Biografija

Eustachijus Tiškevičius. Fotografas nežinomas. LMAVB RS, F31-1460 (Da-70), lap. 1, nr. 1

E. Tiškevičiaus vizitinė kortelė. LMAVB RS, F31-1460, lap.2r, nr. 2

Pranešimas apie E. Tiškevičiaus mirtį ir laidotuves. Vilnius, 1873 m.
LMAVB RS, F31-1451, lap. 1r

E. Tiškevičiaus antkapinio paminklo Rasų kapinėse piešinys ir jame iškalto teksto nuorašas iš Vilniaus kapinių tyrinėtojo Vaclovo Veitkos (Wacław Wejtko, 1861–1939) kartotekos. Vilnius, 1936-06-17. LMAVB RS, F28-1, T, lap. 155r

Eustachijus Tiškevičius (brus. Яўстах Тышкевіч, lenk. Eustachy Tyszkiewicz, *1814 m. balandžio 18 d. Minske – †1873 m. rugpjūčio 25 d. Vilniuje; palaidotas Rasų kapinėse) – grafas, istorikas, kolekcininkas, archeologas, Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos pirmininkas, Vilniaus senienų muziejaus kuratorius, Švedijos karališkosios istorijos ir senienų akademijos narys korespondentas (1843), Imperatoriškosios Sankt Peterburgo mokslų akademijos (1858) bei Didžiosios Britanijos ir Airijos archeologijos instituto (1866) garbės narys.

Kilęs iš garsios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų didikų Tiškevičių Lahoisko šakos. Tėvas Pijus Tiškevičius (Pius Tyszkiewicz, 1756–1858), motina Augusta Pliaterytė (Augusta z Platerów Tyszkiewiczowa, 1782–1834). Brolis Konstantinas Tiškevičius (Konstanty Tyszkiewicz, 1806–1868).

Būsimasis mokslininkas augo Lahoisko dvare (Barysavo aps., Minsko gub.). 1831 m. baigė Minsko gimnaziją. 1831–1835 m. gyveno Maskvoje, Sankt Peterburge, kur susidomėjo archeologija Imperatoriškoje Sankt Peterburgo bibliotekoje rinko istorinę ir archeografinę medžiagą. 1835–1840 m. dirbo Vilniaus, Charkovo ir Minsko gubernijų valdybose. 1840 m. tapo Barysavo apskrities mokyklų globėju, savo lėšomis įsteigė Barysavo pradžios mokyklą. 1844–1847 m. ėjo Barysavo apskrities bajorų vadovo pareigas. 1847–1854 m. – Minsko gimnazijos kuratorius.

Nuo 1837 m. kasinėjo Vilniaus ir Minsko gubernijų pilkapius ir piliakalnius, rinko etnografinę medžiagą, kolekcionavo senienas, tyrė liaudies buitį ir papročius. Semdamasis patirties, 1843 m. lankėsi Suomijoje, Švedijoje ir Danijoje, kur domėjosi archeologinės medžiagos sisteminimu, kolekcionavimu ir eksponavimu. Pirmasis susistemino Lietuvos archeologinę medžiagą, priskirdamas ją akmens, žalvario ir geležies amžiams.

Paskatintas žymaus istoriko Teodoro Narbuto (Teodor Narbutt, 1784–1864), 1846 m. savo namuose Vilniuje atidarė senienų kabinetą, kurį galėjo aplankyti kiekvienas norintis jį pamatyti. Privatus muziejus negalėjo aprėpti plačių E.Tiškevičiaus bei jo bendraminčių mokslinių ir kultūrinių aspiracijų, todėl 1848 m. jis kreipėsi į Vilniaus generalgubernatorių, siūlydamas įsteigti Provincijos muziejų Vilniuje. Tuomet šis sumanymas nebuvo įgyvendintas. Tik pakartotinis (1851 m.) E.Tiškevičiaus siūlymas sulaukė atgarsio. 1855 m. gegužės 11 d. caras Aleksandras II pasirašė įsaką dėl Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos ir Senienų muziejaus įkūrimo. E. Tiškevičius tapo šių institucijų vadovu. Vilniaus laikinoji archeologinė komisija subūrė daugiau kaip kelis šimtus krašto istorija besidominčių žmonių. Aktyviausių jos narių (E. Tiškevičiaus, istorikų Mykolo Balinskio, Juozapo Ignoto Kraševskio, Adomo Honorijaus Kirkoro, Mikalojaus Malinovskio, Teodoro Narbuto, rašytojo Ignoto Chodzkos, poeto Liudviko Kondratovičiaus (Vladislovo Sirokomlės) ir kt.) dėka uždaryto Vilniaus universiteto patalpose 1856 m. balandžio 29 d. atidarytas Senienų muziejus – pirmoji Lietuvoje tokio pobūdžio institucija. Jo paskirtis buvo kaupti, saugoti, eksponuoti ir populiarinti tuo metu jau nebeegzistuojančios Lietuvos valstybės paminklus. Krašto patriotai muziejui dovanojo asmenines praeitį menančias įvairaus profilio kolekcijas, savo lėšomis rengė archeologines ekspedicijas. Muziejaus fonduose buvo sukaupta apie 2000 akmeninių kirvukų, krikštų, senovinių ginklų, apie 3000 monetų ir medalių, per 1000 senovinių graviūrų ir varinių graviūrų spaudų, geografinių žemėlapių. Nemažą savo turtų dalį E. Tiškevičius paaukojo caro valdžios uždarytų vienuolynų vertybėms išpirkti. E. Tiškevičiaus iniciatyva buvo stengiamasi grąžinti į Lietuvą iš jos į Rusiją išvežtas kultūros vertybes.

Po 1863–1864 m. sukilimo carinė valdžia likvidavo Archeologijos komisiją, o mokslinę biblioteką su Senienų muziejumi pertvarkė į viešąją biblioteką. Dalis muziejaus eksponatų išvežta į Rusiją, kiti perduoti Vilniaus viešajai bibliotekai. Muziejus, netekęs lituanistinių rinkinių, tapęs bibliotekos dalimi, suvalstybintas, prarado ir iki tol turėtą svarbą ir įtaką Lietuvos kultūriniam gyvenimui.

Netrukus po Vilniaus archeologijos komisijos likvidavimo ir Senienų muziejaus reorganizavimo E. Tiškevičius iš Vilniaus išvyko į Biržus, 1866–1871 m. gyveno Biržų majorato savininkui Mykolui Tiškevičiui (Michał Tyszkiewicz, 1828–1897) priklausiusiame Astravo dvare. 1871 m. grįžo į Vilnių ir čia po poros metų mirė.

E. Tiškevičius parašė archeologijos, etnografijos, numizmatikos, lokalinės istorijos veikalų. Svarbiausi iš jų – Žvilgsnis į krašto archeologijos šaltinius (1842), Archeologiniai meno ir amatų bei kitų senųjų daiktų tyrinėjimai senojoje Lietuvoje ir Lietuvos Rusioje (1850). Šiuose darbuose E. Tiškevičius padėjo Lietuvos archeologijos mokslo pagrindus.