Lietuvos mokslų akademijos
Vrublevskių biblioteka

Žygimantų g. 1, LT-01102 Vilnius. Įmonės kodas 191379828
Telefonas, faksas +370 5 262 95 37, El. paštas biblioteka@mab.lt



Istorija

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos raidoje galima išskirti keletą laikotarpių, kuriems būdingi ne tik bendro turinio procesai bei darbai, bet ir saviti, kitais tarpsniais nesikartoję įvykiai. 1912–1931 metai laikytini Bibliotekos kūrimo, 1931–1940 – Valstybinės Vrublevskių bibliotekos, o 1941–2009 – Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos laikotarpiu. 2009 metų rugsėjo 29 dieną Lietuvos mokslų akademijos Prezidiumui sugrąžinus įstaigos pavadiniman turėtą Vrublevskių vardą, o lapkričio 24 dieną patvirtinus naujus nuostatus, prasidėjo naujas – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos – laikotarpis.

Bibliotekos kūrimas, 1912–1931 metai

Biblioteką įkūrė žymus Vilniaus advokatas, visuomenininkas, bibliofilas Tadas Stanislovas Vrublevskis (*1858 XI 8–†1925 VII 3). Jo tėvas – gydytojas homeopatas Eustachijus Vrublevskis (*1826–†1891 VI 9), motina – Emilija Beniovskytė-Vrublevska (*1830–†1886 XII 23). 1891 m. po tėvo mirties sugrįžęs į Vilnių, T. S. Vrublevskis įsikūrė tėvų bute Universiteto g. 9 ir čia praleido didesnę gyvenimo dalį. Dirbdamas advokato darbą, kone visas lėšas jis skyrė knygoms, rankraščiams, dailės kūriniams, medaliams, monetoms, kitoms muziejinėms vertybėms įsigyti, nes buvo pasiryžęs asmeninių rinkinių pagrindu palankiai progai pasitaikius įkurti viešąją biblioteką. Iš tėvų T. S. Vrublevskis paveldėjo kažkiek knygų bei rankraščių, tilpusių į dvi spintas. Šį rinkinį jis dar iki Pirmojo pasaulinio karo ženkliai išplėtė, įsigijęs grafo Juzefo Pliaterio, Juzefo Cechanovičiaus, Juzefo ir Jano Veisenhofų, Juzefo Bielinskio ir kai kurių kitų asmenų bibliotekas ar paskiras reikšmingas kolekcijas. 1912 metais T. S. Vrublevskio asmeninę biblioteką sudarė apie 65 000 knygų, 1 000 žemėlapių, apie 5 000 rankraščių ir autografų. Vertingoji jos dalis susidėjo iš Vilniaus ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos istorijos dokumentų. Biblioteka buvo saugoma T. S. Vrublevskio bute Universiteto g. 9.

1912 metai žymi esminę permainą Bibliotekos istorijoje iš privačios virstant visuomenine. Tų metų spalio 30 d. buvo užregistruotas kiek anksčiau įkurtos visuomeninės Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių viešosios bibliotekos draugijos statutas. Ši draugija buvo įsteigta rūpintis Vrublevskių rinkiniais. 1913 metų vasario 13 dieną T. S. Vrublevskis savo biblioteką perdavė šios draugijos nuosavybėn.

1912 metais T. S. Vrublevskis paskyrė 42 000 rublių įsigyti sklypui Mindaugo gatvėje. Jame turėjo išdygti naujas Bibliotekos pastatas. Pastarojo statybai 1914 metais jis paskyrė dar 40 000 rublių. Kilęs Pirmasis pasaulinis karas sutrukdė jo planus įkurdinti Biblioteką naujoje vietoje. Laimė, karo metu jos rinkiniai nenukentėjo; negana to, juos pasisekė dar pagausinti, o fondus – sistemiškai sutvarkyti, sukataloguoti ir suinventorinti.

Po karo T. S. Vrublevskis ne tik atnaujino Draugijos veiklą, bet ir ją reorganizavo, įsteigdamas Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių draugiją mokslui remti. Jos statutas buvo patvirtintas 1922 metų rugpjūčio 15 dieną. Vienu iš pirmųjų punktų buvo įtvirtinta esminė Bibliotekos veiklos sąlyga: „Draugijos buveinė yra Vilniaus miestas, ir Draugijos rinkiniai negali būti išvežti iš Vilniaus“.

1925 metais Bibliotekos fondus sudarė daugiau kaip 80 000 knygų, 212 ekslibrisų,  1 474 žemėlapiai, 2 956 rankraščiai, 10 534 raižiniai, paveikslai ir kitokie dailės kūriniai.

1925 metų liepos 3 dieną Tadas Stanislovas Vrublevskis mirė. Bibliotekos reikalus toliau tvarkė aukščiau minėta Draugija. 1925 metų kovo 14 dieną Lenkijos religinių tikėjimų ir viešojo švietimo ministerija Vilniaus bibliotekų reikmėms nupirko Tiškevičių rūmus (Žygimantų g. 1). Renovacijos darbai Tiškevičių rūmuose, pritaikant juos bibliotekai, vyko 1926–1931 metais. Tuo pačiu metu (1928–1931) negausūs Vrublevskių bibliotekos darbuotojai ruošė perkėlimui tuo metu sparčiai išaugusius rinkinius. 1931 metų gruodžio 9 d. statybos darbai buvo užbaigti, o pastatas – perduotas šios Bibliotekos direkcijai.

Valstybinė Vrublevskių biblioteka, 1931–1940 metai

Įsikūrus rūmuose Bibliotekos darbas įgavo tuos pavidalus, kurie iš esmės nepasikeitė iki pat šių dienų. Čia buvo aptarnaujami skaitytojai, tvarkomi įvairūs rinkiniai, kaupiami knygų, periodinių leidinių, rankraščių, dailės kūrinių, muziejinių vertybių fondai. Bibliotekoje veikė du bendrieji skyriai: Knygų ir Žurnalų bei periodinių leidinių, turėję bendrą fondą ir skaityklą. Be jų, čia dar buvo keli specialieji skyriai: Cimelijų, Rankraščių, Grafikos, Kartografijos ir Dailės, turėję atskirus fondus. Joje dar veikė Muziejus, apėmęs Vilniaus ikonografijos bei Masonikos padalinius, Fundatoriaus atminimo kambarį ir kai kuriuos kitus objektus.

Nuo 1932 metų sausio 1 dienos Biblioteka gaudavo privalomąjį regioninės spaudos egzempliorių iš keturių vaivadijų: Vilniaus, Balstogės, Palenkės ir Naugarduko. Ši aplinkybė leido sustiprinti regioninį šios atminties institucijos pobūdį, o T. S. Vrublevskio sukauptą senosios Lietuvos raštijos paveldą – papildyti tuometiniais leidiniais.

1937 metų birželio 21 dieną Lenkijos švietimo ministerija patvirtino naują Valstybinės Vrublevskių bibliotekos statutą.

1939 metais Vilnių užėmus Sovietų Sąjungai, nukentėjo nemažai kultūros įstaigų – į Rusiją buvo išgabenta daug meno ir kultūros vertybių. Nuostolių neišvengė ir Valstybinė Vrublevskių biblioteka. 1939 metų spalio mėnesį iš jos į Rusiją buvo išgabenti masonikos, albarutenikos, dalis XVI–XVIII a. lituanikos rinkinių ir parankinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos biblioteka.

Sovietų Sąjungai perdavus Vilnių Lietuvai, Lenkijos švietimo ministerijos įstaigos perėjo Lietuvos švietimo ministerijos žinion. 1940 metų rugsėjo 1 dieną Valstybinė Vrublevskių biblioteka buvo pavesta Lituanistikos institutui (įsteigtas 1938 XI 1), po kelių dienų perėmusiam jos fondus ir turtą. Šios permainos lėmė įstaigos statuso pasikeitimą, atsiliepusį ir jos pavadinimui: ji tapo Lituanistikos instituto centrine biblioteka.

Kad ir ilgam praradusi pavadinimą, Vrublevskių biblioteka niekad nepaliko savo buveinės: jos rinkiniai iki pat šių dienų pasiliko buvusiuose Tiškevičių rūmuose.

Lietuvos mokslų akademijos biblioteka, 1941–2009 metai 

1941 metų sausio 16 dieną Lituanistikos institutas buvo pertvarkytas į Lietuvos TSR mokslų akademiją. Jo biblioteka virto Lietuvos TSR mokslų akademijos Centrine biblioteka.

Antrojo pasaulinio karo audrose Bibliotekos veikla buvo kuriam laikui nutrūkusi. 1943 metų kovo 27 dieną okupacinė vokiečių valdžia ją uždarė. Sovietų kariuomenei išvadavus Vilnių, Biblioteka darbą atnaujino: 1944 metų rudenį pradėjo veikti skaitykla, o 1945 metais buvo atkurti katalogai ir inventoriai. Nuo 1946 metų ji gavo privalomąjį Lietuvos spaudinių egzempliorių; nuo tų pačių metų gegužės mėnesio ją pasiekdavo privalomieji apmokami Sovietų Sąjungoje rusų kalba išeidavusios tam tikrų sričių literatūros egzemplioriai.

Centrinė biblioteka privalėjo visokeriopai padėti Lietuvos TSR mokslų akademijos įstaigoms vykdyti mokslo tyrimus, aprūpinti jas moksline literatūra ir bibliografiniais leidiniais, propaguoti Sovietų Sąjungos ir užsienio mokslinę literatūrą, atlikti mokslo tyrimus bei metodinius darbus knygotyros, bibliografijos ir bibliotekininkystės srityse ir kt. Tokia veikla vėliau, 1960 metų rugsėjo 21 dieną, buvo apibrėžta LTSR MA Prezidiumo patvirtintuose naujuose Bibliotekos nuostatuose. Juose buvo įtvirtinta tam tikra jos struktūra. Biblioteką tuo metu sudarė Komplektavimo ir mainų, Tvarkymo ir katalogų, Fondų saugojimo ir aptarnavimo, Mokslinis bibliografinis, Rankraščių, Senų, retų spaudinių ir kartografinių leidinių, Specfondo ir Ūkio bei administracijos skyriai. Nemaža jų dalis buvo įkurta dar prieš 1960-uosius. Po 1965-ųjų jos sudėtin pateko ir nemažai mokslo institutų bibliotekų, virtusių Centrinės bibliotekos padaliniais. Tokia sudėtis su nedideliais pasikeitimais išliko iki pat laikotarpio pabaigos – 2009-ųjų.

Šiuo laikotarpiu Biblioteka smarkiai augo. Tai atspindi visi svarbiausi rodikliai, kuriais įprasta apibūdinti bet kurią mokslinės informacijos ir komunikacijos įstaigą. 1941 metais Bibliotekos fondą sudarė 380 tūkst. dokumentų, 1945 – 500 tūkst., 1960 – 1580 tūkst., o 2009 – 3784 tūkst. dokumentų. 1945 metais Bibliotekos skaitytojų skaičių sudarė 67, 1960 – 2300, o 2009 – 9595 asmenys. Joje veikė kelios skaityklos: Bendroji, Periodikos, Senų, retų ir kartografinių leidinių ir rankraščių.

Vertingoji Bibliotekos dalis, kurią nuo T. S. Vrublevskio laikų sudarė Lietuvos raštijos paveldas, šiuo laikotarpiu irgi patyrė permainų. Ji taip pat pagausėjo, išsiplėtė jos sudėtis ir tematika. Dar iki Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžios Lietuvos TSR mokslų akademijos Centrinei bibliotekai buvo perduoti kai kurių tarpukario Lietuvos (29-ojo teritorinio šaulių korpuso) ir Vilniaus krašto (Evangelikų reformatų sinodo, Baltarusių mokslo draugijos, Vilniaus mokslo bičiulių draugijos ir kt.) institucijų rinkiniai. Gausiausių ir vertingiausių kolekcijų tuo metu nespėta perimti, ir iki karo pabaigos nemaža perduotų vertybių dalis buvo sunaikinta. Ypač nukentėjo Evangelikų reformatų sinodo ir Vilniaus mokslo bičiulių draugijos bibliotekos – po karo į LTSR mokslų akademijos Centrinę biblioteką pateko menki jų likučiai.

Karo nuostolius iš dalies padengė vėliau gauti dokumentai. 1946 metais Valstybinė V. Lenino biblioteka sugrąžino dalį rankraščių, kuriuos iš Vilniaus viešosios bibliotekos dar 1915 metais buvo išvežusi carinė valdžia. Tuo pat metu į Biblioteką pateko nemažai archyvinių dokumentų, rankraščių ir knygų, surinktų per 1945–1946 metais prof. Povilo Pakarklio (*1902 XI 23–†1955 VII 28) surengtas ekspedicijas į Karaliaučiaus kraštą. 1949 metais Bibliotekai buvo perduota Liucijono Uziemblos (*1864 II 11–†1942 XII 12) rankraščių kolekcija, o 1951 metais – rankraščių rinkinys iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus. 1956 metais jai buvo perduotas Vilniaus kapitulos archyvas, rastas Arkikatedros bazilikos remonto metu. Daug vertingų dokumentų buvo gauta ir vėliau.

1990 metų kovo 11 dieną Lietuvai atkūrus nepriklausomybę prasidėjo reikšmingos valstybės ir visuomenės permainos. Jos palietė tiek Lietuvos mokslų akademiją, tiek ir jos Biblioteką. Pasikeitęs darbo pobūdis, veiklos kryptys, tikslai ir uždaviniai buvo išdėstyti naujuose Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos nuostatuose, 1994 metų vasario 15 dieną patvirtintuose Lietuvos MA prezidiumo. Bene matomiausiu išoriniu permainų ženklu tapo Specfondo panaikinimas 1991 metais ir po jo sekusi dokumentų fondo pertvarka, trukusi kelerius metus. Ją lydėjo kai kurių naujų padalinių atsiradimas. 1991 metais buvo įkurti Senosios periodikos ir Automatizacijos skyriai (veikė iki 2010-ųjų).

Šio laikotarpio pabaigą žymi kai kurie svarbūs įvykiai, lėmę esminių Bibliotekos permainų pradžią. Direktoriaus dr. Juozo Marcinkevičiaus pastangomis 2009 metų rugsėjo 29 dieną Lietuvos mokslų akademijos Prezidiumas sugrąžino įstaigos pavadiniman turėtą Vrublevskių vardą. Tų metų lapkričio 24 dieną buvo patvirtinti nauji Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos nuostatai. Vėliau buvo inicijuotos ir pradėtos struktūrinės, ūkinės ir kitokios permainos tikintis ir siekiant, kad savo antro šimtmečio pradžioje Biblioteka taps viena iš moderniausių, patogiausių ir reikšmingiausių atminties institucijų Lietuvoje.

dr. Sigitas Narbutas

 


 

Bibliotekos 100-mečio minėjimas