Mnemosinės sodai: UNESCO „Pasaulio atmintis“ LMA Vrublevskių bibliotekoje

Šią parodą pavadinome Mnemosinės sodais. Mūzų motina Mnemosinė sengraikių buvo laikoma atminties deive, poetams ir oratoriams teikusia iškalbos dovaną. Šiandien ją galime laikyti ir kiekvienos atminties institucijos globėja, poetine jos personifikacija. Na, o sodai žymi žmogaus sukurtą žydinčią, ošiančią, skambančią, įkvėpimą ir poilsį jam nuolat dovanojančią erdvę. Jei prie Mnemosinės sodų dar pridėtume Šiaurės Atėnų metaforą, visai nesunkiai suprastume, kad parodoje kalbama apie Vilniuje, LMA Vrublevskių bibliotekoje, saugomas kultūros vertybes.

Tos vertybės ‒ nepaprastos. Jas drąsiai galime pavadinti vertybių vertybėmis, nes jas sudaro dokumentai, įtraukti į UNESCO Lietuvos nacionalinį registrą „Pasaulio atmintis“. Juos verta pažinti apsilankius šiuose Mnemosinės soduose, juolab kad Lietuvos Respublikos Seimas 2020 metus paskelbė UNESCO pasaulio paveldo Lietuvoje metais. Šiai progai ir skirti mūsų Mnemosinės sodai.

LMA Vrublevskių bibliotekoje saugoma 12 dokumentų ir dalis vienos kolekcijos, nuo 2006 iki 2019 m. įrašytų į minėtą UNESCO Lietuvos nacionalinį registrą. Septyni rankraštiniai ir penki spausdintiniai dokumentai, saugomi šioje atminties institucijoje, pripažinti regioninės reikšmės dokumentinio paveldo objektais. Dvi LMA Vrublevskių bibliotekoje esančios rankraštinės knygos kartu su kitais dokumentais, saugomais Vilniaus universiteto ir Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos Kretingos Apreiškimo vienuolyno bibliotekose, kaip „Neformalios lituanistinės mokyklos Kretingos bernardinų vienuolyne dokumentų kolekcija“ turi nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo statusą. 

2006 m.:

1. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos privilegija Vilniaus katedrai. – Vilnius, 1387-02-17. – Lotynų kalba; pergamentas; 1 lap.; lapo dydis: 34,2 x 60,7 + 7,2 cm; teksto dydis: 19,2 x 44,5 cm; 31 eilutė.  – Restauravo Antanina Juraitė (1987) ir Rytė Šimaitė (LDM Prano Gudyno restauravimo centras, 2000). – Saugojimo šifras: LMAVB RS, F6-1. – Pripažintas regioninės reikšmės dokumentinio paveldo objektu (registracijos Nr. 3).

Tai ankstyviausias Lietuvos Respublikoje saugomas Lietuvoje surašytas pergamentas. Šiuo aktu Vilniaus pilies bažnyčiai ir vyskupui buvo padovanota Tauragnų pilis su valsčiumi, Labanoro ir Molėtų kaimai, Dambravos, Verkių, Bokšto valsčiai, dalis Vilniaus miesto, keli namai Vilniuje ir kt. Taip buvo įkurta ir aprūpinta vyskupo institucija. Dokumentas liudija krikščionybės atėjimą į Lietuvos valstybę. Jogailos pradėtas krikštijimas virto krikščionėjimo procesu, o Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tapo krikščioniška šalimi. Krikštas turėjo didžiulę socialinę, politinę ir kultūrinę reikšmę Lietuvos valstybės raidai.

Dokumentas saugotas Vilniaus kapitulos archyve. 1956 m. iš Valstybinių restauracijos dirbtuvių Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedros bazilikos remonto metu perduotas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekai. Privilegija kartu su kitais archyve buvusiais pergamentais pateko į Rankraščių skyriuje sudarytą rinkinį „Vilniaus kapitulos fondo pergamentai“ (F6).

Šio dokumento kopiją galima matyti Skaitmeniniame archyve adresu: https://elibrary.mab.lt/handle/1/20788

2007 m.:

2. Trumpas šventadieniams skirtų evangelijų rinkinys (Turovo evangelijos, trumpojo aprakoso fragmentas). – XI amžius. – Rankraštinė pergamentinė knyga; bažnytinė slavų kalba; 10 lap. – Įrišas: XIX a., viršelis – oda, medis; dydis 22,8 x 17 cm; tekstas rašytas pergamente, lapo dydis 20,5 x 16,2 cm. – Restauruota 1962–1963 m. – Saugojimo šifras: LMAVB RS, F19-1. – Pripažintas regioninės reikšmės dokumentinio paveldo objektu (registracijos Nr. 13).

     

Rašyta kaštoninės spalvos rašalu; puslapyje – 18 eilučių; raštas – ustavas; 11  inicialų (O, P, B), tapytų senuoju bizantiniu stiliumi raudona, mėlyna ir žalia spalvomis, su juodo kontūro apvadu.

Tai ankstyviausias rašto paminklas, saugomas Lietuvos Respublikoje, o taip pat vienas iš keturiolikos išlikusių XI a. rašto paminklų senąja bažnytine slavų kalba buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje. Evangelija pristato buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos stačiatikių bažnyčios dvasinės ir materialinės gyvensenos, knygos kultūros ištakas, atspindi valstybės multireliginį, kultūrinį, etninį bei visuomeninį kontekstą.

Trumpo šventadieniams skirtų evangelijų rinkinio (žinomo Turovo evangelijos vardu) fragmentą 1865 m. Turove, netoli Minsko (dab. Baltarusija), anglių dėžėje archeografinės ekspedicijos metu rado mokytojas Nikolajus Sokolovas. Rankraštinę knygą jis parvežė į Vilniaus viešosios bibliotekos Rankraščių skyrių (viršutinio kietviršio vidinėje pusėje lipdė: Виленская Публичная Библiотека No. 1). 1915 m. kartu su kitomis bibliotekos vertybėmis Evangelija buvo išvežta į Rusiją ir saugota TSRS Valstybinėje V. I. Lenino (dab. Rumiancevų) bibliotekoje Maskvoje. Po Antrojo pasaulinio karo (tarp 1946–1952 m.) grąžinta į Lietuvą ir perduota LMA Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus Rusiškų rankraštinių knygų fondui.

Remiantis 1508 m. gegužės 2 d . (lap. 6v) ir 1513 m. vasario 10 d. (lap. 2v) LDK stačiatikių globėjo, Lietuvos didžiojo etmono, Trakų vaivadijos vaivados kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio, jo žmonos Tatjanos ir sūnaus Iljos žemių dovanojimo įrašais šventikams Mitrofanui ir Matviejui, manoma, kad Turovo evangelija priklausė Atsimainymo cerkvės vienuolynui Turove. XVIII a. šie dovanojimai dar kartą patvirtinti naujais įrašais.

Visą šios rankraštinės knygos kopiją galima matyti Skaitmeniniame archyve adresu: https://elibrary.mab.lt/handle/1/21095

2008 m.:

3. Tetraevangelija (Sapiegų arba Žyrovičų Evangelija). – XVI a. vid. – Rankraštinė knyga; bažnytinė slavų kalba; 404 lap.; tekstas rašytas popieriuje, lapo dydis 31,2 x 21 cm. – Įrišas: XIX a. pab. – XX a. pr., viršelis – popierius, kartonas; dydis 31,5 x 20 cm. – Restauravo Eglė Virpilaitienė (LDM Prano Gudyno restauravimo centras, 1986). – Saugojimo šifras: LMAVB RS, F19-32. – Pripažintas regioninės reikšmės dokumentinio paveldo objektu (registracijos Nr. 24).

     

Rašyta kaštoninės spalvos rašalu, inicialinės raidės, rubrikos – raudonu ir mėlynu rašalu; puslapyje tekstas rašytas vienoje skiltyje, po 18 eilučių; raštas – ustavas; tekste 10 puošnių inicialų (И, Л, Г, B) ir 5 užsklandos, tapyti augaliniais motyvais raudona, mėlyna ir žalia spalvomis, auksuotame fone. Evangelija puošta 4 miniatiūromis: 10v lape – auksiniame fone evangelisto šv. Mato atvaizdas; 114v lape – evangelisto šv. Morkaus atvaizdas; 185v lape – evangelisto šv. Luko atvaizdas; 297v lape – evangelisto šv. Jono atvaizdas. Šios Evangelijos miniatiūrose (spalvinių derinių kompozicijose) ir ornamentikoje jaučiama to meto Vakarų Europos meno, krikščionybės įtaka. Pynės motyvas sudarytas iš stilizuotų augalų šakelių, kai kur pastebimi besiskleidžiantys akanto lapai, ornamentų kompozicijos – renesansinės.

Sapiegų Evangelija (Baltarusijoje vadinama Žyrovičų Evangelija) –  vienas iš puošniausių rankraštinių paminklų, saugomų Lietuvoje. Evangelija pristato buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos stačiatikių bažnyčios dvasinės ir materialinės gyvensenos, knygos kultūros tradicijas, yra puikus slaviškosios ir Vakarų Europos knygos meno sintezės pavyzdys.

1613 m. spalio 29 d. Smolensko kaštelionas Janas Meleško (Jan Mieleszko) kartu su žmona Anna Fursuvna (Anna Fursówna) Žyrovičuose įkūrė Bazilijonų (unitų) vienuolyną. Pirmuoju vienuolyno viršininku paskirtas Juozapas Kuncevičius (Jozafat Kuncewicz), vėliau tapęs Polocko arkivyskupu. Uoliu tikėjimu ir karštais pamokslais jis pritraukė į vienuolyną tikinčiųjų būrius, o tuo pačiu ir turtingus fundatorius (tai liudija ir Evangelijoje rastas tvirtinamasis dovanojimo įrašas: 1620 metais Bogdana Meleškova Pržeclavska patvirtina jos ainių dovanoto palivarko priklausomybę Žyrovičų vienuolynui, lap. 295v–297r).

Dovanų gausumu nepralenkiamas buvo LDK kancleris Leonas Sapiega. Jis 1616 metais bazilijonus apdovanojo žemėmis, namais ir keletu kaimų, cerkvę aprūpino prabangiais (turtingais) liturginiais reikmenimis, padovanojo didįjį varpą. Tarp minėtų dovanų, matyt, buvo ir Evangelija. Šis fundacinis įrašas išliko pačioje rankraštinėje knygoje (lap. 376r–377r), kuri dėl to ir buvo pavadinta Sapiegų Evangelija.

XVII–XVIII a. Žyrovičai buvo vienas iš unitų religinių centrų. 1763 m. Sapiegų Evangelija dar buvo Žyrovičuose – tai liudija rankraštinės knygos 53r–64r lapuose esantis įrašas. 1828 metais mokykla tapo unitų dvasine seminarija. Po religinės unijos likvidavimo 1839 m. į Žyrovičus persikėlė Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos administracija, pagrindinė bažnyčia tapo katedra (soboru), seminarija buvo pertvarkyta į stačiatikių. Vėliau Sapiegų Evangelija, kartu su kitomis knygomis, buvo perduota Lietuvos stačiatikių dvasinės seminarijos bibliotekai, iš kur pateko į Vilniaus viešąją biblioteką (viršutinio kietviršio vidinėje pusėje lipdė: Рукописное отдъленiэ Виленской Публичной Библiотеки No. 150). 1915 m. kartu su kitomis bibliotekos vertybėmis Evangelija buvo išvežta į Rusiją ir saugota TSRS Valstybinėje V. I. Lenino (dab. Rumiancevų) bibliotekoje Maskvoje. Po Antrojo pasaulinio karo (tarp 1946–1952 m.) grąžinta į Lietuvą ir perduota LMA Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus Rusiškų rankraštinių knygų fondui.

Visą šios rankraštinės knygos kopiją galima matyti Skaitmeniniame archyve adresu: https://elibrary.mab.lt/handle/1/8674


4. Seklucjan, Jan (apie 1510/1515–1578).  Katechismu text prosti dla prostego ludu. –  W Krolewczu : w drukarni Jana Weynreicha, 1545. –  [16] p. : orn. ; 8° (9,5 x 16,8 cm). – Spaust. nurodyta kolofone: W Pruskim Krolewczu wycisniona w drukarni Jana Weynreicha. – Antr. p. ornamentiniuose rėmuose. – Gotika.  – Be sign. pag. – Marginalijos. – Įrišas: kartonas, trauktas marmuriniu pop., žaliai dažytos impregnuotos drobės nugarėlė ir kampučiai. – Restauravo Gražina Smaliukienė (2002). – Saugojimo šifras: L-16/61/4. – Pripažintas regioninės reikšmės dokumentinio paveldo objektu (registracijos Nr. 25).

              

Trumpasis evangelikų katekizmas lenkų kalba, parengtas lenkų raštijos veikėjo, protestantiškosios literatūros leidėjo Jano Seklucjano ir 1545 m. išspausdintas Karaliaučiuje, Hanso Weinreicho spaustuvėje. Šio leidinio egzempliorius yra unikalus, vienintelis iki šiol žinomas pasaulyje. Jis įrištas šešių knygų, išleistų Rytų Prūsijoje XVIII–XIX a. pr., konvoliute. Šis svarbus Lenkijos spaudos paveldo paminklas dėl sąsajų su Lietuvos raštijos kūrėjais ir pirmosios spausdintos knygos lietuvių kalba pasirodymo aplinkybių reikšmingas Lietuvos kultūros istorijos liudijimas. Mat jis laikomas 1547 m. toje pačioje spaustuvėje išėjusios Martyno Mažvydo (apie 1510–1563) parengtos mokomosios knygos Chatechismusa prasty szadei, makslas skaitima raschta yr giesmes (sutrumpintai: Katekizmo) vienu iš pagrindinių šaltinių, kuriais naudojosi lietuviškos knygos parengėjas. Lenkų ir vokiečių kultūros istorikų liudijimais, konvoliutas su unikaliu J. Seklucjano leidinio egzemplioriumi, turinčiu kito žymaus lenkų protestantiškosios literatūros kūrėjo ir leidėjo Jano Maleckio (apie 1490–1567), aršiai kritikavusio katekizmo teksto kalbą ir stilių, ranka atliktus taisymus, prieš karą buvęs Prūsijos valstybiniame archyve Karaliaučiuje (Preussisches Staatsarchiv in Königsberg). Be to, lietuvių liuteronų kunigas M. Mažvydas, rašydamas vieną iš mokomosios knygos dalių – katekizmą, taip pat naudojosi ir lenkiškuoju 1546 metų katekizmu, parengtu J. Maleckio, kurio marginalijos yra išlikusiame J. Seklucjano katekizmo egzemplioriuje.

 Gimęs Bydgoščiuje, 1536–1538 m. studijavęs Leipcigo universitete, po to pamokslavęs Poznanėje, 1543 m. J. Seklucjanas atvyko į Karaliaučių, kur, globojamas Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio, ėmėsi aktyvios leidybinės veiklos lenkų kalba: parengė ir išleido pirmuosius protestantiškus veikalus lenkų kalba – giesmyną (1547), Naująjį Testamentą (1551–1553), postilę (1556). Karaliaučiuje jis artimiau susipažino ir su lietuviškos raštijos veikėjais: Abraomu Kulviečiu, Stanislovu Rapolioniu. Pastarasis ypač rėmė kūrybinį J. Seklucjano darbą.

Įrišas – vėlyvas (pirmoji XX a. pusė). Tai liudija paprasta įrišimo technika ir marmurinio popieriaus viršeliai. Ant konvoliuto nugarėlės likusi lipdės dalis su skaičiais 78, apačioje – II. Be to, ir knygoje išlikę antspaudai liudija tą pačią visų tyrėjų nurodytą saugojimo vietą – Preussisches Statsarchiv in Königsberg.

Po Antrojo pasaulinio karo šis J. Seklucjano katekizmas buvo laikomas dingusiu: jokie istoriografijos šaltiniai nenurodo šio egzemplioriaus likimo. Į LMA Vrublevskių biblioteką šis konvoliutas pateko po Antrojo pasaulinio karo rengtų ekspedicijų Karaliaučiaus krašte. Pusę amžiaus išgulėjęs Rezerviniame (Atsargos) fonde, 1997 m. minint pirmosios spausdintinės knygos lietuvių kalba 450 metų jubiliejų buvo atpažintas ir tapo prieinamas visuomenei.

Visą leidinio kopiją galima matyti Skaitmeniniame archyve adresu: http://elibrary.mab.lt/handle/1/4466

2011 m.:

5. Avraamkos metraštis, 1495 m. – Rankraštinė knyga, be pradžios ir pabaigos; rusėnų k.; 450 lap.; 19,5 x 12,5 cm. – Įrišas: kartonas, aptrauktas kolenkoru. – Restauruotas 1968 m. Sankt Peterburge. – Saugojimo šifras: LMAVB RS, F22-49. – Pripažintas regioninės reikšmės dokumentinio paveldo objektu (registracijos Nr. 40).

     

Popierius – standus, beveik geltonos spalvos, su vandenženkliais. Raštas: pusiau ustavas su kanceliarinio rašto elementais (lap. 1–435) ir smulkus pusiau ustavas (lap. 436–450), šviesiai rudos spalvos rašalas, inicialai stambūs, atlikti cinoberiu. Dalių antraštėse yra dekoratyvus pynės raštas (вязь).

Lietuvos metraščiai yra reikšmingi mūsų kultūros istorijos dokumentai. Tai XIV–XVI a. literatūriniai istoriografiniai kūriniai, kuriuose dėstoma Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinė istorija. Metraščiai – kronikos suteikia daug žinių apie LDK gyvenimą  ir yra vertingi naratyviniai šaltiniai Lietuvos valstybės istorijai. Juose atsiskleidžia Lietuvos valstybinė ideologija, siekusi sutvirtinti valstybės pamatus, apginti jos valstybingumą nuo vokiečių, lenkų ir rusų pretenzijų. Pirmųjų Lietuvos metraštinių užrašų atsiradimas siejamas su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Vytautu. Pirmųjų tekstų autoriai nežinomi, protografai neišliko arba dar nesurasti, o pasirodymo aplinkybės nustatomos tik apytikriai. Šie tekstai buvo rašomi LDK vartota slavų kanceliarine (rusėnų) kalba, plito rankraštiniais nuorašais. Įvairaus dydžio ir pobūdžio Lietuvos metraščių nuorašų dabar žinoma (imtinai iki XVIII a.) apie 30. Lietuvos metraščiai buvo sujungti į tris sąvadus: Trumpąjį, Platesnįjį (dar vadinamas Viduriniuoju) ir Platųjį (arba Bychovco kronika). Kaip istorijos šaltinis vertingiausias Trumpasis sąvadas (TS), sudarytas XV a. viduryje, į kurį įėjo ankstyvieji (XIV a. pab. – XV a. pr.) Lietuvos metraščiai. TS apibūdinamas kaip seniausias LDK autogeninės istoriografijos paminklas, pirmoji grandis grandinėje: Lietuvos metraščiai – Motiejaus Strijkovskio Kronika (1582) – Alberto Kojelavičiaus-Vijūko Lietuvos istorija (1650–1669). TS yra ne tik istorijos šaltinis, bet ir medievistinės raštijos paminklas, kurio literatūriniai elementai (tautosakinės kilmės legendos, aplinkos veiksmo fono aprašymai, dialogai, psichologiškas veiksmų motyvavimas) turėjo reikšmės ir grožinės lietuvių literatūros raidai.

Žinomi šeši pirminiai TS arba jo dalių nuorašų variantai, datuojami XV–XVI a. Seniausiu laikomas Lietuvos metraščio TS Vilniaus nuorašas, dar vadinamasis „Avraamkos metraščiu“. Jį 1495 m. (7003 m.) surašė numanomas vienuolis Avraamka Smolensko vyskupo Juozapo Bulgarinovičiaus paliepimu Ldk Aleksandro valdymo metais Smolenske. Šiame sąvade aprašomi įvykiai nuo 854 m. iki 1446 m., jam dar priskirtina Smolensko kronika ir 1423 m. Maskvos metraščių sąvado santrauka. TS išlikęs seniausias Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraščių nuorašas yra Bibliotekoje saugomo metraščių sąvado atskira dalis, apimanti įvykius nuo Algirdo mirties 1377 m. iki Vytauto valdymo pradžios 1392 m.

Kodeksą surado A. V. Račinskis Polocke 1864 m. ir perdavė 1895 m. įkurtai Vilniaus viešajai bibliotekai. 1915 m. kartu su kitomis bibliotekos vertybėmis Avraamkos metraštis buvo išvežtas į Rusiją ir saugotas TSRS Valstybinėje V. I. Lenino (dab. Rumiancevų) bibliotekoje Maskvoje. Po Antrojo pasaulinio karo (tarp 1946–1952 m.) grąžintas į Lietuvą ir perduotas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriui.

Visą šios rankraštinės knygos kopiją galima matyti Skaitmeniniame archyve adresu: https://elibrary.mab.lt/handle/1/7327


6. Wiresnibe arba roda siociesa Letuwos pri wiresniawsos wysu lanku yr Letuwos wayska Tadeuszas Kosciuszkas gałwos… : [Lietuvos Vyriausiosios tautos tarybos 1794 m. gegužės 15 d. aplinkraštis dėl Tado Kosciuškos 1794 m. gegužės 2 d. universalo]. – Vertimas iš lenkų kalbos. – [Vilnius : Akademijos sp., 1794]. – [4] p. ; 2° (20 x 34 cm, rink. 13 x 23,3 cm).– Restauravo Gražina Smaliukienė (2009). – Saugojimo šifras: Sm-sp-2451. – Pripažintas regioninės reikšmės dokumentinio paveldo objektu (registracijos Nr. 42).

         

Tai Tado Kosciuškos (1746–1817) sukilimo dokumentas apie lengvatas sukilėlių baudžiauninkų šeimoms, sukilimo valdžios įsakų skelbimo priežiūrą ir tėvynės gynėjų priesaiką (su T. Kosciuškos universalo ir priesaikos tekstais). Jį pasirašė 14 signatarų – Lietuvos Vyriausiosios tautos tarybos narių. Tarp jų: Mauricijus Pranciškus Karpis (Karp) – publicistas, poetas; Mykolas Kleopas Oginskis – diplomatas, kompozitorius, rašytojas, LDK vyriausiasis iždininkas; Juozapas Narbutas – Lietuvos Vyriausiosios tautos tarybos sekretorius ir kt. Šis dokumentas lietuvių kalba svarbus kaip politinės lietuvių spaudos paminklas. Tokio pobūdžio leidiniai dėl politinių aplinkybių (carinės valdžios persekiojimo) yra ypač reti. Šio dokumento, papildančio Tado Kosciuškos sukilimo laikų raštų lietuvių kalba visetą, egzempliorius  yra unikalus – vienintelis išlikęs Lietuvos institucinėse saugyklose. Dokumento vertę dar paryškina ir egzemplioriaus proveniencija – jo kelias į institucinę šalies biblioteką: į LMA Vrublevskių biblioteką egzempliorius pateko iš Bagotosios parapijos klebono Vaclovo Strimaičio, o šis dokumentą gavęs iš kunigo Broniaus Vaišnoros, radusio jį Baisogaloje apie 1955–1960 m. Nėra žinomos aplinkybės, kaip šis spaudinys atsiradęs Baisogaloje. Istoriografiniai šaltiniai nurodo, jog iki 1939 m. šio spaudinio egzempliorių dar turėjęs vilnietis kunigas Juozapas Stankevičius. LMAVB esančiame egzemplioriuje rudu rašalu įrašyta: Nr. [...] // Ten Uniwersał zostanie // w Połondze (tą universalą palieku Palangoje). Tai veikiausiai XIX a. įrašas, liudijantis, jog  kažkuris iš 600 išspausdintų egzempliorių – toks buvo šio spaudinio tiražas – buvo pasiekęs dar ir Palangą.

Visą leidinio kopiją galima matyti Skaitmeniniame archyve adresu: http://elibrary.mab.lt/handle/1/2807


7. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro privilegija, patvirtinanti Vitebsko bažnyčios fundaciją. –Vilnius, 1503-08-17.– Lotynų kalba; pergamentas; 1 lap.; lapo dydis: 42 x 68 + 10,7  cm, teksto dydis: 25,5 x 53 cm; 48 eilutės. – Pasirašęs: Alexander dei gr[ati]a Rex manu p[ro]pria. – Restauravo Birutė Giedraitienė (2006). – Saugojimo šifras: LMAVB RS, F6-85. – Pripažintas regioninės reikšmės dokumentinio paveldo objektu (registracijos Nr. 43).

Raštas: invokacija didžiosiomis raidėmis, puošnus inicialas apima visą tekstą; rašyta rudu rašalu, rašto tipas – bastarda. Antspaudas: vaizdulio skersmuo 95 mm. Jo centre vaizduojamas Lietuvos valstybės herbas Vytis, virš jo – Erelis, Aleksandro tėvo, Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio herbas, ir Juosta, Aleksandro motinos Habsburgų herbas. Vyčio šonuose – arkangelas Mykolas (Kijevo žemės herbas) ir Kryžius (Voluinės žemės herbas), o Vyčio apačioje – Lokys su grandine (Smolensko žemės herbas). Raudono vaško LDK didysis antspaudas vaško kiaute, prikabintas vyšninių siūlų pynute. Yra apsauginis odos maišelis antspaudui.

Aleksandro (1492–1506) išrinkimas ir iškilmingas pakėlimas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu reiškė personalinės unijos tarp LDK ir Lenkijos Karalystės nutraukimą. Lietuva vėl turėjo atskirą valdovą, kuris tuo pat metu nebuvo Lenkijos karalius. Ši aplinkybė buvo labai svarbus faktorius formuojantis lietuvių politinės tautos valstybinei savimonei, formuluojant Lietuvos valstybingumo puoselėjimo tradiciją. 1492 m. rugpjūčio 6 d. Aleksandras privilegija Lietuvos diduomenei deklaravo Lietuvos valstybės suverenumą ir jos teritorijos integralumą. Maskvos kunigaikštystės grėsmės akivaizdoje Aleksandras stengėsi suvienyti Lietuvos gyventojus, spręsti konfesinius katalikų ir stačiatikių klausimus, jo dvaro aplinkoje atgimė idėja įgyvendinti Bažnyčios uniją Lietuvoje. Ldk Aleksandras ėmėsi pertvarkyti ir Lietuvos valdymą. Jis reformavo Lietuvos pinigų kalyklą, rėmė miestus, skatino amatus ir prekybą, statė ir dosniai apdovanojo bažnyčias ir vienuolynus. Tuo pat metu reorganizavo valstybės kanceliarijos darbą: pradėtas nuosekliai formuoti valstybės archyvas – Lietuvos Metrika. Siekdamas reprezentuoti valstybę ne tik jos viduje, bet ir užsienyje, Ldk Aleksandras įvedė į Lietuvos raštinės apyvartą trijų rūšių lietuviškų antspaudų komplektą: be iki tol naudoto mažo, atsirado valstybės didysis antspaudas ir didžiojo kunigaikščio privatus signetas. Trijų antspaudų komplektas buvo naujas etapas Lietuvos valdovų sfragistikoje. Ypač svarbią idėjinę ir reprezentacinę reikšmę turėjo didysis antspaudas. Jame per heraldiką buvo parodyta ne tik didžiojo kunigaikščio kilmė, jo ryšiai su garbingomis Europos dinastijomis, bet ir jo valdoma valstybė, atskirai pabrėžiant labiausiai nuo centro nutolusias žemes, tapusias kovų su kaimynais objektu. XV a. pabaigoje sukurta didžiojo antspaudo koncepcija be didesnių pakeitimų išliko beveik šimtą metų. Kai kuriuos jo elementus XVI a. pradžioje Žygimantas Senasis perkėlė net į Lenkijos Karalystės didžiuosius antspaudus. Didysis antspaudas padėjo įprasminti modernesnę valstybės suverenumo sampratą, atskirti valstybės reikalus nuo privačių valdovo reikalų.

Šiandien žinomi 4 Ldk Aleksandro laikų antspaudai, susiję su jo lietuviška veikla: karalaičio Aleksandro signetinis antspaudas (1492 m.), Lietuvos mažasis antspaudas (1505 m.), didžiojo kunigaikščio Aleksandro signetinis antspaudas (1500 m.) ir Lietuvos didysis antspaudas (1503 m.), kuris saugomas LMA Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje, Vilniaus kapitulos pergamentų rinkinyje. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis antspaudas patvirtina Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro pasirašytą privilegiją (Vilnius, 1503-08-17) dėl Vitebsko bažnyčios fundacijos. Dokumento koroboracijoje rašoma, kad valdovas liepęs prie jo prikabinti sigillum nostrum Magni Ducatus Lithvanie. Šis antspaudas pradeda LDK didžiųjų antspaudų sąrašą ir yra vienintelis išlikęs tokio pobūdžio sfragistikos paminklas iš Ldk Aleksandro laikų.

Visą dokumento kopiją galima matyti Skaitmeniniame archyve adresu: https://elibrary.mab.lt/handle/1/7730

2013 m.:

8. [Gromata vieno gaspadoriaus būrams apie ganyklų perdalijimo naudą] / [iš vokiečių kalbos vertė R. D.] [Kristijonas Donelaitis]. – [Karaliaučius, po 1769-11-19]. – 42? p. : vinj. ; 8° (16,5 cm). – Sign.: A3–A7, B–B8, C, C4–C5. – Kn. taip pat: Pamokinnimas, kaip źalią tworą aplink ganyklôs kuppelį arba źardį sodinti reikia, p. 40–42 […]. – Gotika. – Def.: trūksta antr. lap., pr. iki p. 5, p. 15–16, pab. nuo p. 42. – Įrišas: XIX–XX a. sąvartoje įrištas dekoratyviniu poligrafijos būdu pagamintu popieriumi su kolenkoro nugarėle bei kampučiais.Saugojimo šifras: LK-18/17. – Pripažintas regioninės reikšmės dokumentinio paveldo objektu (registracijos Nr. 53).

                

XVIII a. lietuvių raštijos paminklas, autoryste siejamas su lietuvių grožinės literatūros klasiku Kristijonu Donelaičiu (1714–1780), kurio XVIII a. antrojoje pusėje sukurta poema „Metai“ buvo publikuota 1818 m. Šio oficialaus Prūsijos valdžios dokumento – Prūsijos karaliaus įsakymo apie bendrųjų ganyklų separacijos naudą – vertime iš vokiečių kalbos į lietuvių pirmą kartą spausdinamas poemos dalies „Vasaros darbai“ fragmentas – 2 eilutės. Defektinio unikalaus, pasaulyje niekur nežinomo egemplioriaus antraštę 1939 m. suformulavo Vaclovas Biržiška (1884–1956). Skelbtos „Gromatos“ pabaigoje nurodyta data: D. 19. Grodinnio (t. y. lapkričio) Mėnesio 1769. Tad knygelės skelbimo data laikytina po 1769 m. lapkričio 19 d. Ši defektinė knygelė Valstybinei Vrublevskių bibliotekai buvo padovanota p. Brenšteinienės 1939 m. vasario 9 d. (tai liudija priešlapyje esantis įrašas pieštuku: Dar p. Brensztejnowej // 9. II. 39.). 1940 m. rugsėjo 1 d. bibliotekai atitekus Lituanistikos institutui, tapo šio instituto nuosavybe (apvalus spaudas: Lituanistikos instituto Biblioteka), o nuo 1941 m. sausio 16 d. atiteko LMA Vrublevskių bibliotekai. 1977 m. paskelbtuose K. Donelaičio Raštuose ši knygelė įvardijama kaip Brošiūra apie separacijos naudą. Lietuvos nacionalinėje bibliografijoje laikomasi argumentuotai pagrįstos V. Biržiškos antraštės formuluotės. Pirmą kartą knygelės tekstas buvo publikuotas literatūros almanache „Varpai“ (Šiauliai, 1944, t. 2), aprašas ir viso išlikusio teksto kopija buvo publikuota Povilo Pakarklio (1902–1955) parengtame dokumentų rinkinyje Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams (1960).

Dokumento reikšmę Lietuvos ir pasaulio kultūrai grindžia politinis ir kultūrinis jo pasirodimo kontekstas: oficialaus dokumento vertimas iš vokiečių kalbos ir jo pritaikymas lietuviškai kalbančios visuomenės daliai. Tekstinė dokumento analizė atskleidžia jo sąsajas su grožine lietuvių literatūra ir oficialiąja raštija, turėjusia praktinę naudą. Šis reikšmingas lietuvių kalbos raidai atskleisti bei Mažosios Lietuvos gyventojų buitį liudijantis leidinys parodo įvairiapusę lietuvių literatūros kūrėjo veiklą.

Visą knygos kopiją galima matyti Skaitmeniniame archyve adresu: http://elibrary.mab.lt/handle/1/973

2015 m.:

9. Popiežiaus Klemenso VIII brevė „Quae ad sanctorum“. –  Roma, 1602-11-07. – Lotynų kalba, pergamentas, 1 lap., 37,7 x 51,5 cm. – Parašas: M. Vestrius Barbianus. – Restauravo Dalia Jonynaitė (LDM Prano Gudyno restauravimo centras, 2000). – Saugojimo šifras: LMAVB RS, F6-267. – Pripažintas regioninės reikšmės dokumentinio paveldo objektu (registracijos Nr. 59).

Popiežiaus Klemenso VIII 1602 m. lapkričio 7 d. paskelbta breve buvo baigtas 1517 m. prasidėjęs karalaičio Kazimiero Jogailaičio (1458–1484) kanonizacijos procesas. 1603 m. gegužės mėnesį brevę į Vilnių iš Romos atvežė Vilniaus kanauninkas Grigalius Svencickis. Šiuo dokumentu oficialiai patvirtintas karalaičio Kazimiero kaip šventojo gerbimas Lenkijos Karalystėje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, nustatant liturginius skaitinius šventojo Kazimiero dienai. Savo reikšme brevė prilygsta karalaičio Kazimiero kanonizacijos aktui: tai pirmasis oficialus popiežiaus ir Romos Kurijos raštas, kalbantis apie karalaitį Kazimierą kaip apie šventąjį. Jis pradėjo šv. Kazimiero kulto plitimą ne tik Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, bet ir visoje Europoje. Savo globėju jį laiko Neapolio miestas, Maltos ordino riteriai, kovoję su musulmonais turkais Viduržemio jūroje. Gyvenimo aprašymais ir per vienuolius šv. Kazimiero kultas pasklido po visą pasaulį: Venesueloje yra Šv. Kazimiero miestelis, jo vardo bažnyčia ir parapija; JAV lietuviai ir lenkai išeiviai turi per 50 Šv. Kazimiero bažnyčių. Lietuvoje yra 15 Šv. Kazimiero bažnyčių, nemažai jų ir Lenkijoje. Apaštališkajam Sostui 1602 m. leidus jį gerbti kaip šventąjį, susiformavo ištisas kultūrinio gyvenimo srautas: labai padaugėjo jam skirtų liturginių ir literatūrinių tekstų, meno ir muzikos kūrinių. Šv. Kazimieras pasklido po šalį krikšto vardais, įaugo į liaudies kūrybą. Jo statulas ir paveikslus randame bažnyčiose, koplytėlėse, miestų herbuose. Karalaičio Kazimiero kultas – svarbus šaltinis lietuviškajam dvasingumui suprasti. Jo stebuklai parodo LDK žmonių rūpesčius. Kai 1795 m. kaimynės galutinai pasidalijo Lietuvos ir Lenkijos valstybę, Lietuva atiteko Rusijai. Rusijos valdžia stengėsi lietuvius surusinti ir propagavo stačiatikių religiją. Suvokdama, kad lietuviai šv. Kazimierą laiko savo globėju danguje, pradėjo trukdyti jį garbinti: Vilniuje esančią Šv. Kazimiero bažnyčią pavertė cerkve, uždraudė švęsti šv. Kazimiero šventę. Rusijos valdžiai persekiojant katalikus ir remiant stačiatikius, šv. Kazimiero kultas buvo kovų už tikėjimo laisvę ir nepriklausomybę simbolis. Susikūrusi Šv. Kazimiero draugija (nuo 1889 m. kaip slaptas klierikų būrelis) spausdino ir platino lietuviškas knygas, taip skatindama ne tik pamaldumą, bet ir pasipriešinimą Rusijos okupacijai, nutautinimui, vėliau lenkų okupuotame Vilniaus krašte polonizacijai bei „tyliąją rezistenciją“ sovietinės okupacijos metu. Šv. Kazimiero kultas spartino lietuvių tautinės savimonės brandą.

Dokumentas saugotas Vilniaus kapitulos archyve. 1956 m. iš Valstybinių restauracijos dirbtuvių Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedros bazilikos remonto metu perduotas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekai. Privilegija kartu su kitais archyve buvusiais pergamentais pateko į Rankraščių skyriuje sudarytą rinkinį „Vilniaus kapitulos fondo pergamentai“ (F6).

Visą dokumento kopiją galima matyti Skaitmeniniame archyve adresu: https://elibrary.mab.lt/handle/1/1144

2017 m.:

10. Teodoro Narbuto (Teodor Mateusz Ostyk-Narbutt, 1784–1864) veikalo Dzieje narodu litewskiego („Lietuvių tautos istorija“, Vilnius, 1835–1841) parankinis egzempliorius. – Saugojimo šifras: LMAVB RS,  F17-244/1–9. – Pripažintas regioninės reikšmės dokumentinio paveldo objektu (registracijos Nr. 64).

       

Spausdinta daugiatomė knyga su paties autoriaus T. Narbuto ranka darytais prierašais, pastabomis, piešiniais, schemomis ir kitais spausdinto teksto papildymais. Asmeninis istoriografinio veikalo autoriaus egzempliorius tikslintas beveik tris dešimtmečius, tikintis išleisti antrąją šios knygos laidą. Visos pataisos darytos Šiaurių (Vilniaus gubernija, Lydos apskritis, dab. Baltarusijos Respublika, Gardino sritis, Varanavo rajonas) dvare. Knyga pradėta pildyti 1835 m., t. y. vos jai pasirodžius Vilniuje, Antano Marcinovskio spaustuvėje, baigta 1863 m., kai dėl politinių aplinkybių T. Narbutas buvo priverstas iš savo Šiaurių dvaro išvykti į Vilnių. 

 Teodoras Narbutas (Teodor Mateusz Ostyk-Narbutt, 1784–1864) – žymi XIX a. Lietuvos istorijos mokslo, literatūros ir visuomeninio gyvenimo asmenybė. Garsiausias šio istoriko veikalas  Lietuvių tautos istorija lenkų kalba ne tik suvaidino didžiulį vaidmenį lietuvių istoriografijoje, bet ir žadino istorinę ir tautinę savimonę. Tai unikalus XIX a. pirmosios pusės intelektinės Lietuvos istorijos, o plačiąja prasme – Lietuvos kultūros paminklas. Jis tarsi tęsia spausdintos knygos gyvenimą, rodydamas ne tik nuolatinius autoriaus minties judesius, o taip pat ne tik atspindi amžininkų reakciją į šį veikalą, bet ir pateikia naujus šaltinius (prierašuose ir papildymuose) Lietuvos istorijos tyrimams.

Šis devyniatomis rinkinys kartu su visa tėvoniniame T. Narbuto Šiaurių dvare  saugota biblioteka ir archyvu (dvaras buvo sekvestruotas už Narbutų šeimos dalyvavimą 1863–1864 m. sukilime) buvo išvežtas į Vilniaus senienų muziejų, o iš ten 1867 m. pateko į Vilniaus viešąją biblioteką, kur buvo priskirtas rankraščių kolekcijai „B3“ (saugotas bibliotekos salėje „B“, spintoje „3“). 1915 m. kartu su kitomis šios bibliotekos vertybėmis rinkinys buvo išgabentas į Imperatoriškąjį Maskvos ir Rumiancevo muziejų. Pastaroji atminties institucija turėjo ir itin turtingą biblioteką (retų knygų ir rankraščių rinkinius), kurios pagrindu 1924 m. buvo įkurta Rusijos viešoji V. I. Uljanovo (Lenino) biblioteka (nuo 1925 m. – TSRS Valstybinė V. I. Lenino biblioteka). Iki XX a. 5-ojo dešimtmečio vidurio autorinis T. Narbuto veikalo egzempliorius buvo saugomas minėtoje Rusijos atminties institucijoje. Po Antrojo pasaulinio karo (tarp 1946–1951 m.) šis egzempliorius kartu su kitomis vertybėmis buvo grąžintas į Lietuvą ir perduotas LMA Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriui. Svarbu tai, kad mūsų dienas pasiekė visas šio unikalaus šaltinio komplektas (devyni saugojimo vienetai). Lietuvos atminties institucijose kito tokio XIX a. istoriko kasdieną ir nuolatinį intelektinį darbą demonstruojančio šaltinio nėra.


11. Dryjacki, Fulgenty; Tarasevičius, Aleksandras (iliustr.). Thesaurus sacratissimae vitae passionis pretiosissimi sanguinis D. n. Iesu Christi in augustissimo Missae sacrificio depositus superiorum permissu / per r. p. Fulgentium Dryiacki, Augustinianum erem. collectus. – Vilnae : typ. Acad. S. Ie[su], 1682. [36], 221 [[ 222+?] p. : iliustr., inic., vinj. ; 12º (11,5 x 7,5 x 2,4 cm). – P. [5–10] išspausdinti 2 spalvomis. – Įrišas: medis, juoda oda, linij. aklieji įspaudai, žalvario sagtelės. – Saugojimo šifras: L-17/3. – Pripažintas regioninės reikšmės dokumentinio paveldo objektu (registracijos Nr. 65).

           

Katalikų Bažnyčios reikmėms skirtas augustinų vienuolio Fulgento Dryjackio parengtas apeigynas lotynų kalba Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus švenčiausiojo gyvenimo, kančios ir brangiausiojo kraujo lobynas, puoštas Aleksandro Tarasevičiaus medžio raižiniais, vaizduojančiais šv. Mišių apeigas, – vienintelis šiuo metu žinomas išlikęs egzempliorius. Tai svarbus Lietuvos Katalikų Bažnyčios liturgikos raidos pavyzdys, reikšmingas Lietuvos religinės literatūros ir sakralinio meno spaudos paminklas, XVII a. Vilniaus poligrafijos šedevras. Mažo formato knygelėje yra 43 vario raižiniai, iš jų 39 sudaro liturginį alegorinį šv. Mišių ciklą. Dokumento vertę didina palyginti nedaug išlikusių ATR gyvenusio ir kūrusio menininko A. Tarasevičiaus vario raižinių, iš kurių „Šventųjų Mišių“ ciklas išspausdintas Vilniaus jėzuitų akademijoje.

Tai yra Vilniaus jėzuitų akademijos užsakymu atliktas šv. Mišių, celebruotų pagal potridentinį popiežiaus Pijaus V mišiolą, liturginis aprašymas su alegorinėmis iliustracijomis. Šių 43 vario raižinių autorius – vienas iš žymiausių Lietuvos Baroko dailininkų Aleksandras Tarasevičius (Tarasewicz, Tarasiewicz, Tarasowicz; apie 1650 Gluske (Baltarusija) – 1727 Kijeve), 1678–1688 m. gyvenęs ir kūręs Vilniuje. Knygelėje jis pasirašęs po viena – šv. Augustino – iliustracija: Alex. Tarasewicz sculp. Tekstą lotynų kalba parengė augustinų vienuolis Fulgentas Dryjackis (Dryacki), nurodytas iliustruotame antraštiniame lape ir antroje pusėje išspausdintoje vyskupo Mikalojaus Slupskio Vilniuje 1681 m. rugpjūčio 17 d. išduotame leidime, aprobuojančiame knygos išleidimą. Šis „Dvasios lobynas su paveikslėliais“, kaip įvardyta aprobatoje, skirtas Mišių pagal Šventuosius Tėvus klausymui. Tekstas iš esmės yra Bažnyčios tėvų, daugiausia šv. Augustino, rinkinys citatų, kurių paskirtis – apmąstyti šv. Mišių dalis. Vilniaus leidinyje pateikta keletas šv. Mišių klausymo būdų aprašymų su gausiomis maldomis, ypač skirtomis Švenčiausiajai Mergelei Marijai.

Egzempliorius turi knygos priklausomybės ženklus: Žyrovičų bazilionų vienuolyno (prie Slanimo, Baltarusija) biblioteka (įrašai kirilika per kelis knygos puslapius: Сия // Книга // З Библиотеки // Монастира // Жировицкаго // Чино // Стаго // Василия // Великаго // 1738 // Anno // Подписана ir kietviršių vidinėse pusėse), Bibliothec[ae] Zyrowienciensis BVM. (įrašas p. 124–125); Lietuvos stačiatikių dvasinės seminarijos bibliotekos (lipdė pirmojo viršelio vidinėje pusėje: Библiотека Литовской // Духовной Семинарiи // Зала Б // Шкафъ 1 // Полка 10 // Место 73 ir ant nugarėlės: 73). Į LMA Vrublevskių biblioteką knyga pateko su Valstybinės Vrublevskių bibliotekos rinkiniais.

Visą leidinį galima pamatyti Skaitmeniniame archyve adresu: http://elibrary.mab.lt/handle/1/8986. 

2019 m.:

12. Capitolium perennis gloriae ... ad auspicatissimum ac desideratissimum ingressum in celeberrimam urbium metropolim Kiioviam ... d. Ioanni Mazepa, duci exercituum Zaporoviensium ... erectum / ... ab alumno suo Collegio Kiiovo Mohilaeano reseratum. – [Киiв : s. n.], 1690. – [18] p. : iliustr., inic., vinj. ; 2° (26 × 17,5 cm). – Antraštinis puslapis ir tekstas ornamentiniuose rėmuose. – Restauravo Edita Keršulytė (2019). – Saugojimo šifras: R-17/2-11. – Pripažintas regioninės reikšmės dokumentinio paveldo objektu (registracijos Nr. 73).

       

XVII a. panegirika lotynų kalba Amžinosios šlovės Kapitolijus, išleista Kijeve. Šiuo leidiniu Kijevo Mohylos kolegija pagerbė Kairiakrantės Ukrainos Zaporožės kazokų kariuomenės vadą Ivaną Mazepą (1639–1709) – iškilią asmenybę, palikusią ryškų pėdsaką Abiejų Tautų Respublikos istorijoje. Dėl priešiškumo Rusijos carų politikai Ivano Mazepos atminimas iki pat nepriklausomos Ukrainos atkūrimo XX a. pabaigoje buvo trinamas iš visuomenės atminties, o jo vardas – niekinamas bei juodinamas. Dėl šios priežasties mūsų dienas pasiekė labai nedaug vienalaikių jį mininčių dokumentų. Panegirika Amžinosios šlovės Kapitolijus yra ankstyviausias literatūrinis šios iškilios asmenybės portretas. Tai vienintelis pasaulyje žinomas sveikas leidinio egzempliorius.

Leidinio reikšmę lemia jo retumas, taip pat vertingas turinys. Panegirikoje nupieštas nepriklausomą Ukrainos valstybę projektavusio ir jai sukurti daug pastangų dėjusio kazokų karinių pajėgų vado Ivano Mazepos portretas, išaukštinta jo asmenybė ir darbai. Jo atminimas didelės svarbos šiandien nusipelno ir dėl sąsajų su viso regiono, pirmiausia Abiejų Tautų Respublikos, istorija, ir dėl reikšmės ugdant tautinę ukrainiečių savimonę. I. Mazepos gyvenimas ir darbai yra svarbūs visų valstybių, istoriškai susijusių su ATR: Ukrainos, Lenkijos, o taip pat Lietuvos bei Baltarusijos, kultūrinei tapatybei apibrėžti.

Į rudo kartono aplanką įdėta devynių didelio formato (in folio) lapų knygelė be įrišo labai panaši į atskirtą nuo didesnės apimties rinkinio. Tokią prielaidą leidžia daryti nugarėlės siūlai, nelygiai nukirptas dešinysis lapų kraštas. Aiškiai matyti, kad jų būta didesnių, nes antraštinio lapo apačioje, dešinėje pusėje, esančio parašo matoma tik viršutinė dalis.

Daugiau apie šią bibliografinę retenybę: http://elibrary.mab.lt/handle/1/21972

Visą leidinio kopiją galima matyti Skaitmeniniame archyve adresu: http://elibrary.mab.lt/handle/1/26189


13. Neformalios lituanistinės mokyklos Kretingos bernardinų vienuolyne dokumentų kolekcija. – Saugoma Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių, Vilniaus universiteto ir Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos Kretingos Apreiškimo vienuolyno bibliotekose. – Pripažinta nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo objektu (registracijos Nr. 74).

XIX a. pirmojoje pusėje Kretingos bernardinų vienuolynas (dabar – Mažesniųjų brolių ordino Kretingos Apreiškimo vienuolynas) buvo lietuvių (žemaičių) kultūros centras, kurio idėjinis vadovas ir ideologas buvo kunigas Jurgis Ambrozijus Pabrėža (1771–1849). Jo ir jo mokinių (sekėjų) pastangomis buvo sukurtas lietuvių (žemaičių) bendrinės (standartinės, literatūrinės) kalbos projektas, užmojų dydžiu neturėjęs lygių Lietuvoje. Jis nebuvo įgyvendintas, galbūt pirmiausia todėl, kad iš daugelio parengtų tos potencialios bendrinės rašomosios kalbos rankraščių nė vienas tuo laiku nebuvo paskelbtas.

Ne tik bendrinės kalbos projekto platinimo mastas, bet ir jo pasekėjų (mokinių) gausa išskiria Kretingos vienuolyno aplinkoje vykdytą kultūrinę veiklą. Šia sudaryta kolekcija siekiama apsaugoti konkrečius žinomus išlikusius originalius J. A. Pabrėžos sekėjų (mokinių) rankraštinius tekstus. Žinomi trys pagrindiniai jo sekėjai ir pagalbininkai, perėmę jo kalbos ir rašybos idėjas, kurių tekstų išliko: Simonas Grossas, Juozapas Butavičius ir Simfronijus Žabakevičius.

Pabrėžos bendrinės kalbos projekto palikimas saugotinas kaip labai ankstyvas (XIX a. 4–5 dešimtmečiai) ir kolektyvinio darbo rezultatas (tokio masto alternatyvų Lietuvoje tada nebuvo, kiti bendrinės kalbos projektuotojai daugiausia dirbo individualiai). Tai yra J. A. Pabrėžos vadovaujamos neformalios lituanistinės rašomosios kalbos mokyklos, pirmosios tokios Lietuvoje, palikimas (paties J. A. Pabrėžos rankraščiai neįtraukiami, tik jo mokinių ir sekėjų).

Neformalios lituanistinės mokyklos Kretingos bernardinų vienuolyne XIX a. dokumentų kolekcija yra sudaryta remiantis moksliniais tyrimais. Jos pavadinimas apibūdina reiškinį ir jo kilmės vietą. Pristatomi kolekcijos dokumentai buvo surašyti XIX a. pirmojoje pusėje Kretingos vienuolyne. Šiuo metu identifikuoti unikalaus bendrinės kalbos projekto rankraščiai saugomi trijose atminties institucijose Lietuvoje: Kretingos Apreiškimo vienuolyno bibliotekos Retų spaudinių ir rankraščių fonde (toliau – Kretingos vienuolyno biblioteka, 130 s. vnt.), Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje (toliau – LMAVB RS, 2 s. vnt.) ir Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinių tyrimų ir kultūros paveldo centro Rankraščių skyriuje (toliau – VUB RS, 2 s. vnt.).

Dokumentai iš LMA Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus: 

Daukantas, Simonas. Istorija žemaitiška [1831–1834], 1834–1835 m. perrašyta iš originalo Kretingos pranciškonų vienuolyno vienuolio Juozapo Butavičiaus. Rankraštinė knyga, be antraštinio lapo; lietuvių kalba; 1004 [+4 nenumeruoti] p. (originali paginacija); kietviršiai 36,8 x 22,5 x 8,5 cm, 35,5 x 21,5 x 8 cm. – Įrišas: kartonas, tamsiai ruda oda (vietomis apsitrynusi). – Saugojimo šifras: LMAVB RS, F29-1056.

Rašyta juodu rašalu rusvos spalvos popieriuje. Pirmieji lapai turi vandenženklius «МОКФЕБ 1831», kurių raidės šifruojamos  «Московской округи Копнинская фабрика Елизаветы Баташевой», nuo p. 779 iki galo, t. y. p. 1004, turi vandenženklius  «ФКНГ 1833», kurių raidės šifruojamos  «Фабрика князя Николая Гагарина».

Visą leidinį galima pamatyti Skaitmeniniame archyve adresu: https://elibrary.mab.lt/handle/1/13826

Grossas, Simonas. Kałbrieda Leźuwe Ƶemaytyszka..., 1835. – 101 lapai. – Pratarmė parašyta Juozapo Butavičiaus ranka. – Saugojimo šifras: LMAVB RS, F29-822.

     

 

Parengė LMA Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus vedėja dr. Daiva Narbutienė,
rankraštinių dokumentų aprašus pateikė dr. Rima Cicėnienė ir Erika Kuliešienė,
internete publikavo Audronė Steponaitienė.

Parengta pagal UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionaliniam registrui teiktas paraiškas