974 m. publikacija šiandien žymi svarbų Lietuvos neolotyniškosios literatūros vertimų istorijos įvykį, tačiau nedaug padeda norinčiam iš jos sužinoti apie autorių ir jo parašytą herojinę poemą. Ir tai suprantama. B. Kazlauskas dirbo tuo metu, kai Lietuvoje neturėta nei išsamių 1672–1673 m. karinės kampanijos, to meto Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių tyrimų, nei kitakalbės senosios lietuvių literatūros ar XVI–XVIII a. kultūros istorijų, nei paskirų valstybės, karybos, politikos ir kultūros veikėjų biografijų. Stokota patirties, kaip lietuviškai perteikti Antikos, Viduramžių, Renesanso ir Baroko realijų pavadinimus, vietovardžius, pareigybes, karybos ir kitus terminus. Neturėta Antikos ir kitų epochų tekstynų, taip pat poezijos vertėjo darbą lengvinančių pagalbinių instrumentų (sinonimų, frazeologizmų ir kt. žodynų, įvairių žinynų ir kirčiuoklių). Neįvertinti visi prieinami Viešpaties dešinės galybės egzemplioriai, saugomi Lietuvos ir kaimyninių valstybių atminties institucijose. Šiomis aplinkybėmis lieka stebėtis išties neblogu B. Kazlausko darbu. Vis dėlto visos anksčiau išvardytos priemonės šiandien leidžia ir šį, ir kitus svarbesnius XVI–XVIII a. neolotyniškosios literatūros kūrinius prakalbinti bei pristatyti kur kas tiksliau, išsamiau ir sklandžiau. Tokį uždavinį nubrėžiau ir tokius tikslus sau kėliau šiuo tyrimu ir nauju herojinės poemos vertimu.

Versdamas Viešpaties dešinės galybę, taip pat aptardamas šį kūrinį bei įvairius jo kontekstus, rėmiausi senosios Lietuvos valstybės (Urzędnicy centralni 1994; Urzędnicy WKL 2003, t. 4; Urzędnicy WKL 2004, t. 1; Urzędnicy WKL 2007, t. 2; Urzędnicy WKL 2015, t. 3; Urzędnicy WKL 2018, t. 5; Urzędnicy WKL 2019, t. 9; Urzędnicy WKL 2020, t. 8), Jėzaus Draugijos ir Vilniaus universiteto (Akademijos laurai 1997; Bumblauskas et al. 2009; Grzebień 1996; Piechnik 1984–1990, 3; Proišhofas 2009), literatūros ir dailės istorikų (Nowak-Dłużewski 1980; Ulčinaitė et Jovaišas 2003; Liškevičienė 2005), kultūrologų, karybos specialistų (Bobiatyński 2014, 2022; Orłowski 2007) ir biografų (Bobiatyński 2008; Ragauskas 2019) darbais, memuarų autorių publikacijomis (Poczobut-Odlanicki 1987; Skorobohaty 2000), taip pat romėnų literatūros tekstynu (Classical Latin Texts), lotynų kalbos žodynų duomenų baze (Database of Latin Dictionaries), lietuvių kalbos sinonimų žodynu (Sinonimų žodynas) ir lietuvių kalbos kirčiuokliu (Kirčiuoklis). Turiu žinių apie 12 Viešpaties dešinės galybės egzempliorių, saugomų Jogailos universiteto, Lenkijos MA Gdansko, Lenkijos MA Literatūros instituto, Lenkijos nacionalinėje, Lenkijos nacionalinio muziejaus Čapskių, LMA Vrublevskių, Rusijos MA, Rusijos nacionalinėje ir Vilniaus universiteto bibliotekose (Centralni Katalog; Index librorum Latinorum 1983, 18; Narbutas et Narbutienė 1998, 45–46). Kai kuriuos iš jų įvertinau de visu. Tai – egzemplioriai: Jogailos UB – 3659 III, LMAVB – L-17/2-14/4 (du vnt.), Rusijos MAB. SPb – 5834.f/26270.R, RNB. SPb – 6.4.1.643 ir VUB – BAV 5.2.40/3, III 10868, III 14495, III 18134. Visa tai leidžia geriau: tiksliau, išsamiau ir sklandžiau, perteikti lietuviškai herojinę poemą, paaiškinti sudėtingesnes turinio ar poetikos požiūriu jos vietas, o taip pat aptarti kai kuriuos problemiškus dalykus, kuriuos savu metu be dėmesio paliko garbusis mano pirmtakas.

Poemos pavadinimas. B. Kazlauskas herojinės poemos pavadinimą išvertė Viešpaties dešinės galybe. Originalas taip ir prasideda: Virtus dexterae Domini (toliau – VdD). Savo pasirinkimą jo autorius pagrindė moto „Dextera Domini Fecit Virtutem (Psal: 117, Ver: 16)“, išspausdintu kitoje antraštinio lapo pusėje. Vulgatoje ši 117 psalmės vieta skamba lygiai taip. Lotyniškas žodis „virtus“ – daugiareikšmis, klasikinėje lotynų kalboje jis žymi vyriškumą, drąsą, narsumą, taip pat gerumą (kokybės aspektu) ir dorą, dorybę. Galybė, galia klasikiniu laikotarpiu buvo išreiškiama kitais lotyniškais žodžiais: auctoritas, imperium, potentia, potestas, regnum, vis ir kt. Taigi pavadinimą būtų galima versti Viešpaties dešinės narsumu. Vis dėlto vėlyvosios Antikos laikotarpiu šis žodis dar reiškė galią, galybę, karines pajėgas, angelų galias ir dangaus galybes, pavyzdžiui, Vulgatos 1 Mak 1, 4; Ps 32, 16; Ps 43, 10; Ps 148, 2; Rom 8, 38; 1 Pt 3, 22 ir kt. (daugiau žr.: http://clt.brepolis.net/dld/Dictionaries/Search?field=HEAD&query=virtus&dict=FL&article=dbm1zbuQ%2f%2fE%3d ir kt.; už kolegišką patarimą atsižvelgti pirmiausia į Vulgatos ir bažnytinės lotynų kalbos reikšmes dėkoju dr. Mintautui Čiurinskui).

Minėtoje Ps 117 Viešpačiui dėkojama už stebuklingą išgelbėjimą, o 16 posme nurodoma, už ką: „Dextera Domini fecit virtutem:‖ dextera Domini exaltavit me, ‖ dextera Domini fecit virtutem.“ Vulgatos vertėjas vysk. Juozapas J. Skvireckas ją suprato dvejopai. 1923 m. išėjusiame dalies Šventraščio leidime vyskupas perteikė ją taip: „Viešpaties dešinė parodė savo galybę, ‖ Viešpaties dešinė išaugštino mane, ‖ Viešpaties dešinė parodė savo galybę“ (Šventasis Raštas 1923, 3:289). Vėlesnėse Psalmyno laidose jis šią vietą išvertė šitaip: „Viešpaties dešinė stipriai veikė, ‖ Viešpaties dešinė pastatė mane, ‖ Viešpaties dešinė stipriai veikė“ (Psalmių knyga 1949, 177; Šventasis Raštas 1958, 2:295; Šventasis Raštas 1992, 2:494). Nevienodas šios vietos supratimas, nevienoda jos interpretacija lietuvių kalbos lauke skatina vertime naudoti vis dėlto ne narsumą, bet galybę ir sekti B. Kazlausko ir iš dalies Juozapo J. Skvirecko pramintu keliu, nepaisant to, herojinėje poemoje „virtus“ vartojamas išimtinai kalbant apie narsą mūšio lauke, o narsumą iškeliant kaip svarbiausią karvedžio ar kario dorybę (plg.: VdD 3, 206, 274, 292, 332, 352, 395 ir kt.).

Trys knygos autoriai. Knygą bendru pavadinimu Viešpaties dešinės galybė sudaro trys kūriniai: pratarmė LDK kariuomenės vadams, herojinė poema ir kautynių panorama. Du iš jų pasirašyti. Panegirišką pratarmę pasirašė Vilniaus jėzuitų akademijos studentas Jokūbas Benetas (Iacobvs Bennet Academicvs Vilnensis), o kautynių panoramą – Laurynas Kščonovičius (L: Krzszonowicz fecit). Didžiausia ir svarbiausia knygos dalis – herojinė poema – irgi turi savo autorių, tik jo vardas ne išspausdintas, kaip pirmų dviejų knygos dalių, o įrašytas ranka mažiausiai dviejuose išlikusiuose egzemplioriuose. LMAVB egzemplioriaus L-17/2-14/4 antraštiniame lape yra štai tokie įrašai: „Labor R: P: Hry[nkiewicz]“ (gerbiamo tėvo Grinkevičiaus darbas; pavardės dalis kartu su antraštiniu lapu ir visu knygos bloku nupjauta įrišant) ir „Labor R: P: Christophori“ (gerbiamo tėvo Kristupo darbas; įrašas užbrauktas, bet įskaitomas; jis pakartotas lap. A recto, bet irgi užbrauktas). VUB egzemplioriaus III 10868 antraštiniame lape esama tokio įrašo: „Labor M. Andreae Hrynkiewicz phi[l]ologi primi Anni“ (pirmų metų filologo magistro Andriejaus Grinkevičiaus darbas).

Istoriko Aivo Ragausko surinkti duomenys apie Benetų šeimą šiandien leidžia keliais faktais nušviesti vieną iš jų – dedikacijos autorių Jokūbą Benetą. Jo tėvas buvo karaliaus sekretorius, Chotino mūšio dalyvis Jurgis Benetas (George Bennet, m. po 1676 X 22–prieš 1677 IV 28). Jis vienu metu atvyko į Kėdainius, buvo priimtas į miestiečių luomą, rėmė evangelikų reformatų bendruomenę ir jos bažnyčią. Kunigaikštis Boguslovas Radvila (1620 V 3–1669 XII 31) 1667 m. jį paskyrė Kėdainių seniūnu. Kaip nurodo A. Ragauskas, „Iš prekybos, finansinių operacijų, muitų ir žemės nuomos susikrovęs didelius turtus, 1671 m. jis gavo Naujosios Škotijos baroneto titulą, o 1676 m. jo bajorystė buvo galutinai pripažinta Abiejų Tautų Respublikoje“ (Ragauskas 2019, 32).

Pilnametystės sulaukė keturi jo vaikai: duktė Kotryna ir sūnūs Jonas, Benjaminas ir Jokūbas. Nėra žinoma, kada šis gimė. Išlikę archyviniai šaltiniai liudija, kad 1666–1668 m. Jokūbas mokėsi Kėdainių evangelikų reformatų gimnazijoje. Iš Viešpaties dešinės galybės sužinome, kad 1673–1674 m. jis studijavo Vilniaus jėzuitų akademijoje. Jokūbas įvairiu metu turėjo valdų Kėdainiuose ir Vilniuje, taip pat Ukmergės, Ašmenos ir Brėslaujos pavietuose. Būdamas išsilavinęs vyras, Mozyriaus ir Brėslaujos pavietuose ėjo įvairias pareigas: 1688–1730 m. buvo Mozyriaus stalininkas, 1697–1699 m. – Brėslaujos pilies teismo teisėjas, 1699–1700 m. – Brėslaujos teisminis paseniūnis. 1699 m. jis buvo išrinktas Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo teisėju. Mirė 1730 m. (Ragauskas 2019, 42–46; Urzędnicy WKL 2004 1:627). Be Viešpaties dešinės galybės, kitų poetinių ar kitokių kūrinių, regis, nepaskelbė.

Kautynių panoramos autorius Laurynas Kščonovičius – žinomas dailininkas. Jis gimė apie 1650 m., mirė 1704 m. Černihive. XVII a. antroje pusėje Lietuvoje ir Ukrainoje išėjusiems įvairaus turinio leidiniams yra sukūręs frontispisų ir iliustracijų. Dviem variantais 1674 m. išspausdintas Chotino mūšio vaizdas yra vienas iš ankstyviausių jo darbų (Liškevičienė 2005).

Apdainuodamas LDK kariuomenės vadus, pasakotojas pabaigoje Jokūbo Beneto lūpomis pakiliai atsiliepia apie karaliaus majorą Jurgį, Chotino mūšyje vadovavusį dragūnų vėliavai (eil. 719–732):

Hic amor urget opus; ne Te mea carmine musa
Praetereat, Genitor: sed cum praeconia nullum
Propria laudis habent munus, siluisse juvabit
Et pro Te breviter fortes meminisse phalanges;
Est quibus in bello Mavors Litvanus ad acrem
Vsus congressum; cum propugnacula valli
Rumperet, et vitam per mortes quaereret ipsas.
Illi prima tulit noster suffragia miles
Primus in ausa ruens, pulchro discrimine vitam
Vt pareret Patriae: norunt exempla virilis
In pugna dextrae, geminae consortia gentis;
Et pro magnanimo, magnas, in multa, labore
Saecula designant laudes, et praemia belli,
Quae sint BENNETIAE monumenta perennia famae.

(Meilė skatina kurt, kad Mūza tavęs nepraleistų
tėve, mano giesmėj, tačiau, kai sūnaus pagyrimas
maža teturi garbės, ji man padės patylėti
ir čia vietoj tavęs paminėti ryžtingas falangas –
smarkiai atakai jomis lietuvių Marsas naudojos,
pylimo bastionus mėgindamas greitai pralaužti
ir vienų mirtimis kitų gyvybes išpirkti.
Pirmus tam Marsui balsus atidavė mūsų kareiviai,
priešus užpuolę pirmi, idant paaukotų Tėvynei
gyvastį šia ataka, tad abidvi gentiškos tautos
mūšy narsios dešinės pavyzdžių iš ten sužinojo
ir už visus prakilnius jų vargus nesuskaitomiems amžiams
daug pagyrimų garsių ir apdovanojimų skyrė –
jie ir yra amžini paminklai Beneto šlovei.)

Tai vienintelė vieta, leidžianti spėti poemos autoriumi buvus majoro Jurgio sūnų Jokūbą. Pasakotojas kreipiasi į Chotine pergalę kartu su kitais pelniusį karininką žodžiu „Tėve“. Vis dėlto ši vieta nelaikytina rimtu pagrindu poemos autorystei nustatyti. Iš šio epizodo matyti, kad pasakotojas apie majoro Jurgio nuopelnus, jo nuopelnus mūšyje ir savo santykį su šiuo vadu kalba tokiais pačiais apibendrinimais, kokius vartojo, apibūdindamas daugelio kitų karininkų indėlį į pergalę. Nuo individualizavimo, išskyrimo jis išsisuka, nurodydamas, kad „sūnaus“ pagyrimas „tėvui“ turįs maža vertės, todėl jis mieliau apdainuosiąs jo vėliavos vyrų nuopelnus. Tolesnės eilutės irgi nuvilia, nes jose tik minimas Jurgio vyrų dalyvavimas atakoje, ir nieko daugiau.

Spėjimą, jog šią herojinę poemą sukūrė kitas asmuo, sustiprina kai kurios kitos aplinkybės. Jokūbas po studijų Vilniaus akademijoje nepasižymėjo poetine kūryba. Jėzaus Draugijos narių darbų sąvadai nemini nei tokio asmens, nei juoba Viešpaties dešinės galybės (žr.: Sommervogel 1893). Tik šią herojinę poemą ir Jokūbą Benetą mini nacionalinių ar valstybinių bibliografijų kūrėjai (žr.: Estreicher 1891, 477; Narbutas et Narbutienė 1998, 45–46) ir pavienių atminties institucijų, kuriose išliko egzempliorių, bibliografai (Narbutienė, Radvilienė et Rauckytė-Bikauskienė 2007, 18).

Benetų biografas A. Ragauskas nušvietė įvairiapusę karaliaus majoro Jurgio Beneto veiklą ir, tuo remdamasis, pavaizdavo psichologinį šios asmenybės portretą. Pasak istoriko, Kėdainių seniūnas kaupė turtus ir juos investavo ne tik į ūkinę, bet taip pat socialinę, religinę bei kultūrinę veiklą, siekdamas kuo stipresnių pozicijų socialiai bei religiškai angažuotoje visuomenėje. Iš karaliaus Jono Kazimiero Vazos (1609 III 22–1672 XII 16) gavęs sekretoriaus titulą (taip tituluojamas jau 1662–1664 m. dokumentuose), jis 1671 m. kreipėsi į Škotijos valdžios instituciją, prašydamas išduoti gimimo liudijimą. Škotijos Slaptoji Taryba (The Privy Council of Scotland) patenkino jo prašymą ir nurodė išduoti tokį raštą. 1671 VI 28 jam buvo suteiktas Benneto baroneto titulas. Karaliaus sekretorius pasirūpino jį įteisinti naujojoje tėvynėje. 1673 m. sausio mėn. Varšuvos seimo konstitucijoje jam buvo pripažintas ATR indigenatas – teisė naudotis kitoje šalyje įgyta bajoryste. Galutinai jam indigenatas buvo įteisintas 1676 m. seimo nutarimu (Ragauskas 2019, 55–61). Be abejo, tokią sėkmę lėmė ir dalyvavimas Chotino mūšyje su nuosavomis lėšomis samdyta veik 200 dragūnų vėliava, ir herojinės poemos leidybos finansavimas: A. Ragausko spėjimu, tai jis organizavo knygos išleidimą ir apmokėjo dailininko darbą bei spaudą (Ragauskas 2019, 59–60).

Jėzaus Draugijos mokyklose dirbę poetikos ir retorikos dėstytojai rašė retorinės, grožinės ir dramaturginės literatūros kūrinius, tačiau šie buvo leidžiami tų mokyklų ar jose studijavusių kilmingų jaunuolių vardais ir dedikuojami įtakingiems valstybės ir Bažnyčių veikėjams, tikintis pastarųjų globos ir malonių. Apie tikruosius autorius šiandien mums praneša Jėzaus Draugijos narių kūrybos sąrašai ir įvairios rodyklės, taip pat įrašai Vilniaus jėzuitų akademijos spaustuvės egzemplioriuose. Štai keletas pavyzdžių. Kokio nors kolektyvinio autoriaus pavadinimu savo autorystę yra slėpęs Kristupas Einoravičius (Plocko jėzuitų kolegijos pavadinimu prisidengė panegirikoje Arcus triumphalis Martis, Consi, Palladis, 1698, autorius nustatytas pagal autografą Lenkijos nacionalinės bibliotekos egzemplioriuje, Narbutas et Narbutienė 1998, 89), Kristupas Garšvila (Vilniaus jėzuitų akademijos filosofijos studentų vardu prisidengė dramos kūrinyje Exilium sapientis, sapientia sublevatum, 1696, aut. nustatytas pagal įrašą Jogailos UB egz., Narbutas et Narbutienė 1998, 102), Jokūbas Gralevskis (Vilniaus jėzuitų akademijos retorikos studentų vardu prisidengė dramos kūrinyje Pacis foedera, 1688, aut. nustatytas pagal įrašą Liublino katalikų UB egz., Narbutas et Narbutienė 1998, 107), Albertas Griškevičius (Vilniaus jėzuitų akademijos retorikos studentų vardu prisidengė dramos veikale Dionysius, Syracusanus princeps, 1697, aut. nustatytas pagal įrašą Lenkijos MA Kurniko bibliotekos egzemplioriuje, Narbutas et Narbutienė 1998, 110), Kazimieras Kojalavičius-Vijūkas (Vilniaus jėzuitų akademijos ir universiteto vardu prisidengė vestuvių panegirikoje Polonia pacifica, 1646, aut. nustatytas pagal įrašą LMA Vrublevskių bibliotekos egz., Narbutas et Narbutienė 1998, 135; laidotuvių panegirikoje Soli polique decus, 1669, aut. nustatytas pagal įrašą VUB egz., Narbutas et Narbutienė 1998, 136), Kristupas Losevskis (Pinsko jėzuitų kolegijos vardu prisidengė panegirikoje Cursus ad gloriae metam, 1676, aut. nustatytas pagal autografą Rusijos MAB egz. ir įrašą Lenkijos NB egz., Narbutas et Narbutienė 1998, 156), Motiejus Kazimieras Sarbievijus (Kražių jėzuitų kolegijos vardu prisidengė eilėraščių rinkinyje In primo optatissimo, auspicatissimoque… d. Stanislai Kiszka… in suum episcopatum adventu gratulationes, 1618, aut. nustatytas pagal šaltinius, Narbutas et Narbutienė 1998, 226–227; Vilniaus jėzuitų akademijos vardu prisidengė kitame eilėraščių rinkinyje Hymenodora Honore et Gloria internunciis, 1620, Narbutas et Narbutienė 1998, 225–226) ir kt.

Kurio nors kilmingo bendraamžio jaunuolio pavarde savo autorystę yra slėpęs Mykolas Karvovskis (Mykolu Chreptavičiumi prisidengė panegirikoje Maiestas Sarmatiae, 1688, Vilniaus universiteto bibliotekos egz. ranka įrašyta M. Karvovskio pavardė, Narbutas et Narbutienė 1998, 67), K. Kojalavičius-Vijūkas (Johanu Frydrichu Denhofu prisidengė panegirikoje Ara triplex spei publicae, augustae, sacrae, fortunatae, 1643, VUB egz. ranka įrašyta K. Kojalavičiaus-Vijūko pavardė, Narbutas et Narbutienė 1998, 78; Kazimieru Aleksandru Naruševičiumi prisidengė laidotuvių panegirikoje Phoenix orbis Litvani, 1666, VUB egz. taip pat įrašyta K. Kojalavičiaus-Vijūko pavardė, Narbutas et Narbutienė 1998, 173), Petras Kojalavičius-Vijūkas (Adomu Pranciškumi Bočkovskiu prisidengė laidotuvių elogijuje Splendor Sluszcianorum siderum, 1647, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto egz. ranka nurodytas P. Kojalavičius-Vijūkas, Narbutas et Narbutienė 1998, 52), Motiejus Kazimieras Sarbievijus (Mykolu Barkauskiu prisidengė eilėraščių kn. Memoriae aeternae magnifici et generosi domini d. Joannis Rudomina Dusiatski, 1641, Narbutas et Narbutienė 1998, 42–43; Jono Levickio, Pauliaus Valavičiaus ir Jeremijo Leskio pavardėmis prisidengė eilėraščių rinkinyje ΧΑΡΙΣΤΗΡΙΟΝ illustrissimo domino… d. Eustachio Wollowicz D. g. episcopo Vilnensi, 1622, aut. nustatytas pagal autografą Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos egz., Narbutas et Narbutienė 1998, 233) ir kt.

Kai kurių anonimiškai išėjusių knygų autorius irgi įvardija įrašai, išlikę pavieniuose egzemplioriuose. Pavyzdžiui, poemos Lilium D. Casimiri Regni Poloniae ac M. D. Lituaniae patroni (1669) autorius Valentinas Bialavičius ranka įrašytas Lietuvos NB egz., andai priklausiusiame Bibliografijos ir knygotyros centrui (Narbutas et Narbutienė 1998, 47), Žemaičių Kalvarijos aprašymo Calvaria Samogitiae (1648) autorius P. Kojalavičius-Vijūkas ranka nurodytas Lenkijos MA Gdansko bibliotekos egzemplioriuje (Narbutas et Narbutienė 1998, 59), religinio turinio knygos Instructio omnibus Deiparae Virginis opem implorantibus (XVII a. pab.) autorius Jonas Drevsas ranka nurodytas VUB egzemplioriuje (Narbutas et Narbutienė 1998, 117).

Pavyzdžių esama nepalyginamai daugiau. Jie kalba apie tam tikrą reiškinį, tebelaukiantį savo tyrimo. Mums čia svarbu žinoti, kad Viešpaties dešinės galybės autorystės slėpimas yra šio reiškinio dalis, o ne kokia nors išskirtinė, vien šiam leidiniui būdinga ypatybė.

Taigi du aukščiau paminėti įrašai LMAVB ir VUB egzemplioriuose nurodo Viešpaties dešinės galybės autoriumi buvus Andriejų Grinkevičių. Trumpą jo biogramą rasime t. Ludwiko Grzebieńio SJ su bendradarbiais parengtoje jėzuitų enciklopedijoje (Grzebień 1996, 223). Daugiau medžiagos apie šį pedagogą ir pamokslininką esama keliuose Jėzaus Draugijos archyvuose Krokuvoje, Romoje ir Vilniuje. Pirmame iš jų: Jėzaus Draugijos Pietų Lenkijos provincijos archyve (Archiwum Prowincji Polski Południowej Towarzystwa Jezusowego; sekant t. Ludwiku Piechniku SJ: Archivum Societatis Iesu Cracoviense), saugomas t. Jono Pošakauskio SJ (Poszakowski, 1684 II 14–1757 VI 3) veikalas De viris illustribus Provinciae Lituaniae, o jame – nemaža t. A. Grinkevičiaus SJ biograma (Pošakauskis [saec. XVIII]). Jėzaus Draugijos Romos archyve saugomas jo nekrologas (Andreas Hrynkiewicz, s.a.; tekstas veik toks pats, kaip aukščiau minėtos biogramos). Vilniuje, Centrinės Europos jėzuitų provincijos archyve, saugoma t. Pauliaus Rabikausko SJ (1920 VIII 16–1998 III 7) kartoteka, o joje esama vertingos biografinės medžiagos apie mus dominantį jėzuitų kunigą (Andriejus Grinkevičius, s.a.; už šią nuorodą ir medžiagą iš P. Rabikausko kartotekos nuoširdžiai dėkoju dr. Liudui Jovaišai). Štai, ką iš jos sužinome. A. Grinkevičius gimė 1647 VIII 25 Minsko vaivadijoje, į Jėzaus Draugiją įstojo 1664 VIII 14 Vilniuje, o 1707 VI 20 Varšuvoje mirė. 1664–1666 m. jis Vilniuje atliko naujokyną, 1666–1667 m. Rešelyje klausė retorikos kurso, 1667–1668 m. pats dėstė Polocko kolegijos infimos klasėje, o 1668–1670 m. – Varšuvos profesų namų gramatikos klasėje. 1670–1672 m. jis ten pat baigė filosofijos kursą (išklausė fiziką ir metafiziką; pirmuosius filosofijos kurso metus, t. y. logiką, matyt, buvo klausęs iki įstodamas į Draugiją – L. Jovaišos pastaba). 1672–1674 m. Vilniaus kolegijoje dėstė poetiką. Taip pat Vilniaus kolegijoje 1674–1678 m. jis turėjo išklausyti teologijos kursą. 1677–1678 m. gavo kunigo šventimus, 1678–1679 m. dėstė retoriką Vilniaus kolegijoje, o 1679–1680 m. buvo pamokslininkas Nesvyžiaus kolegijoje.

1680–1681 m. A. Grinkevičius buvo pamokslininkas, žemesniųjų studijų prefektas, 2-asis nuodėmklausys ir konsultorius Polocko kolegijoje, 1681–1682 m. – jėzuitų bažnyčios Varšuvoje pamokslininkas; 1682–1683 m. ėjo namiškių ragintojo ir brolių katecheto bei 1-ojo nuodėmklausio pareigas Vilniaus profesų namuose. 1683–1686 m. Polocko kolegijoje jis skaitė trimetį filosofijos kursą; tuo pačiu metu ėjo miestiečių sodalicijos dvasios tėvo (1683–1685), konsultoriaus (1683–1684 ir 1685–1686), „atskirtųjų tėvo“ (1683–1684) ir 2-ojo nuodėmklausio (1685–1686) pareigas.

Nuo 1686 m. iki mirties A. Grinkevičius gyveno Varšuvos profesų namuose, 1686–1703 m. buvo Šv. Jono koleginės bažnyčios pamokslininkas: ekstraordinarinis (1686–1688), ordinarinis (1688–1698) ir sekmadienių (1698–1703). Šalia šių, pagrindinių, pareigų, protarpiais ėjo ir kelias antraeiles: konsultoriaus (1688–1700, 1702–1703), bibliotekos prefekto (1693–1700, 1701–1703), namiškių ragintojo (1686–1688) ir 3-ojo nuodėmklausio (1686–1687). 1704 VIII 06 A. Grinkevičius buvo paskirtas Varšuvos profesų namų prepozitu ir rektoriumi; šias pareigas ėjo iki mirties. Būdamas gyvas, garsėjo kaip puikus pamokslininkas. Apie kokius nors kitus jo spausdintus ar nespausdintus kūrinius šiuose archyviniuose šaltiniuose nekalbama.

Kai kurios minėtų įrašų detalės remia A. Grinkevičiaus autorystę. LMAVB egzemplioriaus L-17/2-14/4 įrašas: Labor R: P: Hry[nkiewicz] (gerbiamo tėvo Grinkevičiaus darbas), laikytinas vėlesniu, atsiradusiu kažkuriuo metu po 1677–1678 m., kai jis gavo kunigo šventimus. VUB egzemplioriaus III 10868 įrašas: Labor M. Andreae Hrynkiewicz phi[l]ologi primi Anni (pirmų metų filologo magistro Andriejaus Grinkevičiaus darbas), turėjo atsirasti, vos išspausdinus herojinę poemą, nes atliepia 1672–1674 m. laikotarpį, kai jis Vilniaus kolegijoje mokė poetikos. Įraše nurodytas mokslo cenzas (magistras) irgi atitinka reikalavimus, keltus poetikos dėstytojams: jais būdavo magistrai (Piechnik 1984–1990, 3:223). Herojinės poemos turinys, stilius ir poetikos ypatybės irgi kalba apie neabejotiną autoriaus meistrystę. Šiuos dalykus aptarsiu toliau.

Istorinis poemos kontekstas. Poemos siužetas apima 1672–1673 m. įvykius. 1672 metai Abiejų Tautų Respublikoje žymi aršias didikų grupuočių kovas. Viena iš jų rėmė karalių Mykolą Kaributą Višnioveckį (1640 VII 31–1673 XI 10), o kita valdovui oponavo. Pirmajai – regalistų – priklausė Lenkijos lauko raštininkas Steponas Stanislovas Čarneckis (Stefan Stanisław Czarniecki, m. 1703) ir gausūs lenkų bajorai. Lietuvoje regalistams priklausė LDK kancleris Kristupas Zigmantas Pacas (1621–1684 I 20), Vilniaus vaivada ir LDK didysis etmonas Mykolas Kazimieras Pacas, kai kurie kiti Lietuvos kilmingieji. Antrosios – malkontentų – vadai buvo Gniezno arkivyskupas ir Lenkijos primas Mikalojus Jonas Pražmovskis (Mikołaj Jan Prażmowski, 1617–1673 IV 15), didysis etmonas Jonas Sobieskis (Jan Sobieski, 1629 VIII 17–1696 VI 17), didysis iždininkas Jonas Andrius Morštinas (Jan Andrzej Morsztyn, 1621 VI 24–1693 I 8), didysis kancleris Jonas Leščinskis (Jan Leszczyński, 1603–1678), kiti Lenkijos didikai. Lietuvoje šią grupuotę palaikė didysis žirgininkas Boguslovas Radvila (1620 V 3–1669 XII 31), Vilniaus vaivada, LDK lauko etmonas Mykolas Kazimieras Radvila (1635 (ar 1625) X 26–1680 XI 14), kai kurie kiti Lietuvos kilmingieji (Bobiatyński 2008, 236). Nesutarimai buvo tokie aršūs, kad bet kuriuo metu galėjo virsti pilietiniu karu (Bobiatyński 2008, 268). Išeitis buvo surasta 1673 m. pradžioje. Sausio 4–balandžio 8 d. Varšuvoje vykusio seimo metu abi grupuotės susitaikė ir patvirtino valstybės gynimo programą.

Tokią pilietinių neramumų baigtį lėmė ankstesnių metų įvykiai. 1667 m. sausio 30 d. ATR ir Rusijai sudarius Andrusovo paliaubas, pastarajai atiteko Kairiakrantė Ukraina su Kyjivu. Nesitaikydamas su Ukrainos padalijimu, kazokų etmonas Petras Dorošenka (1627–1698 XI 29) kreipėsi pagalbos į Krymo chanatą ir Turkiją. 1667 m. jis nusiuntė į Stambulą kazokų pasiuntinybę ir pasiprašė sultono Mechmedo IV (1642 I 2–1693 I 6) protekcijos. 1667 m. rugsėjį į Dešiniakrantę Ukrainą įsiveržė Krymo chano kariuomenė; prie jos prisidėjo P. Dorošenkos kazokai. Lenkijos kariuomenė tąsyk sėkmingai apgynė kraštą nuo užpuolikų. Kovos atsinaujino 1668 m., o 1669 m. gruodžio mėn. kazokų taryba patvirtino Dešiniakrantės Ukrainos klusnumą Turkijai.

1671 m. užbaigusi karą su Venecijos respublika dėl Kretos, pastaroji netrukus nukreipė į Ukrainą visas pajėgas. 1671 m. gruodį sultonas oficialiai informavo karalių apie kazokų pasidavimą jam ir pareikalavo iš Ukrainos išvesti lenkų kariuomenę, o P. Dorošenkai atiduoti valdyti Podolę ir likusią Ukrainą. 1672 m. vasarą sultono vadovaujama Osmanų imperijos kariuomenė įsiveržė į Ukrainą, rugpjūčio 18 d. apgulė, o 28 d. užėmė Podolės Kamenecą ir netrukus apgulė Lvivą. 1672 m. spalio 18 d. Bučače ATR ir Turkija sudarė paliaubas. Pagal jas už Lvivo apgulos nutraukimą ATR sumokėjo milžinišką 80 tūkst. aukso talerių sumą, taip pat Turkijai atidavė Podolę, o jos vasalui P. Dorošenkai – Dešiniakrantę Ukrainą (Orłowski 2007, 14–19).

Karo veiksmai atsinaujino 1673 m. Sultonas vyriausiuoju savo pajėgų, kariaujančių Lenkijos fronte, vadu paskyrė Chusein-pašą (m. po 1690, Kołodziejczyk 1994, 153; už biografinius duomenis apie šį ir kitus 1673 m. kampanijos turkų kariuomenių vadus dėkoju dr. Galinai Miškinienei). Jo pajėgas sudarė apie 30 tūkst. karių. Liepos viduryje šis korpusas pasiekė Chotiną ir aukštumoje prie tvirtovės, stūksančios dešiniajame Dniestro krante, užėmė seną, dar 1621 m. naudotą, ATR kariuomenės stovyklą. Kitapus upės netoliese, Podolės Kamenece, stovėjo didelis turkų garnizonas (apie 8 tūkst. kareivių), vadovaujamas Halil-pašos (apie 1620–1685, Kołodziejczyk 1994, 149–150). Į pagalbą Chusein-pašai žygiavo dar vienas turkų korpusas, apie 4 tūkst. vyrų, vadovaujamų Kaplan-pašos (m. 1680). Jis laikinai apsistojo netoli Moldavijos sostinės Jasų esančios Cucoros apylinkėse (Orłowski 2007, 73–74, 119).

Varšuvos seimui neratifikavus Bučačo sutarties ir patvirtinus Respublikos gynimo programą, pradėta rinkti lėšas, pirkti ginklus, samdyti karius ir telkti karines pajėgas. Lenkijos kariuomenei nurodyta iki 1673 m. rugsėjo 10 d. susitelkti karo stovykloje prie Hrubešovo, Lietuvos – atvykti į stovyklą prie Vlodavos. Karinėms lenkų pajėgoms, maždaug 27 tūkst. vyrų, vadovavo Karūnos didysis etmonas Jonas Sobieskis, lietuvių, ne mažiau kaip 7 tūkst., – LDK didysis etmonas Mykolas Kazimieras Pacas (1624–1682 IV 4). Vėliau Lietuvos ir Lenkijos pulkai turėjo žygiuoti Trembovlės kryptimi, prie šio miestelio susijungti, persikelti per Dniestrą ir bendromis pajėgomis atakuoti Chusein-pašos stovyklą, kol šiam į pagalbą neatskubėjo Kaplan-paša. Dniestrą Lenkijos kariuomenė forsavo spalio 21–26 d., po jos spalio 29 d. persikėlė lietuviai. Naktį iš spalio 27 į 28 d. Chusein-pašos stovyklą paliko ir su pusantro tūkstančio vyrų prie ATR kariuomenių prisidėjo Moldavijos gospodarius Steponas Petričaika (m. 1690). Iki lapkričio 10 d. visos karinės lenkų ir lietuvių karinės pajėgos pasiekė Chotiną (Orłowski 2007, 61–73).

Naktį iš lapkričio 9 į 10 d. ATR karo stovykloje įvyko pasitarimas. Jo metu J. Sobieskis pasiūlė priešų įtvirtinimus pulti pasitaikius palankiai progai, taip pat leido M. K. Pacui pačiam pasirinkti tinkamiausią lietuvių atakai metą. Lapkričio 10 d. rytą lenkų ir lietuvių pulkai išsirikiavo priešais turkų įtvirtinimus. Tuo metu į lenkų pusę su dideliu savo daliniu perėjo Multanų gospodarius Grigalius Gika (1628–1675), o lenkai užėmė multanų stovyklą, joje sutelkė visą artileriją ir pradėjo apšaudyti turkų įtvirtinimus. Veikiai juos šturmavo dešiniojo lenkų sparno pėstininkai, įveikė įtvirtinimus, įsiveržė į stovyklą, tačiau, nesulaukę pastiprinimo, buvo išstumti. Kovos tai šen, tai ten vyko iki sutemų. Naktį lenkų ir lietuvių pulkai stovėjo, tykodami tinkamos progos naujai atakai. Tai privertė apgultuosius budėti ir saugoti įtvirtinimus. Naktis buvo lietinga (lijo ir snigo), oras – žvarbus ir šaltas, tad paryčiais nemažai apgultųjų, norėdami sušilti, pasitraukė į palapines. Sulaukęs šios progos, lapkričio 11 d. rytą J. Sobieskis įsakė atakuoti turkų įtvirtinimus. Lenkų pėstininkai juos pralaužė iš karto keliose vietose, dalis jų toliau puolė stovyklą, o kita dalis skubiai ardė pylimą ir ruošė praėjimus husarų atakai. Pėstininkams atlikus šią užduotį, vienas lenkų husarų dalinys puolė turkus ir įsiveržė į stovyklą. Turkų raiteliai atmušė lenkų ataką, privertė juos bėgti ir patys didelėmis pajėgomis išjojo už pylimo, kur juos kontratakavo lenkų husarai. Turkai leidosi bėgti, o husarai jau kur kas didesnėmis pajėgomis vėl įsiveržė į priešo stovyklą. Kairiajame sparne turkus tuo pačiu metu sėkmingai atakavo LDK kariuomenė. Centre apgultuosius lygiai sėkmingai triuškino J. Sobieskio vėliavos. Turkai leidosi bėgti vieninteliu tiltu per Dniestrą Podolės Kameneco link. Artilerijos pažeistas tiltas neatlaikė bėgančiųjų minios ir įgriuvo. Šalta, gili ir srauni upė skandino veik visus, kurie bandė ją įveikti plaukdami. Upę forsavę keli lenkų raitelių daliniai bėglius persekiojo iki pat Kameneco. Mūšio lauke krito iki 1500 lenkų ir lietuvių; turkų nuostoliai buvo kur kas didesni: kritusių mūšio lauke ir paskendusių skaičius siekė daugiau kaip 16 tūkst., dar 3 tūkst. turkų buvo paimti į nelaisvę (Orłowski 2007, 84–105).

Poemos siužetas. Viešpaties dešinės galybė gerai atliepia įvykių eigą ir priežastinius jų ryšius. Poemą pradeda įžanga (eil. 1–23) ir apgailestavimas dėl pilietinių neramumų bei suirutės valstybėje (eil. 24–45). Pasakotojas vaizduoja karo deivę Enijo, jos kelionę pas turkų Mėnulį ir raginimą pasinaudojus palankia proga užpulti Lenkiją (eil. 46–76). Paklausęs karo deivės, Mėnulis rengiasi visomis pajėgomis nusiaubti Ukrainą (eil. 77–89). Toliau pasakotojas vaizduoja pagrindinius 1672 m. kampanijos įvykius: Podolės Kameneco užėmimą ir Lvivo apgultį (eil. 90–121). Kitame epizode primenami svarbiausi 1672–1673 m. sąvartos įvykiai: Turkijos pasiuntinybė Varšuvoje, reikalaujant vykdyti Bučačo taikos sutartimi numatytus įsipareigojimus (pirmiausia – sumokėti metinę duoklę), seime priimtą valstybės gynimo programą ir išreikštą visuomenės valią priešintis agresoriams (eil. 122–133). Toliau vaizduojamas lenkų ir lietuvių pasiruošimas karui ir žygis į Chotiną (eil. 133–174). Kautynės apdainuotos dideliame dinamiškame epizode (eil. 175–219, 223–272) su trumpu intarpu (eil. 220–223), primenančiu vieną ankstesnį įvykį, kai apaštalinis nuncijus Frančeskas Buonvizis (Francesco Buonvisi, 1626 V 16–1700 VIII 25) karo reikmėms perdavė nuo popiežiaus Klemenso X (Emilio Bonaventura Altieri, 1590 VII 13–1676 VII 22) 100 tūkst., o nuo kardinolo Benedeto Odeskalkio (Benedetto Odescalchi, 1611 V 16–1689 VIII 12) – 20 tūkst. zlotų (Orłowski 2007, 62–63). Toliau pasakotojas pagerbia mūšyje pasižymėjusius Lenkijos karvedžius ir karininkus (eil. 273–328). Kone pusę poemos (eil. 329–732) užima LDK karo vadų ir karininkų apdainavimas. Viešpaties dešinės galybę užbaigia trumpas grakštus atsisveikinimas (eil. 733–743).

Poemos kalbos, stiliaus ir meninio pasaulio ypatybės. Ši herojinė poema laikytina originaliu talentingo poeto – spėjame juo buvus Andriejų Grinkevičių – kūriniu. Originalumo nestinga visiems Viešpaties dešinės galybės komponentams, pradedant kompozija bei meniniu pasauliu ir baigiant poetiniu diskursu bei stiliumi. Lotyniškai kalbėjusį, rašiusį ir eiliavusį Europos Baroko pasaulį poetas deramai supažindino su reikšminga lietuvių ir lenkų ginklo pergale prieš tam pasauliui grasinusią Osmanų galybę ir nutapė įsimintinus į tą pergalę atvedusių karvedžių portretus. Poemos pasakotojo lūpomis jis įtikinamai apibūdino ginkluoto konflikto priežastis, išmoningai nušvietė įvykių eigą ir Europos skaitytoją supažindino su svarbiausiais lietuvių ir lenkų karo vadais bei jų kariniais nuopelnais. Tokiomis autoriaus intencijomis aiškinu kiek netikėtą, tarytum simetrijos ir kompozicinės harmonijos stokojančią poemos struktūrą: eil. 1–272 apima mūšio apdainavimas, eil. 273–328 – Lenkijos, o eil. 329–732 – Lietuvos karo vadų bei jų nuopelnų pašlovinimas.

Poetas įgudusiai valdo diskurso tėkmę, prireikus jį greitindamas arba lėtindamas. Didindamas pasakojimo tempą, jis pasitelkia ekspresyvius tarinius, vartoja tik tiek detalių (pažyminių, aplinkybių ir kt.), kiek užtenka vaizdui sukurti, mintis reiškia lakoniškomis frazemomis, o šios užima jau ne visą hegzametro eilutę, o tik jos dalį. Štai kaip visas lapkričio 10 d. vykusias kovas (multanų perėjimą į ATR kariuomenės pusę ir lenkų šturmą) poetas apdainuoja Viešpaties dešinės galybėje (eil. 210–219):

Advertunt dubiae ventura pericula sortis
Moldaviae Proceres, quos tunc fortuna locavit
Extra Turcarum munimina: Protinus ergo
Instructam ducunt aciem, castrisqve repente
Egressi, damnant Thracem, tum colle potitur
Nostra phalanx, hostemqve suis sine fine lacessit
Tormentis: volitant passim cum murmure rauco
Fulmina, crebrescunt ignes, circumflua vexat
Vndiqve solicitos clades; nostratibus ampla
Spes favet auxilijs; palmam victoria spondet.

(Mato nepatikimos sėkmės pavojų multanų
ponai, likimo valia atsidūrę turkų stovykloj,
tad iš karto iš jos kautynėms paruoštus vyrus
išveda ir tuo pačiu pralaimėjimui Traką pasmerkia[1]:
puola mūsų vora, be vargo užima kalvą
ir turkus ištisai iš patrankų ima daužyti:
garma ugnies sviediniai, dusliai dundėdami, oru
plinta liepsnos visur, ir visur išsigandusius skina
visa užplūdus žūtis, o mūsiškiams vilties dar priduoda
tąkart nauja parama, ir jau pergalė žada jiems palmę.)

Įveikę turkų pasipriešinimą ir privertę juos bėgti, lenkų ir lietuvių pulkai netrukus, lapkričio 11 d., pasiekė pergalę. Vis dėlto poetas neskuba vaizduoti pergalingo kautynių finalo. Jis lėtina pasakojimą, įterpdamas išplėtotų palyginimų, sukurtų imituojant Vergilijų ar kitus Romos poetus (eil. 227–250):

Fit via vi, rumpunt aditum, primosqve trucidant
Illapsi; fodiuntqve suo mucrone medullas.
Non sic aggeribus ruptis, violentior amnis
Evolat, aduersamqve trahens cum gurgite molem
Invadit frugem Cereris, camposque per omnes
Cum stabulis armenta trahit, comitatur ubiqve
Magna gradum labes, et digna stupore ruina.
Nec sic Arctois Aquilo densatus ab oris
AEolia de sede ruit, fatale daturus
Exitium; strident sylvae saevitqve tridenti
Spumeus, atqve imo Nereus ciet aequora Ponto.
Nec mora, nec requies, rumpuntur nescia vinci
Corpora Bistonidum, totis in vulnera praeceps
Viribus hostis abit, resonant clamore recessus;
Sanguine terra madet, latos huic hasta per armos
Acta tremit, duplicatqve gravem transfixa dolorem,
Hic caput et galeam violento cominus ense
Perdidit; hunc texit telorum ferrea moles;
Illum calcat eqvus; pugnax in flumina praedo
Alter jit; tepidum frustra de vulnere contum
Ille rapit, vertex illi pectusqve fatiscit,
Perqve cavas nares, auresque oculosque cerebrum
Molle fluit, fissoqve alius fatalior osse,
Fronte quatit terram, et crassum vomit ore cruorem.

(Kelią nutiesia jėga, pirmuosius gynėjus išžudo[2],
ir kalavijai lengvai lig pat kaulų čiulpų jiems ten skverbės.
Lygiai taip dambų vartus išvertus šniokščianti upė
priekin grėsmingu srautu išvien sūkuriuodama garma,
puola Cereros vaisius, per laukus užtvindytus tįsia
tvartus ir jaučių maitas, ir visur jos nueitą kelią
žymi baisi pražūtis ir šiurpti verčiančios mirtys[3].
Lygiai nuo šiaurės kraštų iš Eolo buveinės atklydęs,
lekia laukais uvėrus Akvilonas, sėdamas mirtį,
braška miškai jo kely, o įtūžęs putotas Nerėjas
tridančiu švaistos ir jau patį Pontą verčia iš dugno[4].
Nėr kada gaišt ar ilsėt[5]: nepatirsiantys pergalės trakai
žemėn parbloškiami, sužalojimų jūroje skęsta
priešas visu smarkumu, pasigirsta bėgančių klyksmas,
ir dirvonai krauju nusidažo: suvirpa įsmigus
ietis vienam į pečius, ir jo kūną skausmas suriečia[6],
tam nurėžia šveitrus kalavijas ir galvą, ir šalmą,
tą geležinė strėlių papliūpa palaidoja stačią,
žirgas štai trypia aną, o štai tas kaip vaidingas plėšikas
žengia į upės bangas, iš žaizdos dar mėgina ištraukti
šiltą ietigalį, bet sūkurys jo krūtinę jau rimdo,
o per abidvi akis, per ausis ir šnerves tik alma
smegenys jam su krauju[7], o tas trenkiasi galva į žemę,
persmeigtas kalaviju, ir tirštu krauju beliaukoja.)

Poemoje apstu meninės kalbos priemonių: tropų, pirmiausia metonimijų bei metaforų, palyginimų, antropomorfizacijų, personifikacijų, prozopopėjų, simbolių, aliuzijų ir kitų. Nurodysiu keletą svarbesnių. Talpia Tūro vyskupo metafora poetas įvardijo Respublikai finansinės paramos suteikusią Romos Katalikų Bažnyčią ir pergalės datą – lapkričio 11 d. (Šv. Martyno dieną, eil. 220–223). Viename įmantriame epizode poetas savo plunksną pavadina „mūsų ginklu“, o nuo Mykolo Kazimiero Radvilos rankos kritusį turkų pašą – Galijotu. Tai jam leidžia toliau kurti paralelę ir minėti „Jeruzalės posmus“ (Dovydo psalmes), o pabaigoje savo poetinį talentą pavadinti „mūsų Sionu“ (eil. 404–409):

Parce, David, si tela tuo nostratia telo
AEquiparem: nam dum Goliat prosternis ad amnem
Podoliae, MICHAEL, Solymaeis aemula metris
Sion nostra tuum referet sub sidera plausu
AEterno gladium, signumqve perennibus odis,
Quod manui Geticae, dextra meliore capessis.

(Dovydai, man dovanok, kad mūsų ginklą su tavo
lyginu šiandien, nes kai Galijotą Podolėj prie upės
patiesei, Mykolai, tu, tai Jeruzalės posmų varžovas
mūsų Sionas nuo šiol amžinom katutėm į dangų
tą kalaviją vis kels, o savo odėmis aukštins
ženklą, kurį iš nagų bistonidams išplėšei mūšy.)

Dėmesio nusipelno keliomis prasmėmis vartojamas laisvės tropas. Eil. 31 po juo slepiasi Abiejų Tautų Respublika, eil. 64–65 – ATR ir (arba) ypatinga šią valstybę iš kitų išskyrusi socialinio bei politinio gyvenimo padėtis, kai individas sąmoningai nevaržomas veikti įstatymų ir normų apibrėžtomis aplinkybėmis (Visuotinė lietuvių enciklopedija 2001–2015, 11:443), eil. 103–105 – visa ATR arba turkų užimtoji jos dalis.

Tos Laisvės daliai ir dalininkei Lietuvai poetas irgi paskyrė ilgą šviesų epizodą, kuriuo pereina nuo lenkų prie lietuvių karvedžių pagerbimo (eil. 335–362):

Fers aequo tantum studio, Litvania, cultum
O mihi prae reliqvis Regio notissima, Tellus
Marte potens, excelsa viris, Heroibus ampla,
Magnorum faecunda Parens Procerumqve Ducumqve,
Imperij columen, Parnassi gloria, nutrix
Virtutum, Themidisqve sacrae cultissima Mater.
Fors erasse minus potui cum ferre Polonis
Primatum cuperem; nam te voluisse clienti
Constabat Phoebo, magnis ne sueta deessent
Hospitibus documenta tui, ritusqve favoris.
Sunt illis primi accubitus, et primus in aula
Restat vbiqve locus, pariter procedere Musa
debuit et legi proprium substernere sensum.
Iam redit officium, fontes reserantur, et vber
Vena fluit, calidaeqve siti mavortis opimos
Dat latices; gustet fervor dipsetica corde
Pulsurus: Iucunda tamen praedico fluenta
Defore; cum tot alit Patriae Gediminia virtus
Heroes, tantumqve decus, cui rata Thaliae
Flumina sufficiant! surrecto Castalis vnda
Impete sistit onus, timido terrente datura
Obsequium, tenuemqve pudet decurrere venam.
Non desunt Fabij, cernuntur Numina magna
Roboris Alcidae, Dentatus? Scaevola, Theseus,
Manlius, atqve novae domitor sine fraude Medusae
Litvana nascuntur humo. Si Livor iniqva
Invidus ora premit, supplet dispendia vindex
Fama virûm digitoqve polis et codice monstrat.

(Nusipelnai sau tokios pagarbos už vienodą uolumą,
Lietuva, man iš visų pati mieliausioji žeme,
Marsu galinga, kariais įžymi ir herojais turtinga,
davus pasauliui tiek daug didžių kunigaikščių ir ponų,
šlove Parnaso, didžios valstybės kolona, dorybių
auklėtoja ir šventos Temidės šviesiausia motule!
Gal nesuklydau labai, kad lenkams teikiau pirmenybę:
Febo klientui daugiau negu aišku, kad, Lietuva, troškai
savo didingus draugus užganėdinti, kad jiems nestigtų
tavo gilios pagarbos įprastų ženklų bei reiškimo.
Pirmosios kėdės visur, o rūmuos – ir pirmosios vietos
jiems juk priklauso, todėl privalu ir Mūzai taip elgtis
ir palenkti tokiam reikalavimui pojūčius savo.
Darbas prasideda vėl, atsiveria versmės, ir alma
vėl vandeninga srovė, ji Marso troškulį rimdo
gurkšniais sočiais, kad aistra širdy imtų plakti!
Aš iš anksto sakau, kad srovė ši suteiks malonumo,
nes Gedimino narsa tėvynei šitiek herojų
duoda ir šitiek garbės – kad tik tekančių Talijos upių
viskam užtektų! Veržliom bangom Kastalijos šaltinis
pakelia naštą, idant srove pagarbia nuolankumą
savo pareikštų, ir tuo paskatina talentą menką!
Fabijų[8] šičia gana, čia krinta didingi Alkido
galios ženklai į akis; Scevolà, Dentatas, Tesėjas,
Manlijus, įkandin jo – ir naujosios Medūzos žudikas
gimsta lietuvių šaly. Bet jei piktas Pavydas dar čiaupia
priešiškas lūpas, visvien atmokėtojas Gandas padengia
žalą kariams ir pirštu bei knyga juos įamžina poliams.)

Kūrinio originalumui nėmaž nekenkia paslėptos Romos poetų citatos ar imituojamos vietos. Citatų Viešpaties dešinės galybėje nedaug: VdD 54: „Gorgones, Harpyiaeque et forma tricorporis vmbrae“, pacituota Vergilijaus Aen. VI, 289, VdD 97: „Quid loquor“, – Vergilijaus Aen. IV, 595 (dar žr.: Ovidijaus Trist. V, 10, 51), VdD 122: „Interrea magnum sol circum volvitur annum“, – Vergilijaus Aen. III, 284, VdD 168: „Heu dolor! Heu lachrymae!“ – Silijaus Italiko Pun. V, 190 (X, 222), VdD 195–196: „stat ferri acies mucrone corusco ‖ Stricta“, – Vergilijaus Aen. II, 333, VdD 220: „Tempus erat, quo“, – Vergilijaus Aen. II, 268, VdD 227: „Fit via vi, rumpunt aditum, primosque trucidant“, – Vergilijaus Aen. II, 494, VdD 248–249: „Perqve cavas nares, auresque oculosque cerebrum ‖ Molle fluit“, – Ovidijaus Metam. XII, 435–436, VdD 369–370: „fortia bello ‖ Pectora“, – Vergilijaus Aen. VIII, 150–151, VdD 414: „nimbosus Orion“, – Vergilijaus Aen. I, 535, o VdD 497: „Hic ille est“, – Silijaus Italiko Pun. XIII, 763.

Imituojamų Romos autorių ir kūrinių gausiau, tačiau tuo irgi nepiktnaudžiaujama. VdD 24–25: „Invida sors, Lechicum magnis exhauserat orbem ‖ Cladibus“, imituojama Stacijaus Achill. I, 441: „Iam Pelopis terras Graiumque exhauserat orbem“ („Jau jis ištuštino Pelopo žemes ir graikų pasaulį“), VdD 51: „Fax stimulat fibras, facies torquata colubris“, – Ovidijaus Epist. II, 119–120: „adfuit Allecto brevibus torquata colubris, ‖ suntque sepulcrali lumina mota face!“ („Atlėkė ir Alekto, apsivijus gyvatėmis plaukus, ‖ Ir gedulingi deglai plaikstėsi jos delnuose“, E. Ulčinaitės vertimas; Ovidius 2011, 13), VdD 85–86: „Velut horrida nimbis ‖ Tempestas super arva ruit“, – Kalpurnijaus Siciliečio Eclog. V, 107–108: „licet horrida nimbis ‖ instet hiems“ („nors artinas baisi debesimis žiema“; dar žr.: Silijaus Italiko Pun. I, 134–135), VdD 138–140: „Ceu sedibus imis ‖ Vna Eurusque Notusque ruunt, creberque procellis ‖ Africus, et magnos volvunt ad littora fluctus“, – Vergilijaus Aen. I, 84–86: „a sedibus imis ‖ una Eurusque Notusque ruunt creberque procellis ‖ Africus et magnos uoluunt ad littora fluctus“ („iš pat gelmenų prasiveržęs, ‖ Euras ir Notas susyk, ir Afrikas vėtrom audringom, ‖ Ir bangų didžiulius į krantą ritino kalnus“, A. Rukšos vertimas; Vergilius 2015, 151), VdD 157–159: „Fluctuat omnis ager, late splendentia pulsu ‖ Scuta sonant; planis crebrescit ahenea campis ‖ Sylva“, – Vergilijaus Georg. II, 280–282: „explicuit legio et campo stetit agmen aperto, ‖ derectaeque acies ac late fluctuat omnis ‖ aere renidenti tellus“ („legionas ‖ Skleidžia plačiai, ir lygmėj atviroj vora išrikiuota, ‖ Ištiestos eilės kovos, ir visa plačiausiai banguoja ‖ Žėrinti žemė variu“, A. Rukšos vertimas; Vergilius 2015, 101), VdD 229–233: „Non sic aggeribus ruptis, violentior amnis ‖ Evolat, aduersamqve trahens cum gurgite molem ‖ Invadit frugem Cereris, camposque per omnes ‖ Cum stabulis armenta trahit, comitatur ubiqve ‖ Magna gradum labes, et digna stupore ruina“, – Vergilijaus Aen. II, 496–499: „non sic, aggeribus ruptis cum spumeus amnis ‖ exiit oppositasque euicit gurgite moles, ‖ fertur in arua furens cumulo camposque per omnis ‖ cum stabulis armenta trahit“ („Ką čia palyginsi upę, kur, pylimą aukštą pralaužus, ‖ Veržiasi srautais smarkiais ir verčia užtvankas tvirtas, ‖ Kliokia verpetais per lygius laukus ir, pagriebus ant kelio, ‖ Neša jaučius su kūtėm“, A. Dambrausko vertimas; Vergilius 1967, 44), VdD 383–388: „Qualis vbi ad terras abrupto sidere nimbus ‖ It mare per medium. Miseris heu praescia longe ‖ Horrescunt corda agricolis, dabit ille ruinam ‖ Arboribus, clademque satis, ruet omnia late; ‖ Talis in adversos validum, CASIMIRE, Gelonos ‖ Agmen agis“, – Vergilijaus Aen. XII, 451–457: „qualis ubi ad terras abrupto sidere nimbus ‖ it mare per medium (miseris, heu, praescia longe ‖ horrescunt corda agricolis: dabit ille ruinas ‖ arboribus stragemque satis, ruet omnia late), ‖ ante uolant sonitumque ferunt ad litora uenti: ‖ talis in aduersos ductor Rhoeteius hostis ‖ agmen agit“ („Tarsi liūtinga audra, subjurus dangui, žemynan ‖ Jūrom atūžia plačiom. Varguoliam, vaje, laukininkam ‖ Širdys nutirpo tirpte, iš anksto nujaučiantiem grėsmę. ‖ Pasėlius ji ir medžius išvartys, siaubs viską aplinkui; ‖ Taip į priešą veržliai vadovas narsus roitėjietis ‖ Veda voras“, A. Rukšos vertimas; Vergilius 2015, 455) ir kt. Šie autoriai ir šie kūriniai žymi stiprų klasikinį Viešpaties dešinės galybės diskurso pamatą ir puikų humanitarinį jo autoriaus išsilavinimą.

Apibendrinimas. 1673 m. lapkričio 11 d. Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės prie Chotino sumušė didelį Osmanų armijos korpusą, o 1674 m. sausio 14 d. Vilniuje išėjo šią pergalę lotynų kalba įamžinusi herojinė poema Viešpaties dešinės galybė. Į lietuvių kalbą pirmą kartą ją išvertė ir lietuvių skaitytojams pristatė literatūros istorikas, pedagogas ir vertėjas Benediktas Kazlauskas (1909 I 24–1995 IV 24). 1974 m. moksliniame žurnale Knygotyra jis publikavo Viešpaties dešinės galybės vertimą ir straipsnį apie šį kūrinį ir jo autorių (Kazlauskas 1974).

Herojinė poema Viešpaties dešinės galybė buvo pirmas, bet ne vienintelis veikalas, įamžinęs 1673 m. Chotino pergalę. Be jo ir po jo, Lietuvoje pasirodė dar trys herojinės poemos lenkų kalba: kunigo Motiejaus Ignoto Kuligovskio (m. po 1699) Galingojo Marso garsas (Kuligowski 1675), dviem laidomis Slucke tais pačiais 1674 m. pasirodžiusi arijono Zbignevo Morštino (1622, 1627 ar 1628–1689 XII 13) Šlovinga Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių pergalė prieš turkus (Morsztyn 1674; Ivanovič 1998, 107–108) ir Stepono Jono Šliženio (1650–1707) Turkams turkų krauju išmokėta duoklė (Ślizień 1674). Visos jos irgi sulaukė tyrėjų dėmesio (Nowak-Dłużewski 1980, 66–72; Nowicka-Struska 2011; Ryba 2017, ir kt.).

Dėl autorystės poema Viešpaties dešinės galybė nusipelnė naujo atskiro tyrimo. Mat be jos, knygoje išspausdinta dedikacija LDK kariuomenės vadams, pasirašyta Vilniaus akademijos studento Jokūbo Beneto (Bennet, m. 1730), ir Chotino mūšio panoraminis vaizdas, sukurtas dailininko Lauryno Kščonovičiaus (Krzczonowicz, apie 1650–1704). Poemos autorius veikiausiai kitas, nei nurodyta antraštiniame lape. Juo siūloma laikyti tuo metu poetiką Vilniaus jėzuitų akademijoje dėsčiusį Andriejų Grinkevičių (Hrynkiewicz, 1647 VIII 25–1707 VI 20). 1664 VIII 14 Vilniuje įstojęs į Jėzaus Draugiją, jis studijavo, o vėliau ir pats dėstė įvairias disciplinas jėzuitų Vilniaus, Varšuvos, Polocko ir Nesvyžiaus mokymo įstaigose. Nuo 1686 m. iki mirties jis gyveno Varšuvos profesų namuose ir ten ėjo įvairias pareigas. Buvo talentingas pamokslininkas. Rankraščiuose išliko jo paskaitų ir pamokslų, tačiau jam gyvam esant buvo išspausdinta tik poema Viešpaties dešinės galybė. Joje apdainuota 1672–1673 m. karinė kampanija, pasibaigusi Chotino mūšiu. Be kautynių, šiame kūrinyje paminėti ir pagerbti žymesnieji Abiejų Tautų Respublikos karvedžiai ir karininkai: Lenkijos didysis etmonas Jonas Sobieskis, lauko etmonas Dmitrijus Jurgis Višnioveckis, Lietuvos didysis etmonas Mykolas Kazimieras Pacas, lauko etmonas Mykolas Kazimieras Radvila ir kiti asmenys.

Poema sukurta įgudusia ranka. Tai rodo meninis kūrinio pasaulis, kalba ir stilius. Poemoje apstu meninės kalbos priemonių: tropų, pirmiausia metonimijų bei metaforų, palyginimų, antropomorfizacijų, personifikacijų, prozopopėjų, simbolių, aliuzijų ir kitų. Autorius sumaniai valdo kalbos tėkmę, kur reikia ją sulėtindamas, o kur reikia – pagreitindamas. Tam jis, be kitų dalykų, pasitelkia Romos poetus: poemoje cituojami ar imituojami įvairūs Horacijaus, Juvenalio, Lukano, Lukrecijaus, Ovidijaus, Stacijaus, Tibulo, Vergilijaus ir kitų dainių kūriniai. Visa tai ir šiam kūriniui, ir jo autoriui leidžia Lietuvos lotyniškosios literatūros istorijoje užimti aukštą vietą.

ŠALTINIAI

Andreas Hrynkiewicz. s.a. Archivum Romanum Societatis Iesu, Lith. 62, p. 747–748.

Andriejus Grinkevičius (Hrynkiewicz). s.a. Centrinės Europos jėzuitų provincijos Vilniaus     archyvas, F. 149, ap. 13, b. 5.

Centralni Katalog Poloników XVII–XVIII w. (skyrius Beni–Beri). Žiūrėta 2023, spalio 26. https://polona.pl/item-view/b7d84cb4-9fa4-494a-83fd-9b9dc4a28840?page=104.

Classical Latin Texts: A Resourse Prepared by The Packard Humanities Institute. Žiūrėta 2023, rugpjūčio 16–spalio 14. https://latin.packhum.org.

Database of Latin Dictionaries. Žiūrėta 2023, lapkričio 22. http://clt.brepolis.net/dld/Dictionaries/Search.

Index librorum Latinorum saeculi septimi decimi = XVII a. lotyniškų knygų sąrašas = Список латинских книг XVII в. = Wykaz łacińskich książek z XVII w. = Index der Bücher in der lateinischen Sprache des 17. Jahrhunderts. 1983. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direkcija.

Kirčiuoklis. Žiūrėta 2023, rugpjūčio 16–spalio 14. https://kalbu.vdu.lt/mokymosi-priemones/kirciuoklis.

Kuligowski, Mateusz Ignacy. 1675. Dźwięk Marsa walecznego, z walney expedycyey Chocimskiey, y z otrzymanego w roku 1673. nad turkami zwycięstwa. Przez xiędza Matheusza Ignacego Kuligowskiego. W Wilnie: W Druk. Oyców Franciszkanów.

Kwiatkiewicz, Jan. 1674. Laurus prodroma ad coronam, seu Carmen triumphale victori Orientis. A Polona Societate Iesu. S.l. https://polona.pl/preview/4c349864-9798-426b-b0e3-0e94996ee53a.

Morsztyn, Zbigniew. 1674. Sławna victorya nad turkami od woysk koronnych, i Wielkiego Xięstwa Litewskiego, pod Choćimiem otrzymana w dźień Swiętego Marćina 1673. [Słuck: Druk. Radziwiłłowska]. https://polona.pl/preview/c831676a-b7f7-480c-973d-32af4df036f4.

Narbutas, Sigitas et Daiva Narbutienė. 1998. XVII a. Lietuvos lotyniškų knygų sąrašas = Index librorum Latinorum Lituaniae saeculi septimi decimi. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Pošakauskis (Poszakowski), Jonas. De viris illustribus Provinciae Lituaniae. [saec. XVIII]. Archiwum Prowincji Polski Południowej Towarzystwa Jezusowego (sekant t. Ludwiku Piechniku SJ: Archivum Societatis Iesu Cracoviense) 1536.

Sinonimų žodynas. Žiūrėta 2023, rugpjūčio 16–spalio 14. https://ekalba.lt/sinonimu-zodynas.

Ślizień, Stefan Jan. 1674. Haracz krwią turecką turkom wypłacony, abo Relacya dwuletnich prac woyska koronnego y Wielkiego Xięstwa Litewskiego. Przez Stephana Iana Sliznia. W Wilnie: W Drukarni Akademickiey Soc. Iesu. https://kolekcijos.biblioteka.vu.lt/objects/VUB01_000551652#00001.

Virtus dexterae Domini in virtute Polonorum Lituanorumque ostensa. 1674. A Iacobo Bennet Equite Lituano, et Academico Vilnensi. Vilnae: Typis Academicis. http://elibrary.mab.lt/handle/1/299.

 

LITERATŪRA

 

Akademijos laurai. 1997. Parengė Morkus Svirskas ir Irena Balčienė. Įvadą parašė Romanas Plečkaitis. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

Bobiatyński, Konrad. 2008. Michał Kazimierz Pac – wojewoda wileński, hetman wielki litewski: Działalność polityczno-wojskowa. Warszawa: Wydawnictwo Neriton.

Bobiatyński, Konrad. 2014. „W drodze pod Chocim: Litewskie przygotowania do wojny przeciwko turkom w 1673 roku“. In Studia z dziejów Wielkiego Księstwa Litewskiego (XVI‒XVIII wieku). Pod redakcją Sławomira Górzyńskiego i Mirosława Nagielskiego, 27‒47. Warszawa: Wydawnictwo DiG.

Bobiatyński, Konrad. 2022. „Lietuvos husarai didžiųjų 1648–1676 m. karų laikotarpiu: skaičiai, organizacija, kovos taktika“. Karo archyvas 37:7–45. https:// doi.org/10.47459/ka.2022.37.1.

Bojeris, Laurencijus. 1981. Karolių mūšis = Carolomachia: Vertimų tekstai studijuojantiems lotynų kalbą: (Metodinės rekomendacijos). Iš lotynų kalbos vertė Benediktas Kazlauskas. Vilnius: Vilniaus V. Kapsuko universitetas.

Bojeris, Laurencijus. 1992. Karolomachija = Carolomachia. Iš lotynų kalbos vertė Benediktas Kazlauskas. Vilnius: Vaga.

Bumblauskas, Alfredas, Sigitas Jegelevičius, Benediktas Juodka, Algirdas Jakubčionis, Mečislovas Jučas, Liudas Jovaiša, Antanas Kulakauskas et al. 2009. Alma Mater Vilnensis: Vilniaus universiteto istorijos bruožai: Kolektyvinė monografija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

Catullus, Gaius Valerius. 1969. Lyrika. Iš lotynų kalbos vertė, straipsnį ir paaiškinimus parengė Henrikas Zabulis. Vilnius: Vaga.

Estreicher, Karol. 1891. Bibliografia polska. T. 12, [Lit. A. B.]. Kraków: Czcionkami Drukarni Uniwersytetu Jagiellońskiego.

Estreicher, Karol. 1901. Bibliografia polska. T. 18, Lit. H. I. Kraków: Czcionkami Drukarni Uniwersytetu Jagiellońskiego.

Grzebień, Ludwik. 1996. Encyklopedia wiedzy o jezuitach na ziemiach Polski i Litwy, 1564‒1995. Kraków: Wydawnictwo WAM.

Horatius Flaccus, Quintus. 1936. Ars poetica. Išvertė A. Churginas; invadą parašė prof. Pr. Brenderis. Kaunas: Švietimo m-jos knygų leidimo komisijos leidinys.

Horatius Flaccus, Quintus. 1977. Lyrika. Iš lotynų kalbos vertė Henrikas Zabulis. Vilnius: Vaga.

Husovianas, Mikalojus. 1977. Giesmė apie stumbrą = De statura, feritate ac venatione bisontis carmen. Lituanistinė biblioteka 19. Iš lotynų kalbos vertė Benediktas Kazlauskas. Vilnius: Vaga.

Ivanovič, Marija. 1998. XVII a. Lietuvos lenkiškos knygos = Polska książka na Litwie w XVII w.: Kontrolinis sąrašas. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Bibliografijos ir knygotyros centras.

Juvenalis, Decimus Junius. 1983. Satyros. Iš lotynų kalbos vertė Aleksandra Bendoriūtė. Vilnius: Vaga.

Kazlauskas, Benediktas. 1963. „Mikalojus Husovianas ir jo giesmė apie stumbrą“. Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Literatūra 6:141‒181.

Kazlauskas, Benediktas. 1965. „Jono Radvano poema Radviliada“. Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Literatūra 8:277‒303.

Kazlauskas, Benediktas. 1974. „Trys šimtai metų Vilniaus akademijos leidiniui: Jokūbas Benetis Virtus dexterae Domini…, 1674 m.“ Knygotyra 4 (11): 113–146.

Kołodziejczyk, Dariusz. 1994. Podole pod panowaniem tureckim: Ejalet Kamieniecki, 1672–1699. Warszawa: Oficyna Wydawnicza Polczek Polskiego Czerwonego Krzyża.

Liškevičienė, Jolita. 2005. „Kščonovičius Laurynas“. In Lietuvos dailininkų žodynas. T. 1, XVI–XVIII a.. Sudarytoja ir atsakomoji redaktorė Aistė Paliušytė, 161–162. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas.

Lucretius Carus, Titus. 2020. Apie daiktų prigimtį. Lotyniško teksto redakcija ir vertimas M. Račkausko. Vilnius: Obuolys.

Martialis, Marcus Valerius. 1998. Epigramos. Vertė Aleksandra Teresė Veličkienė. Vilnius: Baltos lankos.

Narbutienė, Daiva, Violeta Radvilienė et Dalia Rauckytė-Bikauskienė. 2007. XVI–XVII a. lituanika Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje = Lithuanica saeculi sexti decimi et septimi decimi ex Bibliotheca Academiae Scientiarum Lithuaniae: Katalogas. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Nowak-Dłużewski, Juliusz. 1980. Okolicznościowa poezja polityczna w Polsce: Dwaj królowie rodacy. Z rękopisu wydał, opracował i posłowiem opatrzył Stefan Nieznanowski. Warszawa: Instytut Wydawniczy Pax.

Nowicka-Struska, Anna. 2011. „Dźwięk Marsa walecznego Mateusza Kuligowskiego w kontekście utworów pochocimskich 1673 roku“. Senoji Lietuvos literatūra 32:155–180. http://www.llti.lt/failai/SLL32_Straipsniai_Struska.pdf.

Orłowski, Damian. 2007. Chocim 1673. Historyczne bitwy. Warszawa: Bellona.

Ovidius Naso, Publius. 1979. Metamorfozės. Iš lotynų kalbos vertė Antanas Dambrauskas. Vilnius: Vaga.

Ovidius Naso, Publius. 2011. Herojų laiškai. Iš lotynų kalbos išvertė Eugenija Ulčinaitė. Vilnius: Mintis.

Ovidius Naso, Publius. 2016. Liūdesio elegijos. Iš lotynų kalbos vertė Eugenija Ulčinaitė. Vilnius: Alma littera.

Piechnik, Ludwik. 1984–1990. Dzieje Akademii Wileńskiej. 4 t. Rzym: Institutum Historicum Societatis Jesu.

Poczobut-Odlanicki, Jan Władysław. 1987. Pamientnik, [1640–1684]. Opracował Andrzej Rachuba. Warszawa: Czytelnik.

Proišhofas, Jonas Antanas. 2009. Akademijos laurais žydintis Jogailos ir Batoro Vilniaus universitetas = Universitas Vilnensis, Jagiellonico-Batoreana Laurearum Academicarum Florida. Iš lotynų kalbos vertė Evaldas Grigonis. Fontes Historiae Universitatis Vilnensis. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Psalmių knyga: Vertimas lietuvių kalbon. 1949. Parūpino dr. Juozapas Skvireckas. Stuttgart: Lux.

Rachuba, Andrzej. 1979. „Pac Piotr Michał h. Gozdawa“. In Polski Słownik Biograficzny. T. 24, 744–745. Wrocław et al.: Zakład Narodowy imienia Ossolińskich; Wydawnictwo Polskiej Akademii Nauk.

Ragauskas, Aivas. 2019. „Tarp Kėdainių ir Tobago: škotai Benetai Naujamiestyje. XVII a. antroji pusė“. In Iš Panevėžio praeities: Šeimos portretas istorijos kontekste: XXI konferencijos pranešimai, 30–74. Panevėžys: Panevėžio kraštotyros muziejus.

Ryba, Renata. 2017. „Obraz kampanii chocimskiej z perspektywy litewskiego poety żołnierza, Stefan Jan Ślizień: Haracz krwią turecką wypłacony“. Ślaskie Studia Polonistyczne 2 (10): 51–65. https://rebus.us.edu.pl/bitstream/20.500.12128/6266/1/Ryba_obraz_kampanii_chocimskiej_z_perspektywy.pdf.

Sarbievijus, Motiejus Kazimieras. 1995. Lemties žaidimai=Ludi Fortunae: Poezijos rinktinė. Parengė, įvadą ir komentarus parašė Eugenija Ulčinaitė; vertė iš lotynų į lietuvių kalbą O. Daukšienė et al.; vertė iš lietuvių į anglų kalbą R. Sakalaitė. Vilnius: Baltos lankos.

Sarbievijus, Motiejus Kazimieras. 2009. Akmens pašventinimas (Sacra Lithothesis): Šaltinio publikacija. Iš lotynų kalbos vertė, įžanginį straipsnį ir komentarus parašė Skirmantė Šarkauskienė. Vilnius: Vilniaus universitetas.

Skorobohaty, Aleksander D. 2000. Diariusz. Opracował Tadeusz Wasilewski. Warszawa: Wydawnictwo DiG.

Sommervogel, Carlos. 1890. Bibliothèque de la Compagnie de Jésus. T. 1, Abad–Boujart. Bruxelles: Oscar Schepens; Paris: Alphonse Picard.

Sommervogel, Carlos. 1893. Bibliothèque de la Compagnie de Jésus. T. 4, Haakmen–Lorette. Bruxelles: Oscar Schepens; Paris: Alphonse Picard.

Šrėteris, Adomas. 1969. „Giesmė apie Lietuvos upę Nemuną“. Iš lotynų kalbos vertė Benediktas Kazlauskas. Mūsų gamta, nr. 10, 17‒18, 38.

Šventasis Raštas Senojo Testamento. 1923. Vertė ir komentorių pridėjo vyskupas Juozapas Skvireckas. T. 3. [1-oji laida]. Kaunas: Šv. Kazimiero Draugijos leidinys Nr. 311.

Šventasis Raštas Senojo Testamento. 1958. Vertė ir komentorių pridėjo Kauno arkivyskupas metropolitas Juozapas Jonas Skvireckas. T. 2. 2-oji laida. Roma: J. Končius.

Šventasis Raštas. 1990. Iš lotynų kalbos vertė arkivyskupas Juozapas Jonas Skvireckas. T. 2. 3-iasis leid. Vilnius: Vaga.

Šventasis Raštas: Senasis ir Naujasis Testamentas. 2011. Vertimas iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų. 4-asis leid. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai.

Tibullus, Albius. 1993. Elegijos. Vertė, įžangą ir paaiškinimus parašė Dalia Dilytė. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

Ulčinaitė, Eugenija et Albinas Jovaišas. 2003. Lietuvių literatūros istorija, XIII‒XVIII amžius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Urzędnicy centralni i dostojnicy XIV‒XVIII wieku: Spisy. 1994. Opracowali Henryk Lulewicz i Andrzej Rachuba. Kórnik: Biblioteka Kórnicka.

Urzędnicy Wielkiego Księstwa Litewskiego: Spisy. 2003. Pod redakcją Andrzeja Rachuby; opracowali Henryk Lulewicz et al. T. 4, Ziemia smoleńska i województwo smoleńskie, XIV‒XVIII wiek. Warszawa: Wydawnictwo DiG.

Urzędnicy Wielkiego Księstwa Litewskiego: Spisy. 2004. Pod redakcją Andrzeja Rachuby; opracowali Henryk Lulewicz et al. T. 1, Województwo wileńskie, XIV‒XVIII wiek. Warszawa: Wydawnictwo DiG.

Urzędnicy Wielkiego Księstwa Litewskiego: Spisy. 2007. Pod redakcją Andrzeja Rachuby; opracowali Henryk Lulewicz et al. T. 2, Województwo trockie, XIV‒XVIII wiek. Warszawa: Wydawnictwo DiG.

Urzędnicy Wielkiego Księstwa Litewskiego: Spisy. 2015. Pod redakcją Andrzeja Rachuby; opracowali Henryk Lulewicz et al. T. 3, Księstwo żmudskie, XV‒XVIII wiek. Warszawa: Wydawnictwo DiG.

Urzędnicy Wielkiego Księstwa Litewskiego: Spisy. 2018. Pod redakcją Andrzeja Rachuby; opracowali Henryk Lulewicz et al. T. 5, Ziemia połocka i województwo połockie, XIV‒XVIII wiek. Warszawa: Instytut Historii PAN.

Urzędnicy Wielkiego Księstwa Litewskiego: Spisy. 2019. Pod redakcją Andrzeja Rachuby; opracowali Henryk Lulewicz et al. T. 9, Województwo mścisławskie, XIV‒XVIII wiek. Warszawa: Wydawnictwo DiG.

Urzędnicy Wielkiego Księstwa Litewskiego: Spisy. 2020. Pod redakcją Andrzeja Rachuby; opracowali Henryk Lulewicz et al. T. 8, Ziemia brzeska i województwo brzeskie, XIV‒XVIII wiek. Warszawa: Wydawnictwo DiG.

Veličkienė, Aleksandra. 1995. Antikos mitologijos žinynas. Kaunas: Šviesa.

Vergilius Maro, Publius. 1967. Eneida. Vertė Antanas Dambrauskas. Vilnius: Vaga.

Vergilius Maro, Publius. 1971. Bukolikos. Georgikos. Vertė Antanas Dambrauskas. Vilnius: Vaga.

Vergilius Maro, Publius. 2015. Bukolikos. Georgikos. Enėjidė. Iš lotynų kalbos vertė Antanas Rukša. Vilnius: Klasikų asociacija.

Visuotinė lietuvių enciklopedija. 2001–2015. 25 t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras.

Wasilewski, Tadeusz. 1981a. „Plater Fabian h. własnego“. In Polski Słownik Biograficzny. T. 26, 653–654. Wrocław et al.: Zakład Narodowy imienia Ossolińskich; Wydawnictwo Polskiej Akademii Nauk.

Wasilewski, Tadeusz. 1981b. „Plater Jan Andrzej Henryk h. własnego“. In Polski Słownik Biograficzny. T. 26, 657–659. Wrocław et al.: Zakład Narodowy imienia Ossolińskich; Wydawnictwo Polskiej Akademii Nauk.

Įteikta 2023 m. lapkritį

[1] Orig. „Moldaviae proceres“ – minimi Multanų, arba Muntenijos, didikai (Multanai, Muntenija – istorinė sritis Rumunijoje, rytinė Valakijos dalis). Lapkričio 10 d. Karūnos didžiajam etmonui J. Sobieskiui pasidavė ir į lenkų kariuomenės pusę perėjo turkų pusėje buvęs didelis multanų dalinys, vadovaujamas Grigaliaus Gikos (Grigore I Ghika, 1628–1675; Orłowski 2007, 87).

[2] Orig. „Fit via vi, rumpunt aditum, primosque trucidant“ – cituojama Vergilijaus Aen. II, 494.

[3] Orig. „Non sic aggeribus ruptis, violentior amnis ‖ Evolat, aduersamqve trahens cum gurgite molem ‖ Invadit frugem Cereris, camposque per omnes ‖ Cum stabulis armenta trahit, comitatur ubiqve ‖ Magna gradum labes, et digna stupore ruina“ – imituojama Vergilijaus Aen. II, 496–499: „non sic, aggeribus ruptis cum spumeus amnis ‖ exiit oppositasque euicit gurgite moles, ‖ fertur in arua furens cumulo camposque per omnis ‖ cum stabulis armenta trahit“ („Ką čia palyginsi upę, kur, pylimą aukštą pralaužus, ‖ Veržiasi srautais smarkiais ir verčia užtvankas tvirtas, ‖ Kliokia verpetais per lygius laukus ir, pagriebus ant kelio, ‖ Neša jaučius su kūtėm“, A. Dambrausko vertimas; Vergilius 1967, 44).

[4] Orig. „strident sylvae saevitqve tridenti ‖ Spumeus, atqve imo Nereus ciet aequora Ponto“ – imituojama Vergilijaus Aen. II, 418–419: „stridunt siluae saeuitque tridenti ‖ spumeus atque imo Nereus ciet aequora fundo“ („braška miškai, o Nerėjas putotas ‖ Tridančiu švaistos ir marių vandenis verčia iš dugno“, A. Dambrausko vertimas; Vergilius 1967, 42).

[5] Orig. „Nec mora, nec requies“ – mėgstama Romos poetų frazė, žr.: Lukrecijaus De rer. nat. IV, 227; VI, 931, 1177; Vergilijaus Georg. III, 110; Aen. V, 458; XII, 553.

[6] Orig. „latos huic hasta per armos ‖ Acta tremit, duplicatqve gravem transfixa dolorem“ – imituojama Vergilijaus Aen. XI, 644–645: „latos huic hasta per armos ‖ acta tremit duplicatqve uirum transfixa dolorem“ („Į galingus pečius paleistoji ‖ Dreba įstrigus akstis ir sopuliu raičioja kūną“, A. Rukšos vertimas; Vergilius 2015, 431).

[7] Orig. „Perqve cavas nares, auresque oculosque cerebrum ‖ Molle fluit“ – cituojama Ovidijaus Metam. XII, 435–436.

[8] Minimi keli pasižymėję Fabijų giminės konsulai: Antrojo pūnų karo metu Hanibalo pajėgas delsimu išsekinęs Kvintas Fabijus Maksimas Kunktatorius (apie 280 – 203 m. pr. Kr.) ir alobrogų gentį 120 m. pr. Kr. nugalėjęs Kvintas Fabijus Maksimas Alobrogietis (Romos konsulas 121 m. pr. Kr.). Alkidas – Alkėjo vaikaitis Heraklis. Gajus Mucijus Scevola – legendinis romėnas, 508 m. pr. Kr. pasikėsinęs į Romą apgulusį etruskų karalių Porseną. Markas Kūrijus Dentatas – garsus Romos konsulas, 280 m. pr. Kr. nugalėjęs samnitus ir sabinus, o 275 m. pr. Kr. Benevento mūšyje įveikęs Epyro karalių Pyrą. Markas Manlijus Kapitolietis – romėnų garnizono vadas, 387 m. pr. Kr. išgelbėjęs Kapitolijų nuo galų antpuolio.