Dailininkės Aleksandros Jacovskytės mintys

2023-10-27

©Marija Jure nuotrauka

Aleksandra Jacovskytė – dailininkė scenografė, grafikė, fotografė

Kūrė kostiumus Adomo Jacovskio apipavidalintiems spektakliams Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Nacionaliniame dramos teatruose, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Varšuvos teatre „Studio“, renginio „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ atidarymui, apipavidalino televizijos spektaklius, koncertus, iliustravo knygas.

Menininkė dalyvauja parodose, jos kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Vilniaus Gaono žydų muziejus. Už kostiumus spektakliui „Visada tavo. Ana Frank“ 2009 m. apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi.

Nuo vienuolikos metų Aleksandra Jacovskytė fotografuoja draugus, kolegas, pažįstamus ar nepažįstamus žmones parodų atidarymuose, įvairiuose interjeruose,Vilniaus senamiestyje. Susikaupus nemenkai darbų kolekcijai, kurioje Rimtauto Vincento Gibavičiaus, Vytauto Kalinausko, Audriaus Puipos, Mečislovo Bulakos, Antano Mončio, Algimanto Švėgždos, kitų žymių Lietuvos ir užsienio – Grišos Bruskino, Czeslawo Miloszo, Antonio Falato, Andrzejaus Strumillo – menininkų portretai, 2014 m. buvo išleistas A. Jacovskytės fotografijų albumas „Vilniaus veidai, 1963–1993“.

Pristatydama savo fotografinius Vilniaus dienoraščius menininkė sakė: „Buvau įsimylėjusi senojo Vilniaus kiemų faktūras ir žmones, su kuriais bendravau. Niekada nedirbau pagal užsakymą – juk tai tokia didžiulė atsakomybė… Visada fotografavau sau ir tik sau.

Žvelgdama šiandien į šias fotografijas, viską labai gerai atsimenu: bičiulius ir jų balsus, mūsų nuotaikas ir pokalbius. Tačiau nostalgijos tam nejaučiu – aš nesidomiu praeitimi. Vis dėlto, tose nuotraukose „sutikti“ senus pažįstamus ir bičiulius yra gera. Ir ne tik man pačiai. Jau šiais laikais surengtose parodose mačiau, kaip žmonės įdėmiai apžiūrinėja šiuos darbus, nors nuotraukų veikėjai jiems yra nepažįstami. Kur čia slypi paslaptis? Manau, kad įdomiausia pati atmosfera, sklindanti tiek iš ano laiko, kasdienių situacijų, žmonių, senojo Vilniaus aplinkos. Kažkada pamatęs mano darbus, kuriuose nesistengiau išvalyti visų dulkių, subraižymų, netobulumų, vienas bičiulis pasakė, kad šios fotografijos – kaip Vilniaus senamiestis ir kaip tas laikas. Ši mintis man labai patiko, todėl iki šiol savo darbus palieku tokius, kokie jie ir buvo. Man tai yra tikra.“

Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?

Knygos vertė – tai kitokio plačiąja prasme pasaulio atradimas, kartu patvirtinantis mano mintis. Nors daug metų beveik neskaitau beletristikos, gera kalba, stilistika, tai yra būtent literatūra (ir geras redaktorius) – labai svarbu. Skaitydama noriu jausti malonumą. 

Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Kokią nors gyvai parašytą apie žmones, meno stilius ir pan., apie tai, kas domintų, bet į ką neturi atsakymų. 

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Taip, kaip presą fotografijoms išlyginti. 

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Tikrai ne. 

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Tikriausiai skiriasi, nors daug priklauso nuo namų atmosferos ir paties žmogaus… Negalėčiau atsakyti už visą kartą, bet mano aplinkoje knyga nenustoja būti itin svarbia gyvenimo dalimi. 

Kokios knygos neskolintumėte net draugui?

Skolinčiau, tik svarbu nepamiršti, kam paskolinai. 

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Sunku pasakyti. 

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Nėra vienos šalies, gal labiausiai Vakarų Europa. 

Jei pati rašytumėte, apie ką būtų jūsų knyga?

Kartas nuo karto epizodiniai prisiminimai. 

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Sándor Márai „Wyznania patrycjusza“, Bob Dylan „Chronicles“.