Naujos knygos
Nussbaum, Martha C. Königreich der Angst: Gedanken zur aktuellen politischen Krise. München: btb, 2020. 299 p.
Marta Nusbaum (Martha Nussbaum) pristato tyrimą apie emocijų vaidmenį šiuolaikinėje politikoje ir jų sąsajas su demokratinės visuomenės krize. Autorė teigia, kad politiniai procesai negali būti suprantami, atsiribojant nuo žmogaus emocinės patirties, ypač nuo baimės, pykčio, pavydo ir pasibjaurėjimo. Knygoje nagrinėjama, kaip nesaugumo ir bejėgiškumo jausmas gali skatinti visuomenės susiskaldymą, kaltųjų paiešką, nepasitikėjimą kitomis socialinėmis grupėmis bei agresyvią politinę retoriką. M. Nusbaum baimę laiko vienu svarbiausių politinės poliarizacijos veiksnių, galinčiu silpninti demokratiniam gyvenimui būtiną tarpusavio pasitikėjimą, lygybę ir dialogą. Autorė pabrėžia, kad emocijų pačių savaime negalima vertinti neigiamai – jų reikšmę lemia tai, kaip jos nukreipiamos ir naudojamos politiniame bei visuomeniniame gyvenime. Todėl demokratijos stiprinimą ji sieja su gebėjimu ugdyti konstruktyvų pyktį, viltį, pagarbą ir solidarumą, kurie sudaro prielaidas dialogui tarp skirtingų visuomenės grupių. Knygoje derinamos politinės filosofijos, psichologijos, istorijos ir kultūros įžvalgos, pasitelkiami ir klasikinės Antikos, ir šiuolaikinės politikos pavyzdžiai. Tokia tarpdisciplininė prieiga leidžia autorei politinę krizę nagrinėti ne tik kaip institucijų ar politinių sprendimų problemą, bet ir kaip emocinių bei socialinių santykių krizę. Knyga svarbi, tyrinėjant šiuolaikinės demokratijos iššūkius, visuomenės poliarizaciją, politinių emocijų raišką ir skirtingų visuomenės grupių tarpusavio santykius.
Das ›Pruzzenland‹ als geteilte Erinnerungsregion: Konstruktion und Repräsentation eines europäischen Geschichtsraums in Deutschland, Polen, Litauen und Russland seit 1900. Göttingen: V & R Unipress, 2014. 398 p.
Tai tarptautinis kolektyvinis tyrimas, nagrinėjantis skirtingus buvusio Rytų Prūsijos krašto vertinimo ir praeities įprasminimo būdus Vokietijoje, Lenkijoje, Lietuvoje ir Rusijoje nuo XX a. pradžios iki šių dienų. Leidinio pagrindinė idėja remiasi prielaida, kad Rytų Prūsija nėra vien geografiškai apibrėžta teritorija. Tai daugiasluoksnė kultūrinė ir istorinė erdvė, kurią įvairios tautos – vokiečiai, lenkai, lietuviai ir rusai – suvokia skirtingai, priklausomai nuo savo politinių interesų, istorinės patirties ir kolektyvinės atminties modelių. Regiono daugiareikšmiškumą ypač sustiprino Antrojo pasaulinio karo padariniai: sienų pokyčiai, gyventojų migracija, krašto ištuštėjimas ir senųjų gyventojų pakeitimas naujakuriais. Dėl šių procesų susidarė skirtingos, dažnai ptieštaringos regioninės tapatybės. Tyrime pabrėžiama, jog Rytų Prūsijos erdvė istoriškai buvo daugiakalbė, įvairiakonfesė ir daugiatautė. Straipsniuose autoriai atskleidžia, kaip minėtose šalyse krašto praeitis, kultūrinis paveldas ir etniniai lūžiai aiškinami švietimo sistemos, kaip tas pats istorinis kraštas vienu metu gali būti ir prarastoji tėvynė, ir kultūros lopšys, ir atgautos žemės ar naujai sukurta karinė-politinė erdvė.
Reichelt, Katrin. Von der Unmöglichkeit, die richtige Entscheidung zu treffen: Hilfe für verfolgte Juden im deutsch besetzen Litauen 1941–1944. Berlin: Lukas Verlag für Kunst- und Geistesgeschichte, 2020. 476 p.
Katrinė Reichelt (Katrin Reichelt) nagrinėja vieną labiausiai sukrečiančių Lietuvos istorijos laikotarpių – nacistinės okupacijos metus ir pastangas gelbėti persekiojamus žydus. Autorė remiasi archyviniais šaltiniais, liudijimais bei išgyvenusiųjų atsiminimais ir atkuria ne tik Holokausto eigą Lietuvoje, bet ir sudėtingą moralinį pasirinkimą, su kuriuo susidūrė žmonės okupacijos sąlygomis. Knygoje pabrėžiama, kad sprendimas padėti žydams reiškė nuolatinę grėsmę gyvybei, todėl gelbėtojų veiksmai buvo lydimi baimės, kompromisų ir kasdienių moralinių pasirinkimų. Leidinyje pristatomos dvylika istorijų apie įvairių tautybių ir socialinių sluoksnių žmones, kurie, nepaisydami nacistinio teroro, padėjo gelbėti žydus Lietuvoje. Tarp jų – japonų diplomatas Čijunė Sugihara (Chiune Sugihara), vokiečių majoras Karlas Plagė (Karl Plagge) bei austrų seržantas Antonas Šmidas (Anton Schmid), taip pat lietuvių moterys ir vyrai, rengę slėptuves, tiekę dokumentus ar organizavę pabėgimus iš getų. Ypatingas dėmesys skiriamas Juozui Rutkauskui, kuris, dirbdamas dokumentų tarnyboje Vilniuje, klastojo pasus ir taip padėjo išgelbėti šimtus gyvybių. Autorė atskleidžia, kad gelbėjimo tinklai buvo itin trapūs – juos palaikė tarpusavio pasitikėjimas, jų sėkmę dažnai lėmė atsitiktinumas, tačiau nuolat tvyrojo išdavystės grėsmė. Knyga neapsiriboja herojišku gelbėtojų vaizdavimu, – tai pasakojimas apie atsakomybę, žmogiškumą bei pilietinę drąsą sudėtingomis aplinkybėmis.
Ammerer, Gerhard; Watzka, Carlos. Der Teufel in Graz: Besessenheit und Exorzismus am innerösterreichischen Habsburgerhof 1599/1600. Graz; Wien: Leykam, 2021. 548 p.
Tai išsamus Ankstyvųjų naujųjų laikų religinių, socialinių ir politinių procesų tyrimas, skirtas XVI a. pabaigos – XVII a. pradžios demonų apsėdimo ir egzorcizmo reiškiniams Habsburgų valdomoje pietinėje Austrijoje. Knygos autoriai, remdamiesi iki šiol mažai tyrinėtais archyviniais šaltiniais, atkuria 1599–1600 m. įvykius Graco mieste bei Habsburgų dvare, kai keli asmenys buvo laikomi apsėstais velnio ir tapo viešų egzorcizmo apeigų objektais. Knygoje pateikiami trys apsėdimo atvejai: Katarinos Herbst (Katharina Herbst), Marijos Aichhorn (Maria Eichhorn) ir Hainricho fon Mezino (Heinrich von Mesyn). Autoriai detaliai nagrinėja jų elgesį, fizinius ir psichinius simptomus, to meto visuomenės reakcijas bei dvasininkų bandymus aiškinti šiuos reiškinius. Knygoje parodoma, kad apsėdimo reiškinys negali būti suvokiamas vien kaip religinis tikėjimas ar prietaras – jis buvo glaudžiai susijęs su kontrreformacijos politika, visuomenės priežiūra ir tikybų priešprieša. Tuo metu Habsburgų valdovas, būsimasis imperatorius Ferdinandas II, vykdė aktyvią protestantų išstūmimo politiką Štirijoje, todėl egzorcizmo bylos įgijo ir ideologinį pobūdį. Viešai rodomas „velnio išvarymas“ tapo katalikiškojo tikėjimo triumfo simboliu bei kontrreformacinės propagandos priemone. Svarbi knygos dalis – vieno iš egzorcistų parengto rankraštinio dokumento „Baigiamasis pranešimas“ (Abschlussbericht) tyrimas ir aiškinimas. Autoriai ne tik pateikia šį iki šiol neskebtą, daugiau nei keturis šimtus metų archyvuose slėptą dokumentą, bet ir išsamiai aiškina Ankstyvųjų naujųjų laikų demonologijos sampratas, religines praktikas bei medicininius ir psichologinius apsėdimo atvejus. Knygoje taip pat aptariamos egzorcizmo apeigos, demonų vardai, apsėstųjų kūno atsakas, santykis tarp dvasininkų ir pasauliečių bei simbolinė blogio samprata katalikiškoje kultūroje.
Діти війни: спогади очевидців з України та Німеччини = Kinder des Krieges: biografische Aufzeichnungen aus der Ukraine und Deutschland. Київ: Видавництво „Фенікс“, 2018. 351 p.
Tai dvikalbė Antrojo pasaulinio karo liudininkų iš Ukrainos ir Vokietijos prisiminimų knyga. Leidinyje pateikiami žmonių, kurie karo metais buvo vaikai ar paaugliai, pasakojimai apie jų išgyvenimus, kasdienybę, netektis ir bandymus išlikti itin sudėtingomis istorinio lūžio aplinkybėmis. Autoriai prisimena bombardavimus, okupaciją, priverstinį darbą, tremtį, alkį, artimųjų netektis, nuolatinę baimę ir nesaugumą. Kartu šiuose liudijimuose atsiskleidžia ir žmogiškumo, tarpusavio pagalbos, dvasinės stiprybės bei vilties temos. Vaikų akimis matomas karas įgauna ypač emocingą ir autentišką pobūdį, leidžiantį skaitytojui geriau suprasti ne tik istorinius įvykius, bet ir jų psichologines bei moralines pasekmes žmogui. Svarbi leidinio ypatybė – ukrainiečių ir vokiečių atsiminimų sugretinimas. Tai leidžia pažvelgti į karą per skirtingas abiejų šalių žmonių patirtis ir suprasti, kad karo tragedija palietė įvairių tautų žmones, nepaisant jų kilmės ar gyvenamosios vietos. Toks pasakojimų gretinimas skatina kritiškai vertinti praeitį, geriau suvokti istorinius įvykius bei ugdo atjautą. Knygoje spausdinamos nuotraukos pasakojimus papildo bei sustiprina jų tikrumą. Atsiminimai padeda išsaugoti gyvąją karo atmintį ir perduoti ją jaunajai kartai, primindami apie karo sukeltus humanitarinius sukrėtimus bei taikos svarbą.
Wodtko, Dagmar S.; Irslinger, Britta; Schneider, Carolin. Nomina im indogermanischen Lexikon. Heidelberg: Winter, 2008. LXXX, 863 p.
Tai vienas svarbiausių šiuolaikinių indoeuropeistikos veikalų, skirtų indoeuropiečių prokalbės daiktavardžių ir būdvardžių etimologijai bei žodžių darybai. Daugiau kaip 800 puslapių apimties leidinys, parengtas Heidelbergo universiteto mokslininkų, laikomas vienu svarbiausių XXI a. pradžios etimologinių ir morfologinių indoeuropiečių kalbų tyrimų. Autorių tikslas – parodyti, kaip senųjų indoeuropiečių kalbų (sanskrito, graikų, lotynų, germanų, baltų, slavų, anatolų, tocharų ir kt.) daiktavardžiai bei būdvardžiai išlaiko bendrus semantinius prokalbės branduolius ir žodžių darybos būdus. Autoriai nagrinėja ne tik pavienius žodžius, bet ir jų darybos būdus, kamienų tipus, semantinę raidą bei tarpusavio ryšius, daug dėmesio skiria morfologinei sandarai: atkuriami šaknų vediniai, afiksai, kamienų alternacijos ir jų funkcijos prokalbėje. Svarbi knygos ypatybė – atsargus požiūris į žodžių raidos atkūrimą. Autoriai dažnai aptaria įvairias galimas etimologijas, nurodo probleminius atvejus ir vengia kategoriškų išvadų tais atvejais, kai turimų duomenų nepakanka. Knyga ypač vertinga indoeuropeistikos, baltistikos, klasikinės filologijos, istorinės kalbotyros ir etimologijos tyrėjams. Dėl metodologinio nuoseklumo, plačios kalbų aprėpties ir išsamaus mokslinio pagrindimo šis leidinys tapo viena pagrindinių šiuolaikinių indoeuropiečių daiktavardžių ir būdvardžių tyrimų atramų.
Schaudeck, Franziska. Die alchemische Handschriftensammlung der Leopold-Sophien-Bibliothek in Überlingen am Bodensee. Wiesbaden: Harrassowitz Verlag, 2020. VIII, 415 p.
Tai išsamus vokiečių mokslininkės Franciskos Šaudek (Franziska Schaudeck) parengtas tyrimas, atskleidžiantis Leopoldo ir Sofijos bibliotekoje, esančioje Iberlingene (Überlingen) prie Bodeno ežero, saugomų alcheminių rankraščių paslaptis. Autorė kataloguoja rankraščius, nustato jų kilmę, datavimą, tekstines tradicijas bei tarpusavio ryšius. Tyrime aptariami lotyniškiir vokiški tekstai, jų perrašymo ypatybės, marginalijos, iliustracijos, simboliniai ženklai ir naudojimosi pėdsakai. Daug dėmesio skiriama pergamentui, popieriui, rašysenai, įrišimams ir knygos kaip daikto istorijai. Autorė parodo, kad alcheminiai tekstai nebuvo vien ezoteriniai ar maginiai traktatai – jie glaudžiai siejosi su ankstyvąja gamtotyra, medicina, metalurgija, farmacija ir religine simbolika. Autorė nagrinėja, kaip rankraščiuose aprašomos filosofinio akmens paieškos, laboratorinės procedūros, kaip perteikiamos medžiagų virsmo sampratos. Tyrimas atskleidžia, kad alchemija Viduramžiais ir Ankstyvaisiais naujaisiais laikais veikė kaip tarpdisciplininė pažinimo sistema, apimanti eksperimentą, teoriją ir dvasinę interpretaciją. Leidinyje taikomi šiuolaikiniai kodikologijos, paleografijos ir tekstologijos metodai. Autorė kruopščiai atkuria rankraščių perdavimo istoriją, nustato tekstų šaltinius ir jų sklaidą Vidurio Europoje, nagrinėja morfologinę tekstų sandarą, terminiją, simbolinius kodus ir įvairių teksto sluoksnių sąveiką. Tyrimas leidžia geriau suprasti, kaip alcheminės žinios skirtingų intelektualinių bendruomenių buvo kaupiamos, perduodamos ir pritaikomos.
Avantgarde intermedial: Theorie und Praxis des Künstlerbuchs. Wiesbaden: Harrassowitz Verlag, 2021. 212 p.
Kolektyvinė monografija nagrinėja menininko knygą kaip savitą meno formą, siejančią literatūrą, vaizduojamąjį meną, spaudos kultūrą ir performanso elementus. Pati knyga suvokiama ne tik kaip informacijos laikmena, bet kaip savarankiškas meninis dalykas. Menininko knygos ištakos siejamos su XX a. avangardu – dadaizmu, futurizmu, siurrealizmu ir konstruktyvizmu, kai menininkai pradėjo eksperimentuoti su tradicine knygos forma. Tokiose knygose svarbus ne vien tekstas, bet ir visas fizinis bei vizualinis pavidalas: formatas, popierius, spauda, vaizdai, įrišimas, skaitymo seka, medžiagiškumas ir net skaitytojo sąveika su knyga. Autoriai aptaria menininko knygos santykį su modernizmo ir neoavangardo kryptimis, knygos kaip daikto sampratą, tiražą, skaitymą bei vizualinį suvokimą, taip pat kolekcionavimo ir archyvavimo problemas bei intermedialumo sąvoką, kuri leidžia menininko knygą suvokti kaip ribinę meno formą literatūros, grafikos, dailės ir konceptualiojo meno paribyje. Straipsniuose apžvelgiami įvairių kūrėjų ir meninių grupių darbai. Autoriai tyrinėja, kaip menininko knygoje susilieja tekstas, vaizdas, spauda, koliažas, fotografija ir rankraštiniai elementai, o pati knyga tampa eksperimentine kūrybos erdve. Monografijoje taip pat atskleidžiama ir platesnė istorinė bei kultūrinė terpė – moderniojo knygos meno raida Europoje ir Amerikoje, mažųjų leidyklų reikšmė, alternatyvios knygų spausdinimo strategijos bei ribų tarp meno disciplinų nykimas.
Borgolte, Michael. Die Welten des Mittelalters: Globalgeschichte eines Jahrtausends. München: C. H. Beck, 2022. 1102 p.
Išsamus, daugiau kaip tūkstančio puslapių vokiečių istoriko Michaelio Borgoltės (Michael Borgolte) darbas skirtas globaliajai Viduramžių istorijai ir kultūriniams, ekonominiams, politiniams bei religiniams ryšiams tarp skirtingų pasaulio kraštų atskleisti. Šis mokslinis tyrimas išsiskiria plačia geografine aprėptimi, tarpdisciplininiu požiūriu ir šaltinių gausa, todėl laikomas vienu reikšmingiausių pastarojo meto visuotinės Viduramžių istorijos darbų. Autorius kritiškai vertina pačią Viduramžių sąvoką, parodydamas, kad ši epocha ilgą laiką buvo suvokiama daugiausia iš Vakarų Europos perspektyvos. M. Borgoltė siekia išplėsti šį požiūrį ir į Viduramžius žiūri kaip į daugelio tarpusavyje susijusių pasaulių visumą. Jis nagrinėja ne tik Europos raidą, bet ir Bizantijos, islamo pasaulio, Indijos, Kinijos, Japonijos, Afrikos bei Amerikos civilizacijas, pabrėždamas jų tarpusavio sąveiką, bendravimo būdus ir kultūrinius mainus. Autorius atskleidžia, kad šie regionai nebuvo atskirti vieni nuo kitų – juos jungė prekybiniai, religiniai, diplomatiniai ir kultūriniai ryšiai bei gyventojų migracija. Svarbi veikalo tema – imperijų ir religijų vaidmuo, kuriant visuotinius ryšius. M. Borgoltė aptaria Romos, Bizantijos, Islamo kalifato, Kinijos bei kitų imperijų poveikį tarpregioniniam bendravimui ir kultūros sklaidai. Autorius apžvelgia religijų plitimą, piligrimystę, misionierišką veiklą bei intelektualinių idėjų mainus tarp skirtingų pasaulio kraštų.
Kossert, Andreas. Ostpreussen: Geschichte einer historischen Landschaft. München: C. H. Beck, 2026. 127 p.
Knygoje glaustai ir chronologiškai nuosekliai apžvelgiama Rytų Prūsijos, kaip istorinės bei kultūrinės erdvės, raida. Autorius krašto istoriją nagrinėja nuo Prūsijos ištakų ir Vokiečių ordino laikotarpio iki XX a. politinių lūžių bei Rytų Prūsijos istorinio kraštovaizdžio virsmo po Antrojo pasaulinio karo. Knygoje aptariami svarbiausi krašto politinės raidos etapai: Prūsijos kunigaikštystės susiformavimas, jos integracija į Prūsijos karalystę, Rytų Prūsijos padėtis Vokietijos imperijoje, Pirmasis pasaulinis karas, Veimaro Respublikos laikotarpis ir nacionalsocializmo epocha. Svarbią vietą tyrime užima Antrojo pasaulinio karo pabaiga, gyventojų bėgimas ir iškeldinimas bei pokario krašto pertvarka. Autorius nagrinėja, kaip 1945 m. politiniai ir demografiniai pokyčiai paveikė ankstesnį Rytų Prūsijos kultūrinį ir socialinį kraštovaizdį, taip pat aptaria skirtingas krašto žemių raidos kryptis Rusijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje. Kartu nagrinėjamas Rytų Prūsijos istorijos tęstinumas Vokietijos visuomenės istorinėje atmintyje. A. Kosertas Rytų Prūsiją pristato ne tik kaip buvusią Vokietijos provinciją, bet ir kaip daugiakultūrę istorinę erdvę, kurios tapatybę formavo skirtingi politiniai, socialiniai ir kultūriniai veiksniai. Autorius kritiškai vertina romantizuotą bei mitologizuotą požiūrį į prarastą kraštą ir atkreipia dėmesį į sudėtingą jo vietą vokiečių istorinėje atmintyje. Šiuo požiūriu knyga reikšminga, nagrinėjant istorinio krašto sampratą, kultūrinio paveldo kaitą, gyventojų migraciją, priverstinį iškeldinimą ir atminties kultūrą. Knygos reikšmę sustiprina ilgametė autoriaus Rytų Prūsijos istorijos tyrimų patirtis. Kosertas derina politinės, socialinės ir kultūros istorijos atmainas, todėl Rytų Prūsijos praeitis atskleidžiama ne vien kaip politinių įvykių seka, bet ir kaip žmonių, bendruomenių bei kultūrinės atminties istorija. Knyga ypač reikšminga, tiriant Rytų Prūsijos istorijos vertinimus, regiono kultūrinį paveldą ir jo reikšmę šiuolaikinei Europos atminties kultūrai.
Anotacijas parengė Rita Novikovienė










