Alfredo Römerio gyvenimo vingiai
 |
„Alfredas Römeris – gražaus inteligentiško
veido, dailaus stoto, gabus muzikai ir dailei, galantiškas
pašnekovas ir geidžiamas Vilniaus salonų svečias buvo tikras
prieštaringiausių minčių ir poelgių kamuolys. To patriarchiško
nuoseklumo, kuris matyti iš jo tėvo raštų, prigimtis ir
laikmečio prieštaravimai jam nedavė. XIX a. pradžioje gimusiam
Edvardui Römeriui bajoriškosios kultūros vertybės dar buvo
išlaikiusios šiokią tokią hierarchiją, o Alfredui Römeriui jau
žymiai sunkiau buvo bajorų luomui privalomus ir
nekvestionuojamus idealus suderinti su naujos demokratėjančios
kultūros reikalavimais, verčiančiais užmiršti (arba bent iš
dalies užmiršti) kilmę ir ieškoti personalinių ypatybių:
intelektualumo, išsilavinimo ir taip toliau. Alfredo Römerio
asmuo tarsi atspindi tą situaciją, kada archaiškos feodalinės
kultūros pagrindai jau suirę, o naujos demokratinės kultūros
vertybės dar neįgavusios „organizuoto“ pavidalo. Toks ryškus
buvo jo asmenybės prieštaringumas, bandymas suderinti
nesuderinamus dalykus, du skirtingus egzistencijos tipus, būti
savo likimo šeimininku ir kartu savo likimo tarnu, romantiku ir
„pozityvistu“, bajoru ir dailininku, pardavinėjančiu savo
paveikslus.“ (E. Aleksandravičius, XIX amžiaus profiliai, p. 205). |
|
Bajoras paradine apranga. |
| Būsimasis dailininkas gimė 1832 m. balandžio 16 d. (pagal Julijaus
kalendorių – balandžio 4 d.) Vilniuje Edvardo Jono Römerio (1806–1878)
ir Onos Bialozaraitės-Römerienės (1805–1834) šeimoje. 1834 m. nuo
džiovos mirė jo motina, 1839 m. už anticarinę veiklą į Rusijos gilumą
buvo ištremtas tėvas, tad jį nuo mažumės augino seneliai Rachelė de
Raës-Römerienė (1783–1855) ir Mykolas Juozapas Römeris (1778–1853) –
turtingas žemvaldys, Vilniaus gubernijos bajorų maršalas, garsios masonų
ložės Uolusis lietuvis meistras. Gyveno kartu su jais Bokšto g.
10 Vilniuje ir Dembinos dvare Trakų apskrityje. Pradinį išsilavinimą
įgijo namuose, 1844 m. privačiai mokėsi piešti pas dailininką Vincentą
Dmachauską (1807–1862). 1845–1850 m. lankė Vilniaus bajorų institutą,
kuriame dailės dalykus dėstė iškilusis Romantizmo epochos tapytojas
Kanutas Ruseckas (1800–1860). Baigęs mokslus, 1850 m. vasarą išvyko pas
tėvą į Vologdos guberniją. 1852 m. grįžo į Lietuvą, toliau lavino
gabumus vadovaujamas dailininko Jono Zenkevičiaus (1825–1888). 1857 m.
kartu su juo išvyko į dvejų metų kelionę po Europos meno centrus.
Aplankė Dresdeną, Leipcigą, Berlyną, Kelną, Briuselį, Ostendę,
Antverpeną, turėjo išsinuomojęs tapybos studijas Paryžiuje ir Romoje.
1859 m. grįžęs į Lietuvą, apsistojo tėvo jam užrašytame Kriaunų dvare
(Rokiškio r.), ten ūkininkavo ir kūrė. 1863-ieji – sukrėtimų ir vertybių perkainojimo metai. Dailininkas buvo apkaltintas sukilėlių rėmimu, priklausymu slaptoms organizacijoms, rengusioms pasipriešinimą caro kariuomenei, žandarų ieškomų asmenų slėpimu ir kitais nusikaltimais, areštuotas ir 1864–1865 m. kalintas Dinaburgo (dabar – Daugpilis, Latvija) tvirtovėje, jo dvaras sekvestruotas. Šį tragišką, skausmingų patirčių kupiną laikotarpį menininkas kiek vėliau aprašė savo atsiminimuose (fragmentai 1912 m. publikuoti savaitraštyje Tygodnik illustrowany). 1869–1874 m. dailininkas gyveno užsienyje (Prancūzijoje, Šveicarijoje, Čekijoje, Vokietijoje). Kurį laiką Paryžiuje mokėsi tapybos pas garsų prancūzų portretistą Leoną Bonnat (1833–1922), o pas Antonį Oleszczyńskį (1794–1879) – grafikos, nuo 1871 m. studijavo dailę Miuncheno dailės akademijoje. 1874 m. sugrįžo į Lietuvą, netrukus vedė Vandą Sulistrovskytę (1853–1944) ir su ja išvyko į povestuvinę kelionę į Florenciją ir Paryžių. 1875 m. vasarą Vilniuje gimė jų vienturtė duktė Elena. Nepraėjus nė metams A. Römeris su šeima apsigyveno žmonos dvare Karolinave (Baltarusija, Pastovių r.), kur, dukters žodžiais tariant, stengėsi „suderinti menininko pašaukimą ir kūrybą su agronomija, o keliautojo ir pasaulio piliečio įpročius – su archajiškais kaimynų dvarininkų papročiais“ (H. Römer-Ochenkowska, Litwa i Ruś, 1913, z. 7–9, p. 20). Šalia kūrybos, „agronomijos“ ir mandagumo vizitų pas kaimynus, dailininkas surasdavo laisvą valandėlę ir moksliniams tyrimams. Domėjosi Lietuvos istorija, etnografija, rinko tautodailės eksponatus, piešė ir tapė juos, užsiėmė heraldika ir genealogija. 1876 m. tapo Vilniaus dailės kūrinių nuolatinės parodos draugijos nariu-rėmėju. 1884–1894 m., norėdamas suteikti geresnį išsilavinimą dukteriai Elenai, gyveno Krokuvoje. Daug kūrė, spaudoje skelbė straipsnius apie dailę, Vilniaus meno mokyklą, Slucko juostas, Vilniaus bažnyčių freskas, aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime. Nuo 1888 m. buvo Lenkijos mokslų akademijos Meno istorijos komisijos ir Krokuvos tapytojų ir skulptorių klubo narys. 1890–1891 m. Dailės mėgėjų draugijos Krokuvos direkcijos narys. 1893 m. grįžo į Lietuvą, 1895 m. dar kartą lankėsi Italijoje. 1897 m. sausio 24 d. mirė Karolinave. Palaidotas Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios Römerių koplyčioje. A. Römeris buvo aktyvi, darbšti, universalių interesų asmenybė. Realistine maniera aliejumi, pastele, akvarele nutapė autoportretų, artimųjų ir žinomų žmonių portretų, liaudies tipų, peizažų, religinio turinio paveikslų Obelių, Kamojų, Pinsko bažnyčioms, italų, ispanų dailininkų paveikslų kopijų. Sukūrė daugybę karikatūrų, piešinių, vario raižinių, iliustravo savo paties straipsnius. Vienas pirmųjų Lietuvoje ėmė fiksuoti tautinius kostiumus, piešti lietuviškus kryžius ir stogastulpius. Rūpinosi kultūros vertybių apsauga, restauravo Stanislovo Radvilos antkapinį paminklą Vilniaus bernardinų bažnyčioje. Sukūrė gipsinių ir iš bronzos nulietų medalionų, terakotinių biustų, krucifiksą Trakų bažnyčios Römerių koplyčiai, kurioje ir pats vėliau atgulė amžinojo poilsio. Dailininko rašytinis ir kūrybinis palikimas karų ir socialinių neramumų metais išsibarstė po įvairias Lietuvos ir užsienio šalių atminties institucijas, privačius rinkinius. Nemaža jo giminių sukaupto palikimo dalis atsidūrė Lenkijos muziejuose ir Nacionalinėje bibliotekoje Varšuvoje. Šeimos dvare Karolinave dailininko žmonos Vandos ir dukters Elenos Römerytės-Ochenkovskos akylai saugotos vertybės prieš pat Antrąjį pasaulinį karą – 1935–1937 m. – perduotos tuometinei Valstybinei Vrublevskių bibliotekai, kurios kolekcijos dabar sudaro Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rinkinių branduolį. Pokariu A. Römerio paveikslus, skulptūras, kitas muzealijas iš Bibliotekos perėmė Lietuvos dailės ir Lietuvos nacionalinis muziejai. Bibliotekoje liko archyvalijos, daugybė piešinių ir eskizų, tačiau tik pastaraisiais dešimtmečiais juos pradėta intensyviau tyrinėti. Šioje srityje nemažai nuveikė istorikas Egidijus Aleksandravičius, dailėtyrininkai Vladas Drėma, Jolanta Širkaitė, Jolita Mulevičiūtė, Dalia Tarandaitė, Loreta Šilenkaitė, Vladas Gasiūnas ir kt.
|
|
|
|
|
|
Dailininko tėvas
Edvardas Jonas Römeris. |
|
 |
|
|
Alfredas Römeris.
Römerių koplyčia Trakų bažnyčioje.
XIX a. 7 deš. |
|
 |
|
|
Elenos Römerytės-Ochenkovskos dovanotų Valstybinei Vrublevskių bibliotekai rankraščių ir dailės kūrinių, kuriuos 1941 m. perėmė Lietuvos mokslų akademijos biblioteka, sąrašas. 1941. LMAVB RS, F138-2217/29 |
