Lietuvos mokslų akademijos
Vrublevskių biblioteka

Žygimantų g. 1, LT-01102 Vilnius, Lietuva
Telefonas, faksas +370 5 262 95 37, El. paštas biblioteka@mab.lt



Paroda „Alfredas Römeris: jubiliejinių metų atradimai“

2012 m. kovo 15–balandžio 18 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Tado Vrublevskio skaitykloje veiks rašytinių ir vaizdo dokumentų, skulptūrinių medalionų paroda „Alfredas Römeris: jubiliejinių metų atradimai“, skirta iškilaus Lietuvos dailininko, skulptoriaus Alfredo Römerio 180-osioms gimimo metinėms paminėti. Maloniai kviečiame apsilankyti. 

Balandžio 16 d. sukanka 180 metų, kai gimė žymus XIX a. antrosios pusės Lietuvos dailininkas, skulptorius, kultūros ir visuomenės veikėjas, senos ir garbingos bajorų giminės atstovas Alfredas Römeris (1832–1897). Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, norėdamas pažymėti šią gražią sukaktį, aktualizuoti menininko nuveiktus darbus ir atkreipti visuomenės dėmesį į Bibliotekoje saugomą jo rašytinį ir kūrybinį palikimą, surengė jubiliejinę parodą, kurioje eksponuojama per dvidešimt rankraščių, spaudinių, piešinių, du skulptūriniai medalionai. Prisiminus dar visai neseniai – 2006 m. vasarą – Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmuose veikusią didžiulę tarptautinę parodą „Dailininkai Römeriai“, skirtą šios dailininkų dinastijos pradininko Edvardo Jono Römerio (1806–1878) 200-osioms gimimo metinėms paminėti, kurioje tarp kitų buvo parodyta ir 80 rinktinių A. Römerio kūrinių iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus fondų, šį kartą sąmoningai atsisakyta didelių erdvių – norėta kamerinėje aplinkoje pristatyti tai, kas dar neatrasta, nematyta ir nepažinta.

A. Römeris buvo charizmatiška, plačių interesų asmenybė, apdovanota skvarbiu protu ir įvairiapusiais gabumais. Dailininkas neapsiribojo vien tik menine kūryba, daug jėgų ir laiko paskyrė Lietuvos kultūros paveldo, tapybos istorijos, lietuvių tautodailės bei tautosakos tyrimams ir sklaidai. Jo talentą ir darbus pripažino amžininkai, menininkas puikiai vertinamas ir nūdienos specialistų. „Nuostabiausia yra tai, – pažymi istorikas Egidijus Aleksandravičius, – kad siekdamas tokio, mūsų akimis žiūrint, milžiniško universalumo (antroje savo gyvenimo pusėje be visa to jis ėmėsi tyrinėti meno istoriją, rinkti liaudies kūrybos pavyzdžius ir kt.), jis sugebėdavo pasiekti nuostabų profesionalumo laipsnį. Sunku surasti tarp Alfredo Römerio kultivuojamų menų ir mokslų tokį, kuriame, neišleidžiant iš akių ano meto Lietuvos kultūrinio brandumo konteksto, jis galėtų būti vadinamas diletantu“ (Aleksandravičius, Egidijus. Alfredas Remeris (1832–1897). Kultūros barai, 1985, nr. 4, p. 64).

Skirtingai negu daugelis XIX šimtmečio dailininkų, A. Römeris paliko didžiulį rašytinį ir ikonografinį palikimą, kuris XX a. I pusės istorinių lūžių laikotarpiu buvo išblaškytas po įvairias Lietuvos ir užsienio šalių atminties institucijas, privačias kolekcijas. Nemaža jo giminių sukaupto palikimo dalis atsidūrė Lenkijos nacionaliniame muziejuje Varšuvoje. Šeimos dvare Karolinave (Pastovių r., Baltarusija) dailininko žmonos Vandos ir dukters Elenos Römerytės-Ochenkowskos (1875–1947) akylai saugotos vertybės prieš pat Antrąjį pasaulinį karą – 1935–1937 m. – perduotos tuometinei Valstybinei Vrublevskių bibliotekai, kurios kolekcijos dabar sudaro Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rinkinių branduolį. Pokariu A. Römerio (ir ne tik jo) paveikslus, skulptūras, kitas muzealijas iš Bibliotekos perėmė Lietuvos dailės ir Nacionalinis muziejai. Bibliotekoje liko archyvalijos, daugybė piešinių ir eskizų, tačiau tik pastaraisiais dešimtmečiais juos pradėta intensyviau tyrinėti.

Vienas netikėčiausių šių metų atradimų – dailininko biografų ir menotyrininkų iki šiol nepastebėtas jo biografijos šaltinis – trys tėvo Edvardo Jono Römerio dienoraščiai, rašyti 1843–1844, 1849–1850 ir 1850–1851 metais tremtyje Velikij Ustiuge, Vologdoje, Pokrovske (Rusija). Ilgą laiką šie rankraščiai buvo tarsi dingę iš tyrėjų akiračio, nes Bibliotekos darbuotojas Jonas Šiožinys (1915–1987), 1952 m. tvarkęs ir aprašinėjęs Römerių archyvą (F138), klaidingai nurodė jų autorių – priskyrė juos E. J. Römerio broliui Severinui (1814–1890), už politines pažiūras ir anticarinę veiklą taip pat keletą metų praleidusiam tremtyje. Patikslinus minėtų rašinių autorystę, atsirado galimybė pažvelgti į juos naujai ir panaudoti A. Römerio biografijos tyrimams.

1843–1844 m. dienoraščio puslapiuose šalia lakoniškų gana monotoniškos tremtinio kasdienybės aprašymų užfiksuoti romanisto plunksnos verti E. J. Römerio prisiminimai apie jo pažintį su Ona Bialozaraite (1805–1834), jų santuoką, pirmojo sūnaus Alfredo gimimą, žmonos ligą ir ankstyvą mirtį nuo džiovos. 1850–1851 m. dienoraštyje aprašytas jaudinantis tėvo ir sūnaus susitikimas Pokrovske po ilgus metus trukusio priverstinio išsiskyrimo. Sulaukęs aštuoniolikos, baigęs mokslus Vilniaus bajorų institute, A. Römeris paliko jį užauginusių senelių Mykolo Juozapo ir Rachelės de Raës-Römerienės namus Vilniuje ir 1850 m. rugpjūčio 9 d. atvyko pas tėvą. Dvejus metus gyveno kartu Pokrovske ir Vologdoje, 1852 m. grįžo į išsiilgtąją Lietuvą.

Tolesni Alfredo Römerio gyvenimo vingiai – kelionės po didžiuosius Vakarų Europos meno centrus: Paryžių, Romą, gyvenimas tėvo jam paskirtame Kriaunų dvare (Rokiškio r.), studijos Miuncheno dailės akademijoje – atsispindi daug geriau tyrinėtojams žinomuose vėlesnių metų tėvo dienoraščiuose. Trys iš jų – 1859, 1862, 1868 m. – saugomi mūsų Bibliotekoje, likusieji – Lenkijos nacionalinėje bibliotekoje Varšuvoje. Praėjusiais metais, tarpininkaujant dailėtyrininkei dr. Jolantai Širkaitei, Bibliotekos geradarė Ada Romer-Wysocka, gyvenanti Paryžiuje, mums padovanojo trūkstamų dienoraščių kopijas. Taigi, nuo šiol esame vienintelė atminties institucija, galinti mokslininkams pasiūlyti visą E. J. Römerio dienoraščių rinkinį, kurį sudaro 30 tomų. 

Sekdamas tėvo pavyzdžiu, A. Römeris taip pat rašė dienoraščius, tačiau ne taip pedantiškai ir drausmingai kaip jis, į rankas mieliau imdavo teptuką, nei plunksną. Vis dėlto palengva ir jo archyve Karolinavo dvare, kuriame apsigyveno sukūręs šeimą, prisikaupė dienoraštinių užrašų. Deja, jie, dailininko dukters Elenos Römerytės-Ochenkowskos teigimu, dingo karų ir socialinių suiručių metais. Duktė suspėjo 1913 m. spaudoje paskelbti Paryžiuje 1870–1871 m. tėvo rašyto dienoraščio fragmentus. Metais anksčiau Henrykas Mościckis savaitraštyje „Tygodnik illustrowany“ publikavo kito dienoraščiui artimo žanro A. Römerio rašinio – prisiminimų apie 1863–1864 m. sukilimą ir nelaisvėje Daugpilio (Latvija) tvirtovėje praleistus metus – ištraukas. Šias svarbias publikacijas taip pat galima pamatyti parodoje.

Daug gausesnis A. Römerio epistolinis palikimas. Bibliotekoje saugoma apie 100 įvairiose Vakarų Europos šalyse, Rusijoje bei Lietuvoje 1850–1894 m. tėvui, seneliams, broliui Izidoriui, literatui, kraštotyrininkui, kolekcininkui Liucijonui Eduardui Uzemblai (1864–1942), Vilniaus spaustuvininkui ir knygų leidėjui Adomui Zavadskiui (1814–1875), istorikui, gydytojui Juozapui Belinskiui (1848–1926), garsiam Vilniaus advokatui Klemensui Zanui (apie 1851–1889) ir kitiems rašytų jo laiškų, kurie vis dar laukia atidaus tyrinėtojų žvilgsnio ir įvertinimo. Rašydamas ilgus, emocionalius ir kartu informatyvius laiškus, dailininkas retkarčiais nesusilaikydavo kamputyje ar paraštėje nebrūkštelėjęs šaržo, neiliustravęs aprašyto vaizdo, tad nepaprastai įdomu juos skaityti ir žiūrėti, mėgaujantis menininko išmone, humoro jausmu.

A. Römerio polinkį pokštauti, sugebėjimą į gyvenimą žvelgti su šypsena dar akivaizdžiau parodo daugybė jo sukurtų karikatūrų. Šiandien jos – neįkainojama medžiaga to meto provincijos dvarininkų gyvensenos, papročių, aprangos tyrinėtojams. Karikatūromis dailininkas iliustravo savo sumanytą rankraštinį humoristinį laikraštėlį „Wiatry Parafialne“, kurį „leido“ 1861–1877 m. Kriaunose ir Karolinave. Du Bibliotekoje saugomi šio unikalaus laikraštėlio numeriai taip pat eksponuojami parodoje.

Dar vienas džiugus pastarųjų metų atradimas – 1882–1883 m. A. Römerio sukurti skulptūriniai medalionai, kuriuose pavaizduoti Žemaičių vyskupo Aleksandro Beresnevičiaus (1823–1902) ir Vilniaus vyskupo Karolio Hryneveckio (1841–1929) portretai. Nors pasirašytas tik pirmasis medalionas (ARömer fecit), remiantis dailininko dukters sudarytais tėvo darbų sąrašais galima pagrįstai teigti, kad ir antrojo autorius yra A. Römeris. Iš viso menininkas yra pagaminęs apie 40 tokio pobūdžio darbų. Per dvidešimt iš jų saugoma Lietuvoje. Iki šiol menotyrininkams buvo žinomi tik du vyskupo A. Beresnevičiaus medaliono egzemplioriai, esantys Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkiniuose. Vyskupo K. Hryneveckio medalionas laikytas dingusiu. Sunku pasakyti, kodėl atrastieji A. Römerio skulptūriniai darbai su kitomis jo muzealijomis pokariu nebuvo perduoti muziejams. Kad ir kaip ten būtų, svarbiausia, jog jie išliko. Džiaugiamės, galėdami nupūsti nuo jų užmaršties dulkes ir pristatyti visuomenei.

Be šių A. Römerio kūrinių parodoje eksponuojama keletas jo piešinių, akvarelių, eskizų albumėlių. Tikimės, kad jie padės parodos lankytojams pajusti epochos, kurioje gyveno ir kūrė iškilusis Lietuvos dailininkas, dvasią.

 

Ingrida Pajedaitė
Nuotraukos Valentinos Kulikauskienės