Kriaunų dvaro prieangis (Rokiškio r.).
XIX a. 6–7 deš. Popierius, akvarelė, 24,6x30,9.
LMAVB RS, F320-839

Bažnyčia pastatyta 1818–1829 m. iš lauko akmenų. Ji yra klasicistinė, stačiakampio plano. Jos statyba rūpinosi tuometinis Kriaunų valdų savininkas Mykolas Juozapas Römeris (A. Römerio senelis), grafas Kristupas Pliateris, parapijos klebonai Ignotas Tarvydas ir Juozapas Šileika.

Antanašė – labai sena dvarvietė. XVIII a. ji priklausė Bilevičiams, Morikoniams, galiausiai tapo vienu didikų Römerių giminės lizdų. XIX a. viduryje šiame iš tėvo Mykolo Juozapo Römerio paveldėtame dvare apsigyveno iš tremties sugrįžęs Edvardas Jonas Römeris. Jo iniciatyva buvo atlikta rūmų rekonstrukcija. Pakitusį pastato vaizdą šioje akvarelėje užfiksavo A. Römeris. Rūmai labai paprastos architektūros, be kokių nors ypatingų dekoro elementų. Vienintelė jų puošmena – neogotikinis bokštas (XX a. nugriautas). 1878 m. mirus E. J. Römeriui, dvarą paveldėjo jo sūnus Bronislovas (1856–1899). Po šio ankstyvos mirties Antanašės valdos atiteko jo vaikams.

Spėjama, kad Panerių dvarą XVIII a. įkūrė Simonas Liudvikas Gutakovskis (1738–1811). 1795 m. jis pardavė dvarą Stanislovui Puzinai. Pastarasis valdas užrašė dukteriai Aleksandrai, ištekėjusiai už Juozapo Römerio (1787–1842). Kol kas neaišku, kuris iš jų – S. Puzina ar jo žentas J. Römeris – pastatė iki mūsų dienų išlikusius rūmus. Römerių giminės palikuonys valdė dvarą apie 100 metų.

Akvarelėje pavaizduoti vadinamojo „šveicariško stiliaus“ Lentvario rūmai, kuriuos pagal architekto Gustavo fon Šachto (Gustaw von Schacht, 1820–1886) projektą 1855–1865 m. pasistatė grafas Juozapas Tiškevičius (Józef Tyszkiewicz, 1835–1891). Grafui mirus, dvaras atiteko jo sūnui Vladislovui (1865–1936), kuris 1899 m. rūmus perstatė. Po rekonstrukcijos pastatas įgavo dabartinę išvaizdą.

Bažnyčia pastatyta 1791 m. Ji buvo medinė, trinavė, turėjo 3 altorius. Nugriauta 1903 m. Vietoj jos Kupiškio klebono S. Janulevičiaus rūpesčiu 1914 m. iškilo dabartinė mūrinė Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia.

Miestelis kūrėsi XVI a. prie Skapų dvaro, netoli Mituvos ežero. Pirmoji Skapiškio bažnyčia minima 1519 m. 1752 m. pastatytas Dominikonų vienuolynas (veikė iki 1832 m., nugriautas XX a. viduryje), 1756 m. – medinė Dominikonų bažnyčia. Šiai 1806 m. sudegus, 1819–1826 m. dominikonai pasistatė naują mūrinę, bebokštę, stačiakampio plano, klasicistinių formų bažnyčią. Rusijos valdžia 1832 m. vienuolyną uždarė ir pertvarkė į kareivines. Bažnyčia paversta sandėliu, 1856–1858 m. grąžinta tikintiesiems, tapo parapine. Senoji parapinė bažnyčia ilgainiui buvo apleista, o per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečių nurodymu nugriauta. Šis dailininko A. Römerio XIX a. II pusėje pieštas piešinys – bene vienintelis išlikęs ikonografinis šaltinis, kuriame užfiksuotos abi Skapiškio šventovės: senoji parapinė Šv. Lauryno bažnyčia (nugriauta) su varpine ir kiek atokiau nuo miestelio centro stūksantis buvusios dominikonų šventovės pastatas.

Bažnyčia, kaip manoma, pastatyta dar XVI a. pirmoje pusėje, turėjo gotikos stiliaus bruožų ir buvo vienas pirmųjų mūrinių sakralinių pastatų Šiaurės Lietuvoje. XIX a. viduryje pamaldas iš jos perkėlus į buvusią Dominikonų bažnyčią, ilgainiui buvo apleista, pradėjo griūti, o per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečių nurodymu išardyta iki pamatų. Liko tik 1841 m. šalia jos pastatyta akmens ir plytų mūro dviejų tarpsnių varpinė.

Tytuvėnų bažnyčios ir šalia jos esančio Bernardinų vienuolyno kompleksas – vienas didžiausių ir vertingiausių baroko architektūros ansamblių Lietuvoje. Bažnyčia pastatyta 1618–1635 m. Šiaurės karo metu ji buvo apgriauta, tačiau po kelių dešimtmečių suremontuota, prie jos pagrindinio fasado pristatytas puošnus portalas ir du bokštai, viename iš jų įmontuotas laikrodis. 1771–1780 m. priešais bažnyčią pastačius arkines galerijas Kryžiaus kelio stotims įrengti, suformuotas erdvus uždaras kiemas. 1864 m. carinės valdžios sprendimu vienuolynas buvo uždarytas, bažnyčia paversta parapine. XX a. II p. ne kartą remontuota, restauruota. 2012 m. degė. Šiame A. Römerio piešinyje pavaizduota, kokia ji buvo XIX a. 7 dešimtmetyje. Tai vienas seniausių žinomų šventovės atvaizdų.

Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia pastatyta 1595–1625 m. Vėliau ne kartą buvo remontuojama, restauruojama, tačiau išliko iki šių dienų. Tai vienas vertingiausių renesanso sakralinės architektūros statinių Lietuvoje. Šiame Alfredo Römerio piešinyje pavaizduotas šventovės bokštas su jame įmontuotu mechaniniu laikrodžiu ir originalia varpo formos viršūne. Bokštas buvo perstatytas po 1880 m. kilusio gaisro, jo vaizdas iš esmės pakito (dabar laikrodžio nebėra, o bokštą dengia paprastas stogelis).

Bažnyčia pastatyta XVII a. II p. didikų Pacų iniciatyva. 1768–1772 m. padidinta ir išpuošta freskomis (sumūryti 2 bokštai, presbiterija ir dvi šoninės zakristijos). Tai vienas vertingesnių baroko stiliaus sakralinių pastatų Lietuvoje.

Bažnyčią 1409 m. fundavo Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Iš pradžių ji buvo gotikinė, halinė, bebokštė. Per XVII a. vidurio–XVIII a. pradžios karus ne kartą apiplėšta ir nuniokota. 1700 m. LDK artilerijos generolo Mato Römerio (1606?–1699) sūnų Mato (1655–1718) ir Jurgio iniciatyva ir lėšomis prie jos pietinės sienos pastatyta Römerių giminės koplyčia. XVIII a. pirmaisiais dešimtmečiais bažnyčia rekonstruota: sumūryti bokštai, paaukštinta centrinė nava. Šventovė įgavo baroko stiliaus bruožų. 1718 m. joje įvyko stebuklingojo Dievo Motinos paveikslo vainikavimo iškilmės. 1794 m. ir 1900 m. bažnyčia degė, buvo remontuojama, restauruojama, tačiau tebeveikia iki šiol. Skirtingai negu daugelis kitų Lietuvos bažnyčių, ji nė sykio nebuvo uždaryta, perėjusi kitos konfesijos žinion ar naudota ne pagal paskirtį.

Mūrinė Trakų bernardinų Šv. Mikalojaus bažnyčia buvo pastatyta XVIII a. viduryje. 1845 m. Rusijos valdžios sprendimu uždarius Bernardinų vienuolyną, šventovė buvo apleista, o apie 1880–1883 m. – nugriauta. Bažnyčia turėjo vėlyvojo baroko ir klasicizmo architektūros bruožų. Jos griuvėsius A. Römeris užfiksavo šiame piešinyje.

Trakų salos pilis – Lietuvos viduramžių gynybinės architektūros šedevras. Ji pastatyta kunigaikščių Kęstučio ir Vytauto iniciatyva XIV a. II pusėje –XV a. I dešimtmetyje. Renesanso laikotarpiu pilyje buvo atliekamos nedidelės rekonstrukcijos ir remonto darbai. Maskvos karo metu (1655–1660 m.) pilis apgriauta, ilgai stovėjo be priežiūros, jos griuvėsiai iro. 1962 m. pilies rūmai buvo iš dalies restauruoti ir atstatyti. Šiandien tai vienas dažniausiai turistų lankomų objektų Lietuvoje.

Druskininkai – vienas seniausių ir didžiausių Lietuvos kurortų. Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą minimi 1635 m. Mineraliniai šaltiniai žinomi nuo XVIII a. pradžios. 1794 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas Poniatovskis paskelbė Druskininkus gydomąja vietove. 1837 m. patvirtintas kurorto steigimo projektas, praėjus metams atidaryta pirmoji sanatorija – 12 vonių gydykla. 1893 m. Druskininkams suteiktos miesto teisės. XIX a. Druskininkai garsėjo ne tik gydomaisiais šaltiniais, bet ir pramogų gausa bei įvairove sezono metu. Tai buvo vienas populiariausių carinės Rusijos kurortų, į kurį gydytis važiuodavo to meto šviesuomenė bei aristokratija.