Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Rasos Čepaitienės mintys

Lietuvos kultūros paveldo tyrėja Vilniaus universiteto profesorė dr. Rasa Čepaitienė:
„Paauglystėje svajojau tapti rašytoja...“

1. Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?

Vertingiausia pavadinčiau knygą, kuri pakliūna į rankas kaip tik laiku ir suteikia atsakymus, arba padrąsinimą būtent tada, kai to labiausiai reikia. Man taip nekart yra buvę kritiniais gyvenimo momentais, todėl priimdavau tai su dideliu dėkingumu.

2. Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Kadangi bibliotekos darbuotojai ir taip gyvena knygų apsuptyje, tad veikiausiai turėtų būti išsiugdę puikią uoslę, kaip kone iškart atpažinti gerą knygą, tad kažką jiems rekomenduoti būtų panašu į mechanikui teikiamus patarimus kaip remontuoti automobilį :)

3. Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Ne tik teko, bet ir nuolat tenka. Kadangi mano namų darbo kambarys, kur praleidžiu daugiausia laiko, yra kartu ir biblioteka, o po remonto knygų lentynos uždengė elektros jungiklį, norėdama daugiau šviesos naudoju toršerą. O jis, jau senukas, gali būti įjungiamas tik prispaudus jungiklio mygtuką po ranka pasitaikiusia knyga :)

4. Ar elektroninės knygos konkurentės spausdintoms?

Ir taip, ir ne. Konkurentės, nes visų reikalingų specializuotų savo profesinės srities knygų nei įsigysi, ne turėsi kur laikyti, tad elektroninės bibliotekos pranašumas čia neabejotinas. Tačiau kuomet reikia įsigilinti ar sugrįžti prie teksto dar nekart, stengiuosi arba ją atsispausdinti, arba, jei yra galimybė, nusipirkti ar pasiskolinti, nes ilgai skaityti kompiuterio ekrane nemėgstu, akys peršti...

5. Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą.

Nežinau, ar kiekviena karta turi kokį ypatingą santykį su knyga, veikiau visose kartose yra žmonių, mėgstančių ir nemėgstančių skaityti. Veikiau reikėtų kalbėti apie skirtingų kartų užmezgamų santykių su informacijos priemonėmis skirtumus. Šiuolaikiniai vaikai net rašyti pirmiausia mokosi kompiuteriu, o ne sąsiuvinyje, tad jų net ir „popierinių“ tekstų, skaitymo būdas yra kitoks nei mūsų – fragmentiškesnis, labiau „šokinėjantis“. Mano karta augo vėlyvuoju sovietmečiu, nepritekliaus, deficito laikais, tuomet ir knyga buvo tuo deficitu, tad gal buvo labiau branginama ir vertinama. Šiandien gi akys knygynuose raibsta nuo pasiūlos gausos ir kartais ten nuėjus apima net pasimetimo ir liūdesio jausmai, kad niekuomet neperskaitysi viso to gėrio, kuris ten siūlomas...

6. Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Hm, na, dar kol kas nesu niekam ir nieko atsakiusi paskolinti. Retesnius, sunkiau įgyjamus leidinius skolinu ir studentams, tik prieš tai užsirašau į knygutę skolininko vardą, kad nepamirščiau. Taip pavyksta sėkmingai spręsti šią problemą ir dar nė vienos knygos nepraradau.

7. Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta?

Kadangi pastaruosius metus nemažai keliauju ir labai myliu keliauti, tai, manau, tai būtų kelionių žanro kūrinys, prisodrintas ne tiek lankytų vietų išvardijimu ir aprašymu, bet ir pasakojimais apie sutiktus žmones, svetimų kraštų papročius ir kultūras, patirtus nuotykius ir juoką. Nes išorinė kelionė visuomet yra ir kelionė į save.

8. Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Šiuo atžvilgiu mano preferencijos dažniausiai būna priklausomos nuo vidinių poreikių, laikinos ir kintančios – nuo ispanų mistikų iki norvegų detektyvų. Vienu metu galiu skaityti keletą skirtingo žanro ir tematikos knygų – nuo profesinių, iki laisvalaikio ar kulinarinių.

9. Jeigu pati rašytumėt, apie ką būtų knyga?

Paauglystėje svajojau tapti rašytoja, šį norą, pamenu, net buvau užrašius ir į svajonių urną įmetus, kurią su klasiokais baigiamaisiais metais pakasėme po mokyklos pamatais. Apskritai nuo mažų dienų buvau svajotoja, kasryt eidama per visą miestelį į jo pariby buvusią mokyklą mintyse kurdavau visokias istorijas, bet, matyt, atrodė pernelyg nedrąsu pabandyti jas užrašyti.

Kiek neįprastai, bet ši svajonė po daugelio metų išsipildė ir šiuo metu jau esu „daugiavaikė knygų motina“ – viena ar su kitais autoriais išleidau jų jau penkias, visas mokslines, nors pastaruoju metu vis dažniau kyla noras pabandyti išsiveržti už sunkiasvorio akademinio stiliaus rėmų, rašyti taip, kad tai paliestų ir daugiau skaitytojų.

10. Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Kaip jau minėjau, dažniausiai atverstos būna bent keletas knygų, šiuo metu – tai ir O. Pamuko „Sniegas“, ir Vladimiro Sorokino „Telūrija“ originalo kalba, ir tekstai apie totalitarinės architektūros paveldą, reikalingi ruošiantis būsimam seminarui-diskusijai dėl Žaliojo tilto skulptūrų. Apskirtai knygas renkuosi pagal nuotaiką, nors galiu, kokia nors sritimi susidomėjusi, ir giliau pasikapstyti bei įnykti.