Vilniaus Bernardinų kapinės rašytiniuose ir ikonografiniuose šaltiniuose

III. Bernardinų kapinių tyrinėjimai XIX a. II pusėje–XX a. I pusėje
   1. Antanas Lazarovičius
   2. Albertas Liudvikas             Zoštautas
   3. Vaclovas Veitka
   4. Liucijonas Eduardas Uzembla

Literatūros sąrašas

I. Vilniaus Bernardinų kapinių įkūrimas ir raida

Naujojo nekropolio, ilgainiui imto vadinti Bernardinų kapinėmis, įkūrimas Užupio priemiestyje susijęs su gyventojų laidojimo vietos perkėlimo iš miesto teritorijos (bažnyčių ir jų šventorių) į užmiestį procesu, prasidėjusiu Europoje XVIII a. antroje pusėje ir itin suintensyvėjusiu XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais. 1758 m. viešos kapinės už miesto ribų įkurtos Maskvoje, 1765 m. – Paryžiuje, 1781 m. – Varšuvoje, 1801 m. – Vilniuje (Rasos). Naujo tipo nekropoliai būdavo steigiami labai iškilmingai, pagal iš anksto sudarytus planus arba projektus, turėjusius įkūnyti mirusiųjų miestų ar kapinių-parkų idėjas. Tuo tarpu senosios – bažnyčių šventorių – kapinės ilgainiui buvo uždarytos, nes trukdė miestams plėstis, nebeatitiko griežtėjančių sanitarijos tarnybų reikalavimų.

Bernardinų kapinių įkūrimo iniciatorė buvo vokiečių Šv. Martyno Romos katalikų kongregacija. Tai ilgus šimtmečius Vilniuje prie įvairių bažnyčių (Šv. Ignoto, Šv. Onos ir kt.) veikusi religinė brolija, kuri vienijo vokiečius ir kitus svetimtaučius katalikų tikėjimo miestiečius (amatininkus, dailininkus, pirklius, valdininkus), atvykusius į Vilnių laikinai ar nuolat gyventi ir dirbti. Greta narių pamaldumo stiprinimo brolija buvo nukreipta ir į kitataučių socialinę globą: paremdavo juos finansiškai, padėdavo susirasti darbą, globojo vienišus, ligotus narius, rūpinosi deramai palaidoti mirusiuosius ir išsaugoti jų atminimą. Rūpestis atgulusių amžino poilsio kapais paskatino kongregacijos vadovybę imtis žygių, kad būtų įsteigtos atskiros kapinės, kuriose galėtų būti laidojami visi jos nariai (iki XIX a. antrojo dešimtmečio laidota skirtingose Vilniaus vietose). Norėdama šį sumanymą įgyvendinti, kongregacija turėjo gauti bažnytinės ir pasaulietinės valdžios leidimus. 1806–1810 m. kapinių steigimo klausimu kongregacija intensyviai susirašinėjo su Vilniaus vyskupais J. N. Kosakovskiu, J. Stroinovskiu, Vilniaus miesto dūma, policija, Lietuvos generalgubernatoriumi M. Goleniščevu-Kutuzovu ir kt. 1810 metais, suradus laisvą žemės sklypą tarp Polocko gatvės, Žvyro kalvos bei dešiniojo Vilnios kranto, nutarus, jog naujosios kapinės bus administruojamos vienuolių bernardinų ir jose bus laidojami ne tik kongregacijos nariai, bet ir kiti miestiečiai, kapinių steigimui neliko kliūčių. 1810 m. gegužės 9 d. (pagal Julijaus kalendorių)[1] buvo patvirtintas kapinių planas. Vilniaus vyskupui J. Stroinovskiui leidus, tų pačių metų spalio 14 d. kapinės oficialiai pašventintos, jose pradėta laidoti. Pirmasis amžinojo poilsio čia atgulęs asmuo – Antanas Skimborovičius (Antoni Skimborowicz, 1780–1810). 1810 m. pastatytas vakarinis kolumbariumas. 1812 m. kapinės aptvertos mūro tvora, įrengti pagrindiniai vartai. 1814 m. Vilniaus vyskupui J. Stroinovskiui įkūrus Bernardinų parapiją, kapinės tapo parapinės. Apie 1823 m. iškilo rytinis kolumbariumas. 1825–1827 m., kaip manoma, pagal architektų Josepho Poussier (1781–1821) arba Karolio Gregotovičiaus (Karol Gregotowicz, 1799–1848) projektą pastatyta klasicistinio stiliaus kapinių koplyčia. 1828 m. antroje pusėje ar 1829 m. pradžioje pradėta laidoti šios koplyčios požemyje įrengtame kolumbariume. 1849 m. toje vietoje, kur buvo laikytos pirmosios šv. Mišios, pastatyta kapinių inauguracinė koplytėlė.

Antrasis kapinių formavimosi etapas prasidėjo 1857 m., kilus būtinybei jas išplėsti. Bernardinų bažnyčios klebono prašymu Vilniaus gubernijos valdyba 1860 m. sausį paskyrė kapinėms 1 dešimtinę ir 270 kvadratinių sieksnių (1,21 ha) žemės sklypą, kuris netrukus buvo sutvarkytas, aptvertas medine tvora, o 1861 m. spalį, gausiai susirinkus gyventojams, dalyvaujant miesto policijai ir dideliam dvasininkijos būriui, pašventintas. Vis dėlto ne visiems miestiečiams patiko tokia įvykių eiga. Kapinėms paskirta žeme anksčiau naudojęsi Osipas Rudzinskis (Осип Рудзинский), Vikentijus Gerasimovičius (Викентий Герасимович) ir Pavelas Sarneckis (Павел Сарнецкий) pateikė skundą Rusijos Valdančiajam Senatui ir pasiekė, kad būtų uždrausta kapines plėsti, o ilgainiui, nelikus jose laisvos vietos, – taip pat ir laidoti. Susirūpinę, jog kapinės netrukus gali būti uždarytos, tituluočiausi, įtakingiausi Bernardinų parapijos parapijiečiai 1862 m. birželio 26 d. pasirašė Rusijos carui Aleksandrui II adresuotą peticiją, prašydami leisti išsaugoti šį nekropolį. Senatui peržiūrėjus ankstesnę nutartį, naujas sklypas kapinėms galiausiai buvo atiduotas.

Tuo pat metu nemažai rūpesčių Bernardinų kapinių administracijai kėlė Vilnios potvyniai. Šiandien, žvelgiant į gana atokiai sruvenančią upę, sunku įsivaizduoti, kad ji galėtų užlieti kapus, tačiau XIX a. antrojoje pusėje kapinėms buvo iškilusi reali grėsmė. Apie tai byloja Bernardinų vienuolyno 1858–1860 m. susirašinėjimas su Vilniaus generalgubernatoriumi Vladimiru Nazimovu (Владимир Назимов, 1802–1874) bei Vilniaus gubernijos statybos ir kelių komisija, vienuolyno vyresniojo Teofilio Lampės (Teofil Lampéé, 1807–1863) raportai ir pastabos apie malūnų užtvankų daromą žalą, vandens ardomus kapus, specialiosios komisijos 1861 m. kovo 28 d. aktas dėl 1860 m. liepos 21–22 d. Vilnios potvynio metu patirtų nuostolių įvertinimo.

1863 m. kapinių ramybę sutrikdė per šalį nusiritusi socialinių neramumų banga. 1863 m. spalį Vilniaus policijos viršininko nurodymu rusų kareiviai apžiūrėjo kapines ir čia surado sukilėlių paslėptų ginklų, atsišaukimų. 1864 m. carinės valdžios sprendimu uždarytas Bernardinų vienuolynas. Kapinės funkcionavo toliau ir buvo administruojamos Bernardinų bažnyčios klebono.

XIX a. pabaigoje – XX a. I pusėje L. E. Uzemblos, Ruščicų, Lenskių ir kitų giminių ar pavienių asmenų pastangomis restauruoti atskiri paminklai, kolumbariumai.

XX a. 3–4 dešimtmečiais Bernardinų kapinėse beveik nelikus laisvo ploto, laidojimo intensyvumas labai sumažėjo. Laidota daugiausia šeimų kapavietėse.

Po Antrojo pasaulinio karo, apie 1945–1948 m., nugriauti kolumbariumai (išliko mūro fragmentai). Juose buvę palaikai iškelti ir perlaidoti šalia koplyčios iškastoje duobėje.

Nuo 1967 m. nekropolyje, išskyrus išimtinius atvejus, beveik nebelaidojama.

XX a. 9-ajame dešimtmetyje susirūpinta Bernardinų kapinių tvarkymu ir išsaugojimu. Paminklų restauravimo projektavimo institute atlikti istoriniai kapinių tyrimai, parengtas koplyčios restauravimo projektas (neįgyvendintas). 1999 m. Vilniaus miesto savivaldybės lėšomis rekonstruotas vakarinis kolumbariumas. 2002–2008 m. Kultūros vertybių apsaugos departamento (nuo 2006 m. balandžio 1 d. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos) lėšomis restauruota 10 antkapinių paminklų.

2005 m. Bernardinų kapinės įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

2006–2010 m. buvo vykdoma Bernardinų kapinių tvarkybos, pažinimo sklaidos ir edukacijos programa. Bendromis Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos kultūros ministerijos, Lenkijos Respublikos kovų ir kančių atminties išsaugojimo tarybos, Vilniaus miesto savivaldybės bei Adomo Mickevičiaus Lietuvos ir Lenkijos santykių rėmimo fondo lėšomis restauruoti vertingiausi paminklai, sutvirtintas šlaitas, parengta ir išleista knyga apie Bernardinų kapines, vyko įvairūs renginiai, supažindinantys visuomenę su šiuo unikaliu kultūros paveldo objektu.

Literatūra: Drėma, 1991a, p. 361; Małachowicz, 1996a, p. 268–270; Małachowicz, 1996b, p. 23–25, 44–46; Miknevičiūtė, Miknevičienė, 2002, p. 5; Europos kapinės, p. 174–175; Kaladžinskaitė, 2004, p. 8; Kaladžinskaitė, 2006, p. 149; Girininkienė, 2004, p. 11–12, 115–123; Girininkienė, 2009, p. 10–11; Girininkienė, 2010a, p. 142–146, 151, 167–169; Girininkienė, 2010b, p. 11; Drėmaitė, Vyšniauskienė, 2010, p. 50–53, 56, 65, 73; Pugačiauskas, 2010, p. 115.

[1] Čia ir toliau datos rašomos anuomet naudotu stiliumi. Kaip žinia, nuo 1800 m. sausio 1 d. iki 1915 m. lapkričio 28 d. Rusijai priklausiusioje Lietuvos dalyje galiojo Julijaus kalendorius, kuris nuo dabartinio Grigaliaus kalendoriaus XIX a. skyrėsi 12, o XX a. – 13 dienų.

	1. [Vilniaus magistrato 1806 m. birželio 9 d. rašto Vilniaus vyskupui Jonui Nepomukui Kosakovskiui dėl atskirų vokiečių Šv. Martyno Romos katalikų kongregacijos kapinių įsteigimo nuorašas] Vilnius, 1810 m. birželio 10 d. Lenkų kalba Rankraštis, popierius, 34x22,5 cm LMAVB RS, F318-27952, l. 1–2 Vilniaus magistratas, gavęs vokiečių Šv. Martyno Romos katalikų kongregacijos prašymą skirti sklypą naujoms kapinėms, kuriose būtų laidojami kongregacijos nariai, prašo Vilniaus vyskupą J. N. Kosakovskį pranešti, ar nėra kliūčių šiam nekropoliui steigti.
	2. [Vilniaus vyskupo Jono Nepomuko Kosakovskio 1806 m. birželio 18 d. rašto Vilniaus magistratui, kuriuo draudžia steigti Šv. Martyno kongregacijos kapines, nuorašas] Vilnius, 1810 m. birželio 10 d. Lenkų kalba Rankraštis, popierius, 34x22,2 cm LMAVB RS, F318-27952, l. 3–4 Tai dokumentas, iš kurio aiškėja, kad Vilniaus vyskupas J. N. Kosakovskis neleido įkurti Šv. Martyno kongregacijos nariams laidoti skirtų kapinių. Pasak vyskupo, religinėms apeigoms atlikti kongregacija naudojasi Šv. Onos bažnyčia, kuriai nesuteiktos parapijos teisės, todėl nėra juridinio pagrindo steigti naują nekropolį. Juolab kad ne visos parapinės bažnyčios mieste turi savo kapines, o įsteigus dar vienerias, tik išaugtų nedidelių kapinių skaičius. Literatūra: Pugačiauskas, 2010, p. 117.
	3. [Vokiečių Šv. Martyno Romos katalikų kongregacijos 1809 m. rugpjūčio 17 d. prašymo Vilniaus vyskupijos valdytojui Jeronimui Stroinovskiui leisti įsteigti naujas kapines nuorašas] Vilnius,1810 m. birželio 17 d. Lenkų kalba Rankraštis, popierius, 34x22 cm LMAVB RS, F318-27952, l. 5–6 1808 m. mirus Vilniaus vyskupui J. N. Kosakovskiui, sužlugdžiusiam Šv. Martyno kongregacijos viltis turėti savo kapines, ir vyskupiją pradėjus valdyti J. Stroinovskiui, kongregacija vėl ėmė kelti naujo nekropolio steigimo klausimą. Šiame Vilniaus vyskupijos valdytojui adresuotame rašte ji skundžiasi, kad ne visuomet gali tinkamai palaidoti savo narius, ir prašo leisti įkurti naujas kapines, kurios būtų administruojamos vienuolių bernardinų. Esą seniau buvo galima laidoti bažnyčių rūsiuose, todėl kapinių nereikėję. Tuo tarpu dabar ne visuomet pavyksta sužinoti, kada miršta ir kur laidojami kongregacijos nariai, todėl kai kurie, nepaisant jų kunigo budrumo, negauna Šv. Sakramento ir neįrašomi į mirusiųjų registracijos knygas. Literatūra: Pugačiauskas, 2010, p. 117–118.
	4. [Vilniaus vyskupijos valdytojo Jeronimo Stroinovskio raštas vokiečių Šv. Martyno Romos katalikų kongregacijai dėl kapinių steigimo] Vilnius, 1809 m. rugpjūčio 20 d. Lenkų kalba Rankraštis, popierius, 33,3x21 cm Su vyskupo antspaudu (l. 2v) ir parašu: Jeronim Stroynowski Biskup. LMAVB RS, F318-27895, 2 l. Tai autentiškas Vilniaus vyskupijos valdytojo J. Stroinovskio pasirašytas dokumentas, kuriuo jis leidžia steigti naujas bernardinų administruojamas kapines su sąlyga, jei Vilniaus magistratas skirs joms tinkamą sklypą ir jei vietinė policija išduos leidimą.
	5. [Vokiečių Šv. Martyno Romos katalikų kongregacijos 1809 m. gruodžio 24 d. prašymo Lietuvos generalgubernatoriui Michailui Goleniščevui-Kutuzovui dėl kapinių steigimo Užupyje nuorašas] Vilnius, 1810 m. birželio 17 d. Lenkų kalba Rankraštis, popierius, 34x22,5 cm LMAVB RS, F318-27952, l. 11–12 Šv. Martyno kongregacijos vyresnieji pažymi, kad jau gavo vyskupo J. Stroinovskio leidimą steigti naujas kapines ir su Vilniaus miesto dūmos prezidentu Tomu Reizeriu (Thomas Reyzer) bei kitais atstovais apžiūrėjo Užupio priemiestyje, prie Žvyro kalno ir Vilnios, esantį žemės sklypą; prašo generalgubernatorių leisti įkurti šame sklype kapines ir suteikti mokestinių lengvatų; teiraujasi, ar jis sutinka, kad naujasis nekropolis būtų administruojamas vienuolių bernardinų ir kad čia būtų laidojami ne tik kongregacijos nariai, bet ir kiti miestiečiai.
	6. [Lietuvos generalgubernatoriaus Michailo Goleniščevo-Kutuzovo 1810 m. sausio 7 d. rašto Vilniaus gubernijos civiliniam gubernatoriui Nikolajui Brusilovui dėl sklypo skyrimo Šv. Martyno kongregacijos kapinėms nuorašas] 1810 m. birželio 18 d. Rusų, lenkų kalbomis Rankraštis, popierius, 34x22,3 cm LMAVB RS, F318-27952, l. 19–20 Šiuo dokumentu Lietuvos generalgubernatorius M. Goleniščevas-Kutuzovas Vilniaus gubernijos civiliniam gubernatoriui Nikolajui Brusilovui (Николай Брусилов) leidžia skirti numatytą sklypą Šv. Martyno kongregacijos kapinėms.
	7. [Vilniaus Bernardinų vienuolyno kustodo Celerino Rimkevičiaus ir Šv. Martyno kongregacijos 1810 m. kovo 19 d. prašymo Vilniaus vyskupijos valdytojui J. Stroinovskiui dėl kapinių steigimo nuorašas] Vilnius, 1810 m. birželio 20 d. Lenkų kalba Rankraštis, popierius, 34x22 cm LMAVB RS, F318-27965, 2 l. Vilniaus Bernardinų vienuolyno kustodas Celerinas Rimkevičius (Celeryn Rymkiewicz, apie 1757–1837) ir Šv. Martyno kongregacija praneša Vilniaus vyskupijos valdytojui J. Stroinovskiui, kad jau įvykdytos anksčiau jo iškeltos sąlygos (paskirtas sklypas, gautas policijos leidimas), todėl nebėra kliūčių steigti kapines. Prašo vyskupą patvirtinti naujo nekropolio įkūrimą, leisti jį pašventinti, suteikti galimybę jame laidoti ne vien kongregacijos narius, bet ir kitus vilniečius, taip pat atleisti nuo mokesčių tiek laiko, kiek buvo neapmokestintos Misionierių (Rasų) kapinės.
	8. [Vilniaus Bernardinų kapinių planas] 1810 m. balandžio 28 d. Lenkų kalba Popierius, akvarelė, tušas, rankraštis, 41x52,3 cm Parašas: Przezemnie Szawełskiego Powiatowego Komornika Józeffa Danilewicza. Kitoje pusėje yra pastaba, kad šio plano nepatvirtino Vilniaus miesto taryba LMAVB RS, F312-1387, l. 1 Tai 1810 m. gegužės 7 d. Juozapo Danilevičiaus (Józef Danilewicz) sudaryto ir po dviejų dienų Vilniaus miesto tarybos patvirtinto Bernardinų kapinių plano, šiuo metu saugomo Lietuvos valstybės istorijos archyve, pirmasis variantas. Planą reikėjo perbraižyti, nes nebuvo pakankamai aiškiai pažymėta nekropolį ir miestiečio Martyno Ancipos (Marcin Ancypa) sklypą skyrusi riba. Sprendžiant iš šio plano, kapinėms buvo atmatuotas 1 margas (1 margas – 56 arai) ir 103 kvadratinės rykštės žemės. Jos ribojosi su vilnietės Marijonos Baranovskos (Maryanna Baranowska) ir M. Ancipos sklypais, siekė Vilnią, Žvyro kalvą ir link jos iš Užupio vedusį takelį. Yra pagrindo manyti, kad prabėgus keleriems metams po kapinių įsteigimo bernardinams pavyko perimti plane pavaizduotą M. Ancipos 1 margo, 150 kvadratinių rykščių ir 34 rykštelių dydžio sklypą kalno nuolydyje ir Vilnios slėnyje. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomame 1828 m. Bernardinų bažnyčios ir vienuolyno vizitacijos akte nurodytas dvigubai didesnis kapinių plotas – 2 margai, 253 kvadratinės rykštės ir 34 rykštelės, tai yra tiek, kiek 1810 m. buvo skirta kapinėms ir kiek tuomet turėjo M. Ancipa kartu sudėjus. Todėl šis planas, nors ir nebuvo miesto valdžios patvirtintas 1810 metais, po kurio laiko kapinių situaciją atspindėjo geriau nei tikrasis. Literatūra: Girininkienė, 2010a, p. 141–143.
	9. [Vilniaus vyskupijos valdytojo Jeronimo Stroinovskio raštas Bernardinų vienuolyno vyresniajam Celerinui Rimkevičiui dėl Šv. Martyno kongregacijos kapinių pašventinimo ir mirusiųjų laidojimo] Sankt Peterburgas, 1810 m. rugpjūčio 16 d. Lenkų kalba Rankraštis, popierius, 32,2x20,5 cm Su J. Stroinovskio parašu: Jeronim Stroynowski Biskup. Proveniencija: Ex collectione / Alberti / Zasztowt. [lipdė] LMAVB RS, F273-2301, l. 1 Vilniaus vyskupijos valdytojas J. Stroinovskis praneša apie kanauninkui Antanui Sokolovskiui (Antonius Sokołowski) siunčiamą įgaliojimą pašventinti Šv. Martyno kongregacijos kapinėms skirtą sklypą; patvirtina, kad atlikus pašventinimo apeigas, šiose kapinėse leidžia laidoti mirusius kongregacijos narius; perspėja, kad kongregacijai nepriklausę asmenys čia gali būti laidojami tik gavus raštišką vietinio klebono leidimą. Literatūra: Girininkienė, 2004, p. 116, 118.
	10. [Vilniaus vyskupijos valdytojo Jeronimo Stroinovskio raštas kanauninkui Antanui Sokolovskiui dėl Šv. Martyno kongregacijos kapinių pašventinimo] Sankt Peterburgas, 1810 m. rugpjūčio 16 d. Lotynų kalba Rankraštis, popierius, 34,2x21,5 cm Yra vyskupo antspaudas ir parašai: Hieronymus Stroynowski Epp. ... Casimir[us] Dmochowski... Proveniencija: Ex collectione / Alberti / Zasztowt. [lipdė] LMAVB RS, F273-2301, l. 2–3 Tai dokumentas, kuriuo Vilniaus vyskupijos valdytojas J. Stroinovskis kanauninkui A. Sokolovskiui suteikia teisę pašventinti vokiečių Šv. Martyno Romos katalikų kongregacijos kapines Užupyje.
	11. [Vilniaus Bernardinų parapijos steigiamasis aktas] Vilnius, 1814 m. spalio 29 d. Lenkų kalba Rankraštis, popierius, 37,3x55 cm Su vyskupo J. Stroinovskio antspaudu ir parašais: † Hieronymus Episcopus. / Za Sekretarza X. Michał Proniewicz, Altar. Katedry Wileń. mp. LMAVB RS, F43-19195, l. 3–4 Bernardinų bažnyčios paprastai neturėdavo parapijų teisių ir būdavo religiniai centrai, kuriuose organizuotos įvairaus tipo pamaldos, rekolekcijos, burdavosi religinės brolijos, o vienuoliai skelbė pamokslus. Vis dėlto retsykiais, jei kokioje nors vietovėje nebūdavo kitos katalikų bažnyčios ar dėl kitokių priežasčių, išimties tvarka prie jų būdavo įsteigiamos parapijos. Taip atsitiko Vilniuje 1814 metais. Bernardinų parapijos steigiamajame akte kaip esmines sąlygas, leidžiančias Šv. Pranciškaus ir Šv. Bernardino bažnyčiai tapti parapine, vyskupas J. Stroinovskis įvardijo vienuolių bernardinų pavyzdingumą laikant pamaldas ir tikintiesiems skirtas gausias dvasines paslaugas. Naujosios parapijos ribų aprašyme paminėtos Bernardinų kapinės. Literatūra: Janonienė, 2010, p. 38, 436; Pugačiauskas, 2010, p. 118.
	12. [Vilniaus Bernardinų parapijos planas] Vilnius, 1814 m. Lenkų kalba Popierius, paklijuotas drobe, akvarelė, tušas, 46x62 cm Apačioje centre yra Vilniaus kanauninko Kazimiero Dmochovskio parašas: Takową Mappę dołączaiąc do Rapportu mego podpisuię. 12. 8bra 1814. / X. Kazimierz Dmochowski Kanonik Wilenski. Įrašai kitoje pusėje: Mappa Parafii / Zarzeczney X. X. / Bernardynów / Wileńskich / Sporządzona przy nadaniu / w Ru 1814 8bra 29 Dnia; Инвентаря 64 г. / N 20. LMAVB RS, F43-19194, l. 1 Steigiant Bernardinų parapiją, buvo sudarytas jos planas. Naujajai parapijai atiteko nedidelė anksčiau Šv. Jono parapijai priklausiusi teritorija šiapus Vilnios nuo Karališkojo malūno iki Užupio tilto ir senosios Užupio parapijos dalis į kairę nuo Užupio gatvės (dabar Užupio ir Polocko g.) iki Bernardinų kapinių. Tai plotas su Bernardinų vienuolyno pastatų kompleksu, Šv. Mykolo bažnyčia, Bernardinių vienuolynu, Botanikos sodu, Bernardinų kapinėmis. Iš plano matyti, kad naujoji parapija ribojosi su Šv. Jono, Antakalnio, Misionierių ir Užupio parapijomis.
	13. [Vilniaus vyskupo Jeronimo Stroinovskio raštas Bernardinų vienuolyno kustodui Celerinui Rimkevičiui dėl Užupio parapijos prijungimo prie Bernardinų parapijos] Vilnius, 1814 m. spalio 30 d. Lenkų kalba Rankraštis, popierius, 34,8x22,8 cm Su vyskupo antspaudu ir parašu: † Jeronim Biskup. Proveniencija: Ex collectione / Alberti / Zasztowt. [lipdė] LMAVB RS, F273-2302, 2 l. Šiuo raštu Vilniaus vyskupas praneša Bernardinų vienuolyno kustodui apie savo sprendimą prie Bernardinų parapijos laikinai prijungti Užupio parapiją, veikusią prie Šv. Baltramiejaus bažnyčios. Kadangi ši šventovė sudegė XVII a. viduryje ir ilgą laiką nebuvo atstatyta, ją aptarnavę Šv. Augustino reguliarieji atgailos kanauninkai pamaldas laikydavo savo vienuolyno koplyčioje arba oratorijoje, o tai nebetenkino didelės dalies Užupio parapijos tikinčiųjų poreikių. Atsižvelgdamas į jų prašymus, Vilniaus vyskupas nusprendė prijungti Užupio parapiją prie naujai įsteigtos Bernardinų parapijos. Rašte pateiktame senosios parapijos ribų aprašyme paminėtos Bernardinų kapinės. Literatūra: Lietuvos vienuolynai, p. 260.
	14. Планъ города Вильны. Въ 1840 году Vilnius, 1840 m. Rusų kalba Popierius, paklijuotas drobe, litografija, 48x62 cm Tekstas apačioje, dešinėje: ЛИТОГРАФIЯ. Н. МАЦА. ВИЛЬНА. LMAVB RS, F151-1616, l. 1 Steigiant Bernardinų kapines žemės sklypo joms ieškota užmiestyje, atokiau nuo gyvenamųjų namų, tačiau netrukus dėl sparčios urbanizacijos kapinės vėl priartėjo prie vilniečių ir tapo sudėtine miesto topografijos dalimi. Jau nuo XIX a. jos žymimos bendruosiuose Vilniaus planuose. Vienas vertingesnių tokio tipo dokumentų pavyzdžių – 1840 metų Vilniaus planas, išspausdintas N. Maco litografijos spaustuvėje Vilniuje. Bernardinų kapinės čia pažymėtos 55 c numeriu. Nekropolio teritorijoje schematiškai pavaizduota koplyčia ir kolumbariumai. Literatūra: Pugačiauskas, 2010, p. 115.
	15. PHILIPPE BENOIST, ADOLPHE BAYOT Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčios Vilniuje XIX a. vidurio chromolitografijos reprodukcija, 45x50 cm Iš leidinio: Vilniaus albumas = Вильнюсский альбом: iš Jono Kazimiero Vilčinskio leidinių / leidinį parengė Zofija Budrytė. Vilnius, 1987. Signuota apačioje: Lith par Ph. Benoist. Imp. Lemercier, rue de Seine 57 à Paris. Figures par Bayot. Tekstas apačioje: Starożytny kościół S-y Anny w Wilnie. Église Sainte Anne à Wilna. Dédié à Monsieur Eustache Rudułtowski. Par. l’Editeur J. K. Wilczyński. LMAVB Retų spaudinių skyrius, A9375, l. 8 Prancūzų litografų Philippe Benoist (1813–po 1879) ir Adolphe Bayot (1810–apie 1866) chromolitografijoje užfiksuotas Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblis bei senųjų šventoriaus kapinių reliktai: kryžiai, antkapiniai paminklai. 1810 m. įsteigus Bernardinų nekropolį, šventoriuje nebebuvo laidojama. Ilgainiui neliko nė žymės, kad čia būta kapinių.
	16. Akt wizyty jeneralney kościóła i klasztoru XX Bernardynów wileńskich w roku 1842 m[iesią]ca maja 3o dnia sporządzony Vilnius, 1842 m. gegužės 3 d. Lenkų kalba Rankraštinė knyga, popierius, 36x21,5 cm Su Lietuvos bernardinų provincijos provincijolo antspaudu, Vilniaus Bernardinų vienuolyno kustodo Anastazo Ignatavičiaus ir provincijolo Pranciškaus Kopeco parašais: X Anastazy Ihnatowicz kustosz, [...] Prowincjał Bernardynskiego zakonu X. Franciszek Kopeć. Įrišas: kartonas, rudas marmurinis popierius, rudos odos nugarėlė. Proveniencija: EX COLLECTIONE / Alberti Ludovici / Zasztowt. [lipdė] LMAVB RS, F43-20847, 38 l. Tai Vilniaus Bernardinų bažnyčios ir vienuolyno vizitacijos aktas, kuriame trumpai aprašytos Bernardinų kapinės (l. 4v), apibūdintas kapinių koplyčios eksterjeras, interjeras, požemis (l. 29), pateikta vertingų žinių apie nekropolio įkūrimo iniciatorę Šv. Martyno kongregaciją (l. 32v–35v). Šios religinės brolijos istorija ir veikla dar nėra nuodugniai ištyrinėta, nenustatytos tikslios jos funkcionavimo chronologinės ribos. Anot kai kurių tyrinėtojų, ji buvo įsteigta dar Vytauto laikais prie Šv. Martyno koplyčios, stovėjusios Aukštutinėje pilyje, o XVI a. pradžioje persikėlė į pilies teritorijoje stovėjusią pranciškonų konventualų Šv. Onos bažnyčią. Manoma, kad XVI a. antroje pusėje brolija iširo, tačiau 1604 m. Vilniuje apsigyvenusių kitataučių bendrijos pastangomis vėl buvo atgaivinta. Šiame vizitacijos akte anksčiau minėti faktai nepateikiami, o 1604-ieji laikomi ne jos atkūrimo, bet įsteigimo metais. Taip pat čia nurodoma, jog 1636 m. rugsėjo 23 d. broliją aprobavo Vilniaus vyskupas Abraomas Vaina (Abraham Woyna, 1569–1649), o prabėgus ketveriems metams – 1640 m. – patvirtino jos nuostatus (l. 32v). Nuo 1637 m. iki XIX a. brolija veikė jėzuitų Šv. Ignoto bažnyčioje, vėliau persikėlė į bernardinų Šv. Onos bažnyčią, kur jos veiklą nutraukė Antrasis pasaulinis karas. Brolijos nariai mokėdavo įstojimo ir kasmetinius mokesčius, reguliariai dalyvaudavo religinėse apeigose, globojo atvykusius iš svetur katalikus, padėdavo jiems integruotis į visuomenę, prižiūrėdavo vienišus, ligotus narius, rūpindavosi deramai palaidoti mirusiuosius ir išsaugoti jų atminimą. Literatūra: Drėma, 1991b, p. 30; Kaladžinskaitė, 2004, p. 8; Kaladžinskaitė, 2006, p. 149; Janonienė, 2010, p. 62, 340, 438; Pugačiauskas, 2010, p. 116.
	17. Wizyta kościóła i klasztoru xięży Bernardynow w gubernialnym mieście Wilnie r. 1844 miesiąca pażdziernika dnia 15 odbyta Vilnius, 1844 m. spalio 15 d. Lenkų kalba Rankraštis, popierius, lapai susiūti, 37x21,5 cm Su antspaudu ir parašais: X. Mamert z Fulsztyna Herburtt Kan. Katt Wil. / Prałat Kustosz Żytomier. S. Teol. Dr, Wizytator Jener. mpr.; Sekretarz X Jan Borkowski Kanonik Later. LMAVB RS, F318-28021, 9 l. 1844 m. spalio 15 d. sudarytas Vilniaus Bernardinų bažnyčios ir vienuolyno vizitacijos aktas, kuriame trumpai aprašytos Bernardinų kapinės (l. 2v). Pažymima, kad Užupio priemiestyje esančios kapinės iš trijų pusių aptvertos mūro tvora, išvardijami svarbiausi statiniai: mūro vartai, sargo namelis, trijų aukštų kolumbariumai ir tarp jų esanti koplyčia, nurodoma jos pastatymo data – 1825 m.
	18. Inwentarz zakrystyi i kościóła wileńskiego X.X. Bernardynów klasztoru sporządzony w 1862 roku m[iesią]ca septembra 20 dnia za przelożeństwa W. Jgmci. xiędza Juliana Suronowicza wileńskiego X.X. Bernardynów kustosza, a zakrystyi prefekta Tomasza Rożbickiego Vilnius, 1862 m. rugsėjo 20 d. Lenkų kalba Rankraštis, popierius, 35,5x22,5 cm Įrišas: rusvas popierius LMAVB RS, F318-28022, l. 22–27 Tai 1862 m. Vilniaus Bernardinų bažnyčios ir zakristijos inventorius. Čia Bernardinų kapinės plačiau neapibūdintos, tačiau pateikta žinių apie kapinių koplyčios vidaus įrangą. Įdomu, kad inventoriuje (l. 24) minima koplyčioje buvus ne vieną, o du – Nukryžiuotojo ir Švč. Mergelės Marijos – altorius. Iki mūsų dienų išliko tik pirmojo altoriaus tapybos fragmentų. Literatūra: Klajumienė, 2010, p. 192, 196–197.
	19. Дело о рaзрыве берегa клaдбищъ нa прoтивъ мельникoмъ зделаннoй тaмы зъ 1858 года Vilnius, 1858–1860 m. Lenkų, rusų kalbomis Rankraščių rinkinys, popierius, 36,5x22 cm ir mažiau LMAVB RS, F318-27999, 31 l. Bernardinų vienuolyno 1858–1860 m. susirašinėjimas su Vilniaus generalgubernatoriumi Vladimiru Nazimovu bei Vilniaus gubernijos statybos ir kelių komisija dėl Vilnios potvynių metu vienuolynui ir kapinėms padarytų nuostolių įvertinimo ir atlyginimo, vienuolyno vyresniojo Teofilio Lampės raportai ir pastabos apie malūnų užtvankų daromą žalą, vandens ardomus kapus.
	20. Aктъ Vilnius, 1861 m. kovo 28 d. Rusų kalba Rankraštis, popierius, 35x22 cm LMAVB RS, F318-27963, l. 1–2 1860 m. liepos 21–22 d. kilusio Vilnios potvynio metu padarytos žalos įvertinimo aktas (nuorašas), kuriame speciali Vilniaus valdžios sudaryta komisija pažymi, kad dėl stiprių kelias dienas trukusių liūčių pakilęs upės vanduo sugriovė užtvanką prie dvarininkui Sidaravičiui priklausančio malūno, sutrikdė kitų malūnų darbą, užliejo dalį Bernardinų kapinių ir suardė kelis kapus. Siekdami apsaugoti kapines nuo dar didesnio suniokojimo, bernardinai sutvirtino nemažą atkarpą upės kranto ir tokiu būdu patyrė 500 sidabro rublių nuostolį. Konstatuojama, kad šios priemonės yra laikinos, todėl būtina tęsti kranto tvirtinimo darbus.
	21. Дело о плаце подъ кладбище ... отъ 1859 года. 1857–1863 m. Lenkų, rusų kalbomis Rankraščių rinkinys, popierius, 37x23,5 cm ir mažiau Įrišas: pilko popieriaus viršelis su antraštės duomenimis LMAVB RS, F318-23893, 163 l. Baigiantis XIX a. šeštajam dešimtmečiui Bernardinų kapinėse beveik neliko laisvo ploto, kilo būtinybė jas išplėsti. Bernardinų bažnyčios klebono prašymu Vilniaus gubernijos valdyba 1860 m. sausį paskyrė kapinėms 1 dešimtinės ir 270 kvadratinių sieksnių (1,21 ha) žemės sklypą, kuris netrukus buvo sutvarkytas, aptvertas medine tvora, o 1861 m. spalį pašventintas. Vis dėlto ne visiems miestiečiams patiko tokia įvykių eiga. Kapinėms paskirta žeme anksčiau naudojęsi Osipas Rudzinskis, Vikentijus Gerasimovičius ir Pavelas Sarneckis pateikė skundą Rusijos Senatui ir pasiekė, kad būtų uždrausta kapines plėsti, o ilgainiui, nelikus jose laisvos vietos, – taip pat ir laidoti. Susirūpinę, jog kapinės netrukus gali būti uždarytos, tituluočiausi, įtakingiausi Bernardinų parapijos parapijiečiai 1862 m. birželio 26 d. pasirašė Rusijos carui Aleksandrui II adresuotą peticiją, prašydami leisti išsaugoti šį nekropolį. Senatui peržiūrėjus ankstesnę nutartį, naujas sklypas kapinėms galiausiai buvo atiduotas. Paini sklypo skyrimo Bernardinų kapinėms išplėsti istorija atsispindi šioje dokumentų (įvairių asmenų ir institucijų raštų originalai, nuorašai, juodraščiai) byloje. Literatūra: Girininkienė, 2004, p. 122; Girininkienė, 2010b, p. 11.

22. Inwentarz cmentarza Vilnius, 1857–1862 m. Lenkų, rusų kalbomis Rankraštinė knyga, popierius, 34,7x21 cm Įrišas: kartonas, žalias marmurinis popierius, rudos odos nugarėlė, knygos kampučiai ir raišteliai LMAVB RS, F312-24, 48 l. Kapinių inventorius – rankraštinė knyga, kurioje pateikta istorinių žinių apie kapines, koplyčią, 1810–1860 m. raštų nuorašų (bernardinų susirašinėjimas su Vilniaus miesto dūma, Vilniaus dvasine konsistorija, aktai, raportai), 1860 m. sausio 23 d. sudaryto Bernardinų kapinių plano kopija (l. 21v–22r), užfiksuotos 1857–1862 m. kapinių tvarkymo darbų išlaidos. Literatūra: Girininkienė, 2004, p. 122.
	23. Visitatio pastoralis archidioecesis Vilnensis... Vilnius, 1932 m. balandžio 15 d. Lotynų, lenkų kalbomis Spausdintas klausimynas, užpildytas ranka, 34x21,5 cm Su Vilniaus Bernardinų bažnyčios ir Vilniaus arkivyskupo Romualdo Jalbžykovskio antspaudais bei parašais: Ks. Kretowicz Proboszcz; † R. Jałbrzykowski. LMAVB RS, F318-9599, 12 l. Bernardinų bažnyčios vizitacijos aktas, surašytas kunigo Jono Kretovičiaus (Jan Kretowicz, 1874–1956) ir patvirtintas Vilniaus arkivyskupo Romualdo Jalbžikovskio (Romuald Jałbrzykowski, 1876–1955). Trečiame lape rašoma apie Bernardinų kapines. Pažymima, jog laisvos vietos kapinėse labai mažai. Minima koplyčia.
	24. JANAS BUŁHAKAS Bernardinų kapinių vartai ir varpinė Vilnius, [1931 m.] Fotografija, 11,2x16,5 cm Apačioje dešinėje yra fotografo įspaudas: J. BUŁHAK. WILNO. Kitoje pusėje – fotoateljė antspaudai: J. BULHAKO FOTO-ATELJE / VILNIUS, OŽEŠKIENES 3.; VILNIUS N. 1405; FOT. Įrašai: Inv. Nr. 111/ 1; F15-58; Cmentarz Bernardyński. Brama wejsciowa. LMAVB Retų spaudinių skyrius, F14.1.1, l. 1 Šioje nuotraukoje pavaizduoti klasicistiniai Bernardinų kapinių vartai ir trijų varpų varpinė – ansamblis, žinovų laikomas gražiausiu ir originaliausiu kapinių architektūros paveldo objektu. Manoma, kad šie statiniai iškilo XIX a. antrajame dešimtmetyje. Janas Bułhakas (1876 Astašyne, netoli Naugarduko – 1950 Lėciuje, Varmijos Mozūrų vaivadijoje) – žymiausias XX a. pirmosios pusės Vilniaus fotografas. 1897–1899 m. studijavo filosofiją Jogailos universitete Krokuvoje. Apie 1910 m. Dresdene mokėsi fotografijos. 1912 m. Vilniuje atidarė fotoateljė (1944 m. sudegė) ir magistrato užsakymu pradėjo fotografuoti miesto architektūros paminklus. Nuo 1919 m. dėstė meninę fotografiją Vilniaus universiteto Dailės fakultete (docentas1939 m.). 1927 m. kartu su kitais įkūrė Vilniaus fotografų klubą, jam vadovavo iki Antrojo pasaulinio karo. 1945 m. persikėlė gyventi į Varšuvą. 1947 m. įkūrė Lenkijos fotomenininkų sąjungą, jai vadovavo iki mirties. Dalyvavo daugybėje parodų, pelnė apdovanojimų, paskelbė daugiau nei šimtą istorinių, teorinių, publicistinių straipsnių, išleido keturias fundamentalias fotografijos teorijos monografijas, parengė fotografijų albumų. Jo kūryba darė didelę įtaką Lietuvos meninės fotografijos raidai. Literatūra: Małachowicz, 1996a, p. 260, 267–268; Miknevičiūtė, Miknevičienė, 2002, p. 6; VLE, 2003, t. 3, p. 606; Girininkienė, 2010a, p. 146.
	25. JANAS BUŁHAKAS Bernardinų kapinių koplyčia Vilnius, 1931 m. Fotografija, 15,8x11,3 cm Apačioje dešinėje yra fotografo įspaudas: J. BUŁHAK. WILNO. Kitoje pusėje – antspaudai: COPYRIGHT BY J. BUŁHAK 1931 / REPRODUKCJE / bez upoważnienia i bez nazwiska / J. BUŁHAKA / ZASKARŻALNE SĄDOWNIE; J. BULHAKO FOTO-ATELJE / VILNIUS, OŽEŠKIENES 3.; W OBRAZACH FOTOGR. J. BUŁHAKA / No 1411. / VILNIUS / J. BUŁHAK. ART. FOT. WILNO, Orzeszkowa 3; FOT. Įrašai: Inv. Nr. 111/ 2; F15-58; Cmentarz Bernardyński. Kaplica; Cmentarz bernardyński / Bernhardiner Kirchhoff. LMAVB Retų spaudinių skyrius, F14.1.2, l. 1 Šioje romantiškoje Jano Bułhako fotografijoje pavaizduotas Bernardinų kapinių koplyčios pagrindinis fasadas ir jos prieigos. Klasicistinės architektūros kapinių koplyčia pastatyta 1825–1827 m. Šaltiniuose minima, jog jos projekto autorius – Vilniaus gubernijos architektas, tačiau nenurodoma jo pavardė. Manoma, kad tai galėjo būti šias pareigas ėję architektai Josephas Poussier arba Karolis Gregotovičius. Koplyčia yra stačiakampio plano, dviejų aukštų, su dvišlaičiu stogu ir virš jo iškilusiu kryžiumi. Pagrindinį fasadą puošia piliastrai. Tarp jų esančios sienų plokštumos – rustuotos. Į koplyčią veda dvipusiai laiptai su medine baliustrada tarp mūrinių stulpų. Po jais ir terasa, esančia priešais pagrindinį įėjimą, yra durys į požemį. Šoninių fasadų plokštumos – lygios, suskaidytos arkiniais langais. Koplyčios viduje anksčiau buvo iliuziškai tapytas altorius su centre įkomponuota didele medine Nukryžiuotojo skulptūra bei ant dviejų piliorių paremtas vargonų choras. Šiuo metu interjeras sunykęs, tačiau išliko vertingos iliuzinės tapybos fragmentų. Koplyčioje būdavo šarvojami mirusieji, vykdavo gedulingos pamaldos, jos požemyje įrengtame kolumbariume bernardinai laidojo išėjusius anapus brolius ir privilegijuotųjų luomų miestiečius. Literatūra: Małachowicz, 1996a, p. 268–270; Drėmaitė, Vyšniauskienė, 2010, p. 82; Klajumienė, 2010, p. 192; Girininkienė, 2010a, p. 167–169.
	26. JANAS BUŁHAKAS Bernardinų kapinių vakarinis kolumbariumas ir koplyčios šoninės durys Vilnius, [1931 m.] Fotografija, 11,5x16,8 cm Apačioje dešinėje yra fotografo įspaudas: J. BUŁHAK. WILNO. Kitoje pusėje – fotoateljė antspaudai: J. BULHAKO FOTO-ATELJE / VILNIUS, OŽEŠKIENES 3.; VILNIUS N. 1414; FOT. Įrašai: Inv. Nr. 111/ 3; F15-58; Cmentarz Bernardyński. Columbarium. LMAVB Retų spaudinių skyrius, F14.1.3, l. 1 Šioje nuotraukoje pavaizduotas Bernardinų kapinių vakarinis, arba kairysis (esantis kairėje koplyčios pusėje), kolumbariumas. Tai trijų aukštų mūrinis statinys su nišomis (111), kuriose būdavo užmūrijami karstai su mirusiųjų palaikais, o išorėje pritvirtinamos paminklinės lentos. Rašytinių šaltinių duomenimis, jame pradėta laidoti netrukus po kapinių įkūrimo – 1810 m. gruodį. Tai buvo prestižinė vieta, tad čia amžinojo poilsio atgulė daug žymių, kilmingų asmenybių: Prancūzijos maršalo Francois Joseph Lefebvre (1755–1820) sūnus, Dancigo (dab. Gdanskas) kunigaikštis, Napoleono I Didžiosios armijos brigados generolas Marie Xavier Joseph Lefebvre (1785–1812), Vilniaus universiteto profesorius Pranciškus Norvaiša (Franciszek Milikont Narwoysz, 1742–1819) ir kt. Po Antrojo pasaulinio karo, apie 1945–1948 m., kolumbariumas nugriautas, jame buvę palaikai perlaidoti duobėje šalia koplyčios. Siekiant išsaugoti išlikusius šio unikalaus statinio mūro fragmentus ir atkurti bendrą jo vaizdą, 1999 m. kolumbariumas rekonstruotas. Šiuo metu tai vienintelis tokio tipo ir laikotarpio statinys Lietuvoje. Literatūra: Girininkienė, 2004, p. 122; Girininkienė, 2010a, p. 150–151; Europos kapinės, p. 174–175.
	27. JANAS BUŁHAKAS Bernardinų kapinių rytinis kolumbariumas Vilnius, [1931 m.] Fotografija, 11x16,5 cm Apačioje dešinėje yra fotografo įspaudas: J. BUŁHAK. WILNO. Kitoje pusėje – fotoateljė antspaudai: J. BULHAKO FOTO-ATELJE / VILNIUS, OŽEŠKIENES 3.; VILNIUS N. 1417; FOT. Įrašai: Inv. Nr. 111/ 4 (r).; F15-58; Cmentarz Bernardyński. Columbarium. LMAVB Retų spaudinių skyrius, F14.1.4, l. 1 Nuotraukoje užfiksuotas Bernardinų kapinių rytinis, arba dešinysis, kolumbariumas. Jis, kaip ir vakarinis kolumbariumas, taip pat turėjo tris aukštus, tačiau jame buvo mažiau nišų (72). Gali būti, kad jis pastatytas vėliau už vakarinį. Rašytinių šaltinių duomenimis, pirmasis arba vienas pirmųjų rytiniame kolumbariume buvo palaidotas 1823 m. kovo 18 d. miręs aktorius, dainininkas Motiejus Kažinskis (Maciej Każyński, 1763–1823). Deja, šis unikalus statinys mūsų dienų nesulaukė. Išliko tik jo mūro fragmentai. Literatūra: Girininkienė, 2010a, p. 151.