Vilniaus universitete

1949–1959 m. Meilė Lukšienė dirbo Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros dėstytoja. Katedroje neginčytinu moraliniu autoritetu laikytas profesorius Vincas Mykolaitis-Putinas. Jis buvo valdžios nuolatos prižiūrimas, užkliudomas, jam taikytas atskiras moralinės globos režimas. Čia pat jam buvo lenkiamasi kaip neabejotinai didžiam žmogui. Režimo funkcionierius erzino būrelis nuolat jį supusių žmonių, tarp kurių nepavyko įterpti savo informatorių. Katedroje ilgus metus užtruko lietuvių literatūros istorijos prospekto, programų, vadovėlio svarstymas. Kruopščiai analizuoti kiekviena formuluotė, faktelis, interpretacijos galimybė. Šalia studijuotas visiems praktiškai reikalingas marksizmas. 1951–1958 m. Meilutė Lukšienė buvo katedros vedėja. Kaip prisiminė jos kolegė Vanda Zaborskaitė, vedėja kūrė nuoširdžią ir jaukią, bet kartu ir intelektualią bendro buvimo atmosferą. Suvokdama lituanistikos misiją plėtoti tautos kultūrą nepalankiomis okupacijos sąlygomis, ji pagrindinį dėmesį skyrė studentų ugdymui. Katedros dėstytojai stengėsi skatinti studentus savarankiškai ir kritiškai mąstyti, supažindinti juos su lietuvių literatūros paveldu. Užtai katedra susilaukdavo priekaištų, esą ji visą dėmesį skirianti dalykiniam ugdymui ir nepaisanti politinio studentų auklėjimo. Tai pagaliau ir atvedė į katedros išdraskymą. Prasidėjo priekabūs katedros darbuotojų paskaitų tikrinimai, pateikiami kaltinimai posėdžiuose ir spaudoje. Dėl politinių motyvų iš universiteto Meilė Lukšienė pašalinta 1959 m. Su grupe artimiausių bendradarbių (Irena Kostkevičiūte, Vanda Zaborskaite, Aurelija Rabačiauskaite ir Stase Litvinaite) ji buvo apkaltinta nacionalistinių studentų nuotaikų kurstymu, marksizmo revizionizmu. Vėliau Meilė Lukšienė pripažino, jog katedroje būta „valenrodiško“ susigūžimo, bet kartu ir nuostatos veikti opoziciškai, noro išlaikyti žmogiškąjį orumą, nesugniužti, netapti veidmainiais. Tas katedros pogromas, Dominyko Urbo žodžiais tariant, sąmojingos publikos buvo pramintas Salemo raganų medžiokle, į medžiojamųjų būrį įtraukiant ir Aldoną Liobytę, Jadvygą Kardelytę.

Vilniaus universitete Meilė Lukšienė pradėjo mokslinį lietuvių literatūros tyrėjos darbą. Ji parengė spaudai Jono Biliūno Raštus (2 t., 1954–1955), Simono Daukanto (1955), Liudviko Jucevičiaus (1959) raštų rinkinius. Kartu su kitais bendraautoriais parašė sintezę Lietuvių literatūros istorija: feodalizmo epocha (1957), išleido savo pirmąją monografiją kandidatinės disertacijos pagrindu Jono Biliūno kūryba (1956). Disertaciją ji gynėsi Sovietų Sąjungoje prasidėjus atlydžiui. Marksistinės metodologijos pradininkas lietuvių literatūroje Kostas Korsakas buvo jos darbo vadovas. Vėliau, partiniams funkcionieriams pradėjus katedros puolimą, disertacija buvo įvertinta kaip bloga. Kostas Korsakas atsiribojo, puolimui tylomis pritarė.

	Meilytė Lukšienė. Apie 1950 m. LMAVB RS F391-623, lap. 3.
	Meilytė Lukšienė su prof. Vincu Mykolaičiu-Putinu ir studentų grupe. Apie 1950 m. LMAVB RS F391-681, lap. 3.
	Meilytės Lukšienės paskaitos, skirtos L. G. Rėzos kūrybai, 1952 m. autografas. LMAVB RS F391-210, lap. 1.
	Meilytė Lukšienė su Kostu Korsaku ir IV kurso lituanistais. Fotografija dedikuota Mylimai Močiutei. Taip studentai švelniai vadino Meilytę Lukšienę ne tik dėl jos žilų plaukų, bet ir dėl globėjiško būdo. 1953 m. birželio 16 d. LMAVB RS F391-688, lap. 3.
	Meilytės Lukšienės sutartis su leidykla dėl Jono Biliūno raštų I tomo parengimo. 1953 m. spalio 19 d. LMAVB RS F391-5, lap. 1.
	Meilutės Lukšienės sudaryti Simono Daukanto Rinktiniai raštai (1955). Filosofas Krescencijus Stoškus beveik žygdarbiu pavadino tai, kad dar nenuslūgusio stalinizmo sąlygomis greta folkloro, didaktinių kūrinėlių, praktinių knygelių buvo publikuojami visų keturių Simono Daukanto istorinių veikalų įdomiausi fragmentai.
	Jono Biliūno raštų II tomas, kurį sudarė ir pastabas parengė Meilutė Lukšienė (1955). Leidinyje ji užsiminė, kad Biliūno kūriniai proletarine tematika yra silpnesni už kitus. Netrukus dėl tokios nuostatos Meilutė Lukšienė buvo apkaltinta oportunizmu.
	VU rektoriaus įsakymo dėl leidimo Meilutei Lukšienei ginti disertaciją tema Jono Biliūno kūryba kopija. 1955 m. spalio 1 d. LMAVB RS F391-330, lap. 1.
	Meilytės Lukšienės filologijos mokslų kandidatės diplomas. 1955 m. spalio 26 d. LMAVB RS F391-2, lap. 1–2.
	Pirmoji Meilės Lukšienės monografija Jono Biliūno kūryba (1956), parengta disertacijos pagrindu. Tai ne tik išsamiausia rašytojo biografija, bet ir jautri jo kūrybos interpretacija, iškelianti etinę problematiką.
	Meilutė Lukšienė tarp studentų, prieš išeinant iš Vilniaus universiteto. Apie 1958 m. LMAVB RS F391-688, lap. 4.
	Vilniaus universiteto rektoriaus įsakymo dėl Meilutės Lukšienės skyrimo eiti docentės pareigas kopija. 1958 m. kovo 5 d. LMAVB RS F391-10, lap. 2.
	Vilniaus universiteto dėstytojai Meilutė ir Kazys Lukšos. Kazys Lukša dėl savo pasaulėžiūros nepritapo sovietinėje sistemoje, dirbo mokslinį darbą, dėstė prekybos ekonomiką ir finansus, bet politiniais sumetimais jam nebuvo leista rašyti disertacijos. Prisidėjo ir tai, kad jo pavardė sutapo su žinomo antisovietinio pasipriešinimo dalyvio pavarde. Apie 1958 m. LMAVB RS F391-681, lap. 9.
	Vilniaus universiteto vadovybės parengta Lietuvių literatūros katedros vedėjos docentės Meilutės Lukšienės neigiama charakteristika (skirta docentės vardui gauti; šis nebuvo suteiktas). 1959 m. LMAVB RS F391-10, lap. 1.
	Vilniaus universitetas. 1959 m. LMAVB RS F93-417, lap. 2.
	Dirbant Vilniaus universitete rengti L. A. Jucevičiaus raštai (1959).